16. Lietuviai prievartinėje
karinėje tarnyboje SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais
Olgos Matusievič namuose
Olga Matusievič 3-iojo rango
kapitono J.Matusievičiaus, ėjusio vado pareigas BČ-5 laive Novorosijsk,
žmona. J.Matusievičius buvo tas žmogus, ant kurio pečių gulė kova
už linijinio laivo kuo ilgesnį išsilaikymą, tiksliau, išlikimą
po sprogimo. Išlikę gyvi jūreiviai liudija: Tai buvo nepaprastos
savitvardos, sumanus, gabus vadas, kuris įvykdė savo pareigą iki
galo, nors turėjo galimybę išsigelbėti likus 20 minučių iki laivo
nugrimzdimo dugnan. Visiems įsakęs pasitraukti iš skęstančio laivo
jis liko. Kažkas jam pasiūlė lipti į denį per viršutinį bortą.
E.Matusievičius pasakė: Jūs eikite, o aš lieku, ir padarė viską,
ką buvo galima padaryti, kad laivas kuo ilgiau išsilaikytų paviršiuje.
Vyriausybinė komisija savo išvadose kiek įmanydama stengėsi suversti
visą kaltę žuvusiems vadams: Ivanovui, Matusievičiui ir Gorodechovui,
įrodinėdama, jog šie žmonės pagrindiniai kaltininkai, kad linijinis
laivas nugrimzdo į dugną. Šie vadai padarė viską, kas buvo jų
jėgoms ir protui. Jiems nebuvo pranešta, jog po komandos pasukti
laivagalį į kairę pusę kranto link, buksyruojantys smarkiai timptelėjo
jį į kairę pusę, neišmetę inkaro, - teigia B.A.Karžavinas savo
dokumentinėje istorinėje knygoje Linijinio laivo Novorosijsk
žūties paslaptis (Sankt Peterburgas, 1991). Tačiau jūreivių atminimas
apie žuvusiuosius šventas. Tiek vyriausybinės komisijos išvados,
tiek vėliau kai kurios publikacijos apie laivo žūties aplinkybes
tėra tik saugumo sugalvotos, kad atitolintų žmonių mintis nuo
tikrovės.
O.Matusievič saugo atminimą apie savo vyrą, netiki vyriausybinės
komisijos išvadomis. Ji surinko visų tarnavusių ekipažo narių
nuotraukas, straipsnius, knygas, kuriose rašoma apie Novorosijsk,
paveikslus apie jūrą ir šį laivą. Jos bendraminčiai ne tik buvę
Novorosijsk jūreiviai, jų yra ir užsienyje. Verčiant albumų
lapus, iš nuotraukų žvelgia jūreiviai, viršilos, karininkai. Apie
kiekvieną jų Olga ilgai pasakoja, žino ne tik biografijas, bet
ir anekdotiškų nuotykių iš jų gyvenimo, tarnybos. Tai mano jūreiviai,
mano mielieji vaikai, pažiūrėkite, kokie jie gražūs, kokie šaunūs,
daug privargau, kol sukaupiau visų jų nuotraukas, kasdien apie
juos galvoju, - pasakojo O.Matusievič atvykusiems iš Lietuvos
žuvusiųjų artimiesiems ir su N.G. Filipovičiumi apsilankiusiems
jos namuose. Sevastopolyje, seniausiame istoriniamekariniame
Juodosios jūros laivyno muziejuje, nėra tiek medžiagos apie Novorosijsk,
kiek jos turi sukaupusi ir kaip relikviją saugoja O.Matusievič.
Novorosijsk iškėlė
iš dugno
Šiaurės įlankoje keletą savaičių
kartojosi vis tas pats ritualas: kiekvieną rytą budintys kateriai
ir barkasai rinkdavo iškilusius į paviršių žuvusiųjų kūnus, kuriuos
po to vežė į šiaurinę miesto dalį ir laidojo senosiose broliškose
kapinėse. Kaip žinome, šimtai jūreivių liko paskendusio laivo
vamzdynuose ir kubrikuose. Plieninė tvirtovė tapo jų kapaviete.
Buvo nutarta laivą iškelti. Pasirengimas šiai operacijai užtruko
pusantrų metų. Kad būtų atlikti tokie sudėtingi techniniai darbai,
buvo sudaryta ypatingos paskirties ekspedicija YPE-85. Į šią grupę
įėjo narai bei kai kas iš likusių gyvųjų po tragedijos, kurie
gerai žinojo vidinę laivo konstrukciją.
Narai kasdien leisdavosi į nuskendusį laivą. Kai kurios laivo
dalys buvo supjaustomos ir iškeliamos atskirai, kitur narai pritvirtindavo
lynus, kad būtų galima laivą iškelti. Neretai šios ekspedicijos
žmonės aptikdavo žuvusių jūreivių likučius. Per katastrofą žuvo
400 žmonių. Jų lavonai buvo suirę pavirtę skysta mase. Narai
rasdavo ir kūno dalių: kojų, rankų, drabužių likučių. Viską sudėdavo
į specialius maišus, užrišdavo ir iškeldavo į paviršių. Laivo
nepavyko atversti. 1957 metų gegužę jis buvo atvilktas į uostą
dugnu į viršų ir ten supjaustytas į metalo laužą. Tai vienintelis
itin didelis laivas, kurį Sovietų Sąjungoje pavyko iškelti iš
jūros dugno.
Savo širdyje mes amžinai saugosime atminimą apie žuvusius draugus,
- sakė vienas iš atvykusiųjų į 47-ąsias jūreivių tragedijos metines.
Ar viskas buvo padaryta
Novorosijsk gelbėjimo operacijoje?
Gelbėjimo operacijai vadovavo
Juodosios jūros laivyno viceadmirolas V.A.Parchomenka. Laivas
po sprogimo paniro į dugną po 3 val. 45 min. Per tą laiką buvo
galima išgelbėti daugybę žmonių, tačiau vadovybė įsakė gelbėti
laivą. Viceadmirolas V.Parchomenka liepė nekelti panikos. Karininkai
tikėjosi, kad blogiausiu atveju laivas atsiguls ant šono, nes
toje vietoje vandens gylis buvo 18 metrų, o Novorosijsk plotis
28 metrai. Argi 170 metų Sevastopolio baze besinaudojantys rusai
nežinojo, kad uosto dugne yra keliasdešimties metrų storio dumblo
sluoksnis?
Kai pagaliau daliai įgulos buvo įsakyta rikiuotis viršutiniame
denyje ir laukti gelbėjimo barkasų, Novorosijsk staiga dar labiau
pasviro ant šono. Rikiuotė nugarmėjo į vandenį. Tamsoje žmonės
kabinosi vieni į kitus, dėl to skenduolių dar padaugėjo. 4 val.
15 min. laivas galutinai apsivertė dalis likusiųjų viduje
tų, kuriems buvo įsakyta stabdyti vandens veržimąsi, - nuskendo
greitai. Kiti buvo įkalinti laivo viduje susidariusiose suspausto
oro pagalvėse. Jūreiviai kuo pakliuvo trankė į laivo sienas, nurodydami
gelbėtojams, kur esantys. Gelbėtojai ėmė pjauti skyles iš vandens
kyšančioje Novorosijsk dalyje. Taip buvo išgelbėta keletas vyrų.
Tačiau per išpjautas skyles ėmė veržtis suspaustas oras, ir laivas
ėmė lėtai grimzti. Tada gelbėtojai ėmė užvirinti savo pačių padarytas
išpjovas, bet tai nepadėjo.
Žurnale Technika molodioži (1998 spalis) straipsnyje Spalio
tragedija publikuojami tolimojo plaukiojimo kapitono Viktoro
Štarevo pamąstymai apie Novorosijsk žūtį ir gelbėjimo operaciją.
Kapitonas V.Štarevas kategoriškai atmeta versiją, jog laivas užkliudė
nuo Antrojo pasaulinio karo likusią miną. Dalyvavęs ne vien avarijos
tyrime, kapitonas V.Štarevas teigia: Laivo ekipažas veikė teisingai,
tik visiškai neaišku, ką veikė 2-ojo rango kapitonas Serbulovas
jis privalėjo vadovauti avariniams darbams iš pagrindinio ar
atsarginio posto, juolab kad tam turėjo visas galimybes ir jūreivių
neevakavo. Tuo tarpu, remdamasis O.P.Bar-Biriukovo pasakojimu,
kuris tuomet tarnavo laive kapitonu leitenantu, žurnalistas A.Dobrovolskis
laikraštyje Moskovskij komsomolec (2000 m. spalio 6 d.) rašė:
Yra dar vienas žmogus, kuris pagal teisybę turėtų būti apdovanotas
ordinu kapitonas L.G.Serbulovas. Sprogimo momentu jis ėjo laivo
vado pareigas. Senas jūrininkas, komandos numylėtinis. Būtent
jis pirmomis katastrofos minutėmis davė nurodymus gelbėti jūreivius,
atskirtus po sprogimo priekinėje laivo dalyje, bandė organizuoti
laivo buksyravimą ant seklumos. Vėliau L.G.Serbulovas gavo vyriausybinį
įspėjimą, jog nesiėmė apskritai vadovauti laivo gelbėjimui. L.G.Serbulovas
greitai mirė.
Po pusvalandžio nuo sprogimo į linijinį laivą atvyko abu viceadmirolai:
Parchomenka ir Kulakovas. Jie nepadėjo organizuojant gelbėjimo
darbus, tik kaustė iniciatyvą tų, kas vadovavo. Kiek vėliau atvyko
apie pusšimtį admirolų ir kariškių bei saugumo darbuotojų. Jų
koordinaciniai veiksmai buvo neefektyvūs. Tarp jūreivių sklido
kalbos, kad, jei admirolas norėjo vadovauti gelbėjimo operacijai,
galėjo krante įkurti štabą ir perduoti rekomendacijas. Būtent
tokia tvarka tuomet buvo SSRS žvejybiniuose traleriuose. Novorosijsk
komanda didvyriškai kovojo už laivo išsaugojimą ir žmonių gyvybes,
bet ant žuvusiųjų buvo mestas šešėlis, o tikrieji kaltininkai
liko nenubausti.
Mangusto ir Anadyr
planai
JAV prezidentas Džonas Kenedis,
atėjęs į valdžią 1961 m. sausio 20 d., tęsė D.Eizenhauerio politiką,
planavo išlaipinti JAV kariuomenės dalinius Kuboje, kurioje 1959
m. sausio 1 d. įvyko revoliucinis perversmas - į valdžią atėjo
Fidelis Kastro. Tuo tikslu nuo 1961-ųjų lapkričio amerikiečiai
rengė slaptą karinės operacijos planą Mangustas - destabilizuoti
F.Kastro režimą.
Dabar jau ne paslaptis, jog būtent N.Chruščiovas pasiūlė suteikti
pagalbą Kubai ir nuplukdyti į ją raketas su branduoliniu užtaisu.
Aš pagalvojau, - o ką, jei mes, susitarę su Kubos vyriausybe,
apjuostume šalį raketomis su branduoliniu užtaisu? Jos taptų skydu
atvykusiems JAV kariuomenės daliniams, - vėliau rašė N.Chruščiovas.
Po pokalbio su A.Mikojanu, apsilankiusiu Kuboje, N.Chruščiovas
suprato, jog išsaugoti Kubą įprastais ginklais nepavyks. Reikėjo
skydo Kubai apjuosti vidutinio nuotolio branduolinėmis raketomis.
Diskusijos šia tema SSRS Gynybos taryboje ir CK truko ilgai. Ir
pagaliau sprendimas priimtas - nutarta slapta nugabenti į Kubą
žmones ir karinę techniką.
1962 m. gegužės 27 d. sovietai patvirtino karinės operacijos slaptą
planą Anadyr, ir tą pačią dieną į Kubą išskrido CK politbiuro
nariai Rašidovas ir Biriuzovas tartis su F.Kastro. Pagal N.Chruščiovo
sumanymą sovietai privalėjo aplenkti JAV operacijos planą Mangustas.
Sovietų kariniai daliniai, išsidėstę Kuboje, turėjo būti karinėje
parengtyje ir laukti įsakymo iš Maskvos - raketomis smogti JAV
politinius, ekonominius objektus.
Gegužės 28-29 dienomis sovietų delegacija Kuboje tarėsi su F.Kastro
ir Rauliu Kastro. Šie sutiko su Sovietų Sąjungos nutarimu. Prasidėjo
kariuomenės komplektavimas, kadrų rengimas, numatyti diplomatinių
ryšių kanalai. Karinei operacijai buvo formuojama armija, panaudojant
43-iosios raketinės armijos dalinius. Ši armija buvo sukurta dar
1960-aisiais. Jos sudėtyje buvo karinės parengties daliniai, ryšininkų
pulkas, karinis tribunolas, karinė prokuratūra, autotransporto
ir sargybos kuopos, ypatingasis KGB skyrius. Iš 43-iosios raketinės
divizijos buvo suformuota specialioji 51-oji raketinė divizija,
kurios tikslas - vykdyti operaciją Anadyr. Divizijos vadu patvirtintas
generolas I.Stacenko, pavaduotoju - pulkininkas B.Bondarenko,
štabo viršininku - pulkininkas S.Osadčij. Diviziją sudarė penki
raketiniai pulkai: iš jų trys, ginkluoti raketomis R-12, ir
du - raketomis R-14. Į operaciją buvo įtrauktos raketinės brigados
ir divizijos, dislokuotos Ukrainoje.
Specialioji 51-oji raketinė
divizija
Pasirengimo darbai vyko ypač
slaptai ir kruopščiai. Kareiviai ir seržantai gamino šimtus medinių
ir fanerinių dėžių, į kurias buvo kraunama ginkluotė. Kiekviena
dėžė turėjo atskirus indeksus ir atskirus įrašus rejestre. Slaptuosius
krovinius automobiliais tamsoje vežė į geležinkelio stotis, kur
krovė į vagonus. Ešelonai dundėjo į Baltijsko, Odesos, Nikolajevo
uostus, o iš ten - į laivus. Laivuose sutalpinti karinę techniką
ir kitus krovinius nebuvo lengva, reikėjo plotą racionaliai panaudoti.
Ant laivo dugno pylė smėlį ir į jį klojo krovinius. Kareiviams
ir seržantams buvo draudžiama rodytis uoste, juos apgyvendino
kariniuose miesteliuose, kur kareivius skirstė į krovėjų komandas.
Tokios komandos ištisą parą pagal planą slapta krovė krovinius
į laivus. Pakrauti vieną laivą reikėjo trijų-penkių parų. Ypač
sunku buvo sutalpinti reketas. Raketa R-12 svėrė 42 tonas, ilgis
- 22,1 m; raketa R-14 svėrė beveik 87 tonas, ilgis - 24,4 m,
be to, raketos turėjo per 30 įvairių papildomų įrengimų. Su kroviniais
86 sovietų laivai plaukė 180 kartų į Kubą. Apkrauti buvo Pabaltijo,
Ukrainos, Baltarusijos geležinkeliai. Pervežti krovinius ir kariuomenę
prireikė 21 tūkst. vagonų. Į tolimąją salą buvo gabenami milžiniški
kroviniai, per 40 tūkst. karių.
Kariuomenės sudėtis - kareiviai, seržantai, karininkai - buvo
stropiai atrenkama, įvertinant moralines ir kovinio pasirengimo
savybes. Po specialių kursų netinkamus kareivius pakeisdavo naujais.
Kiekvienas raketinis pulkas buvo sukomplektuotas pagal karo meto
statusą. Kiekvienam karininkui buvo leidžiama savo šeimą išsiųsti
į bet kurį Sovietų Sąjungos miestą su teise gauti butą ir būti
priregistruotam. Dalinių vadovybė nežinojo, nei kur juos siuntė,
nei dėl kokios priežasties.
Kryptis - į Kubą
1962 m. liepos 10 d. pirmuosius
karininkus ir generolus į Kubą atskraidino lėktuvu. Vienas karininkų
pasakoja: Netikėtai buvau iškviestas iš Sevastopolio į Maskvą,
kur išbuvome su kitais karininkais keletą dienų. Sugrįžome ir
po kiek laiko vėl įsakymas - į Maskvą. Šį kartą apgyvendino viešbutyje
Sakalas. Gynybos ministerijoje perrengė civiliškai ir visiems
davė po dešimt JAV dolerių. Atidavėme partinius bilietus, kitus
dokumentus. Kai grįžome į viešbutį, niekas mūsų nepažino. Vienok
mūsų komandai paliko ir karinę uniformą, ja turėjome apsirengti
dalyvaudami 1962 m. lapkričio 7-osios parade Havanoje. Iš pradžių
mums buvo pasakyta, jog skrisime į Indoneziją, vėliau - į Kubą
statyti aerodromą. 4 val. ryto dviem autobusais mūsų komandą atvežė
į Vnukovo oro uostą, iš kur lėktuvas Tu-116 atskraidino į Kubą.
Kitas karininkas, paskirtas į 51-ąją diviziją, prisimena: Mūsų
grupę sudarė 82 karininkai. 1962 m. liepos 14 d. Generalinio štabo
kieme mus perrengė, o po trijų dienų paėmė dokumentus, išdavė
užsienio pasus, paskutinį kartą instruktavo, davė po dešimt dolerių
ir išskraidino į Kubą.
Pirmoji kariškių žvalgų grupė turėjo surasti uostus, numatyti
karinės technikos transportavimo ir sandėliavimo galimybes, maršrutus
ir kur bei kaip užimti kovines pozicijas.
Kiekvienam laivo kapitonui buvo įteikta speciali instrukcija,
kurioje buvo nurodyta, jog laivo kapitonas atsako už gabenamą
krovinį, laivo techninę būklę, įgulos veiksmus ir elgesį, taip
pat jis sprendžia, kaip elgtis netikėtose situacijose, sutikus
užsienio laivus ar lėktuvų antskrydžių metu. Be šios instrukcijos,
kapitonams buvo įteikti sovietų gynybos ministro R.Malinovskio
ir jūrų laivyno ministro B.Bakajevo pasirašytų instrukcijų vokai,
kuriuos atplėšti buvo galima tik priplaukus tam tikras koordinates.
Pvz., Vokas Nr.021 buvo skirtas laivui Divnogorsk kapitonui
ir šio karinio ešelono viršininkui. Jie privalėjo susipažinti
su instrukcijos turiniu, priplaukę Gibraltaro sąsiaurį, po signalo
Aisberg-135. Tik perskaitę įsakymą, sužinojo, jog privalo plaukti
į Kubą, į nurodytą uostą, ir kaip ten elgtis. Plaukdamos į Vakarus,
sovietinių laivų įgulos susidurdavo su nenumatomomis aplinkybėmis.
Virš jų 100-150 metrų aukštyje neretai praskrisdavo amerikiečių
lėktuvai. Tada žmonės laivuose užsisklęsdavo ir laukdavo, kol
lėktuvai nutols. Karibų jūroje netikėtai prisiartindavo JAV kariniai
laivai, kurie plaukė visiškai šalia, ir pro žiūronus amerikiečių
jūreiviai stebėjo sovietus. Tada laivų kapitonai įsakydavo įgulos
nariams apsivilkti gelbėjimo liemenes, pasiimti ginklus.
Laisvės saloje
Pagal planą Anadyr, 1962 m.
liepos 7 d. pirmieji į Kubą atvyko žvalgybos ir koordinuojančios
grupių kariškiai. Po jų - raketinių pulkų koordinatoriai. Dar
kartą buvo tikslinamas raketinių pulkų išdėstymas, tikrinamos
karinės technikos sandėliavimo galimybės, iš oro stebima aplinka,
analizuojama. Tapo aišku, jog keliais transportuoti raketas neįmanoma
dėl negausios augmenijos, o vandens gylis pakrantėje - 150-200
metrų. Numatyti kariuomenės dislokacijai rajonai beveik netiko.
Centrinėje salos dalyje iš anksčiau tirtų 107 rajonų tinkami buvo
tik keturi, o vakarinėje dalyje iš 44 - šeši. Iškastose žeminėse
kareiviai negalėjo gyventi dėl gausaus lietaus, teko statyti palapinių
miestelius.
Iš uostų gabenti raketas ir kitą kovinę techniką teko dviem naujai
numatytais maršrutais po 200 kilometrų. Pervežimo darbams pridengti
buvo sugalvota, jog į Kubą atvyko geologai, statybininkų mokomojo
centro specialistai padėti šalies formuojamai armijai. Susidurta
su netikėtais sunkumais, kurie didino įtampą tarp pačių karininkų,
kareivių ir seržantų. Kariams teko prisitaikyti prie pietų platumos
žvaigždynų išsidėstymo, nes kitaip buvo neįmanoma tiksliai nutaikyti
į tikslą raketas.
Vienas tų dienų dalyvių prisimena: Antrą valandą nakties mes
priplaukėme Santjago uostą, komandos kroviniams iškrauti negavome,
buvo įsakyta laukti. Gyvenome laive. Krante aš organizavau vasaros
klubą: sustatėme medines kėdes, įrengėme kino salę, biblioteką,
Lenino kambarį. Su vietine valdžia ir gyventojais užmezgėme draugiškus
ryšius. Vykdavome į artimiausius žemės ūkio kooperatyvus, rodėme
sovietinius filmus, organizuodavome bendrus renginius, politines
valandėles, aiškinome susidariusią padėtį, padėjome kurti vietines
ginkluotąsias pajėgas, apmokydavome. Padėtis Kuboje darėsi vis
labiau įtempta. Štabe buvo sudarytos trys specialiosios grupės,
kurios organizavo raketų ir kitos technikos pristatymą iš uostų
į dislokacijos vietas. Generalinio štabo direktyva Nr.76438 numatė
maža laiko, kad 51-ąją raketinę diviziją parengtų kovinei padėčiai.
Viskas buvo daroma tamsiu paros metu ir slapta. Prasidėjęs musoninis
lietus trukdė inžineriniams darbams.
Kasdien virš sovietų išsidėstymo pozicijų praskrisdavo JAV reaktyviniai
lėktuvai, naktimis šalia vykdavo susišaudymai, sproginėjo granatos.
Karininkams buvo išdalyti pistoletai, kuriuos jie nuolat nešiojosi.
Tiesa, spalio 14 dieną JAV oro žvalgyba aptiko sovietų išdėstytas
raketines pozicijas Kuboje, o po dviejų dienų žvalgybos pranešimas
jau gulėjo ant prezidento Dž.Kenedžio stalo.
Spalio 17-18 dienomis JAV žvalgyba užfiksavo naujas raketas saloje.
Spalio 22-ąją sovietinės raketos jau buvo kovinėje parengtyje,
o JAV prezidentas paskelbė jūros blokadą Kubai. Tad Kuboje paskelbta
karinė padėtis ir visuotinė mobilizacija. Visi, kas galėjo, ėmėsi
ginklo. Kubiečiai buvo apginkluoti sovietiniais ir čekoslovakiškais
automatais, belgiškais šautuvais, įvairiais pistoletais, naganais,
revolveriais. Salą juosė gynybinės linijos, stovėjo užmaskuoti
tankai, miestuose vyko mitingai, šūkiai ragino: Tėvynė arba mirtis!
Kai sovietų kariuomenė buvo pasirengusi bet kuriuo momentu pradėti
puolimą, iš Maskvos buvo gautas įsakymas: nenaudoti branduolinio
ginklo. Amerikiečių karinėse bazėse taip pat buvo karinė parengtis.
Mes supratome, kad blokados metu kiekvieną minutę gali įsiliepsnoti
branduolinis karas. Tai galėjo atsitikti nuo karių nesankcionuotų
veiksmų, tam tikro išskaičiavimo, netgi paprasčiausios klaidos.
Kenedis ir Maknamara tvirtai laikėsi sprendimo: branduolinį ginklą
panaudoti, jei sovietai neišves savo kariuomenės iš Kubos. Prezidentas
apie tai pranešė per radiją ir televiziją kreipdamasis į amerikiečius.
Padėtis dar labiau komplikavosi, kai spalio 27 dieną sovietų raketa
numušė JAV žvalgybos lėktuvą. Be to, amerikiečių lėktuvas pažeidė
sovietų oro erdvę Kolos pusiasalyje. Visi suprato karas neišvengiamas.
Kariuomenėje vyko auklėjamasis darbas: buvo aiškinami TASSo pranešimai,
kalbėta apie taikingą SSRS politiką. Tačiau drausmę pažeidinėjo
karininkai, seržantai ir kareiviai. Pratybose kareiviai savavališkai
nusiimdavo dujokaukes, dėl to apsidegindavo kūną. Juos guldydavo
į ligoninę, suteikdavo invalidumą ir atleisdavo nuo tarnybos.
Kiti, neištvėrę įtampos, bandydavo bėgti ir žūdavo ant vielinio
tinklo nuo aukštos įtampos srovės.
Įsakymas Laikytis
tikslo
1962 m. spalio 18 d. Baltuosiuose
rūmuose susitiko SSRS užsienio reikalų ministras A.Gromyka ir
JAV prezidentas Dž.Kenedis. Buvo pareikšta, jog JAV nesirengia
pulti Kubos, o tuo tarpu ant prezidento stalo gulėjo raketų R-12
fotonuotraukos. Dž.Kenedis neprasitarė, jog jam žinoma apie sovietų
raketų išdėstymą Kuboje, o A.Gromyka nutylėjo, jog papildomai
į Kubą plaukia raketos. SSRS ambasadorius JAV Dobryninas apie
raketas Kuboje nieko nežinojo, apie tai nežinojo ir kiti SSRS
atstovybės darbuotojai, sovietiniai žurnalistai tik iš užsienio
spaudos pranešimų numanė. Jie teigė, jog tai provokacija. Tik
kai SNO buvo išplatintos nuotraukos su sovietų raketomis, tai
slėpti buvo beprasmiška. N.Chruščiovas pasiuntė Dž.Kenedžiui pranešimą:
Kad nuramintų Amerikos žmones
Sovietų sąjungos vyriausybė įsakė
demontuoti ginkluotę, kurią jūs vadinate puolamąja, ir grąžinti
ją į SSRS. Bet žodžio raketos čia nebuvo. Spalio 26-27 dienomis
Maskvoje buvo sprendžiama, kaip pasielgti. Buvo rastas kompromisas:
N.Chruščiovas išsiuntė Dž.Kenedžiui du pranešimus, kurių viename
pažadėjo išvežti sovietines raketas, jei JAV nepuls Kubos, antrame
reikalavo, jog amerikiečiai išvežtų savo raketas iš Turkijos.
Kursas namo!
1962 m. spalio 28-ąją sovietinės
kariuomenėse Kuboje vadas I.Plijevas gavo SSRS Generalinio štabo
direktyvą Nr. 7665, kurioje įsakyta 51-ąją raketinę diviziją perdislokuoti
atgal į Sovietų Sąjungą. Kitą dieną pradėta demontuoti raketas.
Lapkričio 1-ąją gautas naujas įsakymas visas raketas pakrauti
į laivus ir išsiųsti iki lapkričio 10 dienos. Lapkričio 1-9 dienomis
dvylikoje laivų, stovėjusių Kubos uostuose, buvo pakrautos 42
raketos, 1056 vienetai įvairios kovinės technikos. Kartu vyko
3289 kareiviai ir karininkai. Nuo lapkričio 18-osios iki gruodžio
12-osios dvylika laivų išvežta 3716 žmonės ir 985 vienetai karinės
technikos. Raketos buvo transportuojamos denyje, nors laivybos
taisyklės draudė. SNO generalinis sekretorius U.Tanas vedė derybas
su SSRS atstovybe ir Kubos vyriausybe dėl amerikiečių kontrolės
perdislokuojant sovietų raketas. Iš pradžių amerikiečiai reikalavo
rusų raketas demontuoti vietoje, bet F.Kastro nesutiko. Atviroje
jūroje priplaukdavo JAV kariniai laivai, lėktuvais atskrisdavo
inspektoriai, kurie patikrindavo iš Kubos išvežamą rusų ginkluotę.
Buvo išvežami ir lėktuvai Sl-28.
Maskvos direktyva numatė perduoti Kubai tam tikrą skaičių ginklų,
ryšių aparatūros, palikta automobilinė kuopa, inžinerinis-pionierių
batalionas, duonos fabrikas.
Mes jūsų gyvų nelaukėme
1962 metais, Karibų krizės laikotarpiu,
į Kubą buvo pasiųsti projekto 641 keturi povandeniniai laivai,
kad pagąsdintų JAV. Povandeninių laivų jūreiviai gerai žino,
koks būna Šiaurės Atlantas rudenį ir žiemą, o ypač tokiomis ekstremaliomis
aplinkybėmis, tik nežinojo, į kokią bedugnę buvo įtraukti. Vėliau
kai kurie apgailestavo, kad jų daliai teko tokia lemtis. Suprato
tada Karinio jūrų laivyno štabo vadas, į kokią pražūtį siunčia
žmones. Admirolas S.U.Garškovas neabejojo, jog jų povandeninius
laivus aptiks NATO kariniai laivai ir, jei kils konfliktas, bus
sunaikinti. Vėliau politinės dalies vadas Šiaurės laivyno admirolas
F.Sizovas pasakė: Mes jūsų gyvų nė nelaukėme.
Jei nugabenti į Kubą kareiviai, seržantai turėjo vilties pabėgti,
nors tai buvo beprasmiška, tai jūreiviai neturėjo net mažiausios
vilties kibirkštėlės. Sunku įsivaizduoti, kokį košmarą jie turėjo
iškęsti. Dyzelinis povandeninis laivas periodiškai turi iškilti
į paviršių, kad pasikrautų akumuliatorius, pasipildytų deguonies
atsargas ir kt. Suprantama, tokį laivą nesunku užfiksuoti. Šio
tipo povandeniniame laive buvo 30 miegamųjų vietų, o ekipažą sudarė
85 žmonės, tad teko miegoti kur pakliuvo. Vargino deguonies stygius,
60 laipsnių karštis; higienos reikmėms buvo vartojamas vanduo
iš vandenyno. Gėlo vandens atsargos buvo laikomos statinėse už
borto, kurios ne visada buvo sandarios, be to, per laivo vidurį
buvo sumontuotas šildymo vamzdynas, ir vanduo joje dažniausiai
būdavo sūrus. Bet ne tai svarbiausia. Povandeninio laivo B-130
antrojo rango kapitoną N.Šumkovą ištiko nenumatyta bėda: sugedo
variklis, laivas buvo apsuptas NATO laivų žiedu. Reikėjo spręsti,
ar panaudoti torpedas atakai, ar ne? Tai privalėjo nuspręsti pats
kapitonas. Jo pasiryžimas taikiai išspręsti susidariusią pavojingą
situaciją galbūt taip pat padėjo išvengti konflikto. Mintis, jog
tada jie tapo politinių ambicijų aukomis, tų dienų dalyviams neduoda
ramybės ir šiandien. Tiesa, ne visi tai suprato.
* * *
Prieš 40 metų žmonija buvo ant
trečiojo pasaulinio karo ribos, bet protas nugalėjo. Ir šiandien
nesvarbu, kas tapo nugalėtojais: JAV ar SSRS laimėjo žmonija.
Karibų krizės periodas puošia mūsų politiką, taip pat ir manąją,
kaip asmens, kuris iškėlė idėją ir pasiekė laimėjimų Kubai, neiššovęs
nė vieno šūvio, - rašo savo memuaruose N.Chruščiovas. Yra ir
kita nuomonė. Operacijos planas Anadyr Kubai apginti kainavo
mums 57-ias mirtis. Žuvusiųjų palaikai liko Kuboje. Jiems parvežti
į tėvynę nepakako lėšų. Partija ir vyriausybė, išduodama savo
gynėjus ir liaudį, primetė pasauliui socializmą. O kaip laidojo?
Slapčia naktį kituose daliniuose, kad nejaudintų žmonių, - viename
straipsnyje rašo antrojo rango atsargos kapitonas, Žmogaus teisių
gynimo asociacijos Jūreiviški sambūriai (Morskije sobranije)
prezidentas Vladimiras Stefanovskis. Jis, iki armijos gyvenęs
Vilniaus krašte, dabar - Sevastopolyje, straipsnio autorei pasakojo,
jog Rusijos laivyną norėtų matyti techniškai efektyvų, o laivų
ekipažo narius bei vadus socialiai ir techniškai saugius, dvasiškai
tvirtus, profesiškai išprususius.
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
© 2003 "XXI amžius"