XXI amžius

Pranciškiečių vienuolyne (1)

Pitsburgo pranciškiečių vienuolyno dalis

JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros taryba užsibrėžė tikslą atsekti kažkada Šiaurės Amerikoje lietuvių pastatytus pastatus ir visą tą medžiagą išleisti knyga. Pradėdama įgyvendinti šį projektą, pavadintą „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“, Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė surengė kelionę į Pensilvaniją, į pirmąsias lietuvių imigrantų gyvenamas vietas. Ekspedicija, – taip pavadinkime šią kelionę, – 2002 m. liepos 4 d. pajudėjo iš Čikagos; joje dalyvauja pati tarybos pirmininkė M.Remienė, tarybos narė Aušrelė Sakalaitė ir „Draugo“ korespondentė Audronė V.Škiudaitė. Pirmasis sustojimas – Pitsburgas, plieno lydytojų ir angliakasių miestas.

Išvažiavusios anksti rytą, porą valandų prastovėjusios kelyje prieš Klivlendą dėl kažkur priekyje įvykusios avarijos, dienos tikslą pasiekėme gerokai po pietų, kai pranciškiečių vienuolyno administracija jau buvo išėjusi namo. Bet tai mums nė kiek nesukliudė. Užteko tik praverti burną lietuviškai ir pasakyti, jog esame iš Čikagos, kad visos durys mums atsidarytų ir čia prasidėtų nerimastingas šurmulys: viena po kitos pasirodė bent penkios maloniai besišypsančios vienuolės. Ne visos ir ne visus lietuviškus žodžius jos žinojo, bet kuriuos jau žinojo, tarė labai taisyklingai. Nors kelionė buvo puiki ir bendrakeleivės įdomios , bet tai, ką mes pamatėme ir pajutome vienuolyne, nustelbė visus kitus dienos įspūdžius.
Pirmiausia mes sutikome ses. Ignaciją, OSF. Jos tėvelis Trimirka kilęs iš Dzūkijos, o pati gimusi jau Detroite. Ji - senoviška vienuolė, atkakliai dėvinti pranciškonų virvę ant juosmens ir didžiulį pranciškonų rožinį su septyniomis paslaptimis prie juostos. Daugiau taip apsirengusių nepastebėjome. Dauguma dėvi pasaulietiškus rūbus, dalis - ant galvos dar veliumėlius. Čia gyvena antros kartos Amerikos lietuvaitės. Vienintelė ses. Michel, OSF - Aušrelė Gadliauskaitė, kurią sutikome kitą dieną ir kuri mus lydėjo po Pitsburgą, gimusi Lietuvoje. Pitsburgo vienuolyne lietuvių kilmės lietuvaičių yra dar apie 50. O iš viso vienuolyne jų - per 80. Buvo matyti pora juodaodžių veidų, viena kita pietietė, rytietė. Šiandien Pitsburgo vienuolynas jau nebe toks, koks buvo prieš 80 metų, kada čia buvo priimamos tik lietuvaitės. Vienuolyno žydėjimo metais čia gyveno iki 200 seselių; veikė akademija, kuri uždaryta 1991 metais. Brazilijoje 1938 metais buvo įsteigta misija.
Artimesnę pažintį su vienuolynu pradėjome nuo muziejaus, po kurį mus mielai vedžiojo ses. Mary Jaskel (Jaskelevičiūtė), OSF, archyvo direktorė. Išvažiuojant ji mus apdovanojo keletu knygų apie Pitsburgo vienuolių istoriją, kurias pažadėjome perduoti M.Mažvydo bibliotekai Vilniuje. O šio vienuolyno istorija įspūdinga. Ji savotiškai stoja į vieną gretą su Kražių įvykiais Žemaitijoje ir knygnešių judėjimu XIX a., Nepriklausomybės karu XX a. pradžioje ar Sausio 13-osios įvykiais Vilniuje naujausiais istoriniais laikais. Tolimoje Amerikoje XX a. pradžioje į kovą su savo tautine savigarba, už teisę kalbėti ir mokyti lietuvių vaikus lietuviškai stojo vienuolės.
Kaip žinoma iš istorijos, pirmosios lietuvių imigrantų katalikų parapijos Šiaurės Amerikoje buvo įkurtos kartu su lenkais, bet nuo pat pradžių lietuviai tuo buvo nepatenkinti. Nors knygelėje, išleistoje vienuolyno 10-mečio proga, nebuvo tai rašoma, bet ses. Mary, rodydama istorines nuotraukas, papasakojo, kad paskutinis lašas į lietuvių vienuolių kantrybės taurę buvo Vilniaus krašto užgrobimas. Jau ne vieneri metai brendęs lietuvaičių pasiryžimas atsiskirti nuo Šv.Šeimynos lenkų vienuolyno pagaliau baigėsi lietuvaičių maištu. Lietuvių pranciškiečių seselių istorija prasidėjo Čikagoje. Kun. J.Kazėnas Pitsburge surado žemės sklypą. Lietuvių pasiryžimą sukurti savarankišką vienuolyną parėmė tuometinis Pitsburgo vyskupas Hugh G. Boyke, kuriam kaip padėką vienuolės paskyrė minėtą 10 metų istorijos knygelę. Dėl jų savo ramybę ir gerą vardą aukojo kun. J.Sutkaitis, kun. J.Kazėnas, prelatas Mykolas L.Krušas, be kurių paramos šis mergaičių žygis nebūtų galėjęs įvykti. Lietuvaites laikinai priėmė kitas pranciškonių vienuolynas, kurio motinėlė buvo vokiečių kilmės ses. M.Chrisostom Krill. Ses. Mary su pasididžiavimu pasakojo,kad šią vienuolę Lietuvos valstybė vėliau apdovanojo Gedimino ordinu. Tiesiog neįtikėtina, kad toks pasiryžimas buvo galiams toli nuo Lietuvos. Vienuolės, o jų buvo 18, patyrė patyčias ir pažeminimą, bet ištvėrė. Pirmoji lietuvaičių seselių vyresnioji buvo M.Baptista Laurinaitis.
Ši istorija ilga ir graži, bet visą ją galima būtų sutalpinti tik į knygą, o šio trumpo reportažo negalima baigti nepaminėjus ir kitų nuostabių dalykų, kuriuos mes patyrėme Pitsburge. Rytojaus dieną dalyvavome šv. Mišiose kartu su vienuolėmis jų koplyčioje, drauge su jomis pusryčiavome ir pietavome - ir visur mus globstė, kaip brangiausias viešnias sveikino, kalbino vis naujos seselės. „Aš buvau Kaune“, - priėjo valgykloje prie manęs mažulytė senučiukė su vienuolišku galvos apdangalu. Iš karto supratau, kad čia ses. Emelda, istorinė asmenybė, apie kurią iš vakaro buvo pasakojusi ses. Mary ir kuri su dar dviem seselėmis prieš karą buvo pasiųstos į Kauną mokytis Vytauto Didžiojo universitete. Bet nebesuspėjo jos mokslų baigti, užėjo 1940 metai.
Į ekskursiją po Pitsburgą, kuris mums pasirodė labai gražus (dar daugiau, įdomius), mus vežė vyresniosios seselės padėjėja ses. Janet Gardner, OSF, kurios viena senelė buvo lietuvė, ir ses. Mishel - Aušrelė Gadliauskaitė, apie kurią „Draugas“ jau yra rašęs: ji prieš dešimt metų Lietuvoje, Utenoje, įsteigė misiją ir ten iki šiol darbuojasi. Į Pitsburgą atvažiavo tik atostogų - aplankyti vienuolyno ir artimųjų Amerikoje. Į Lietuvą ji išsivežė ir tėvelį. Ses. Aušrelė sako, kad Lietuva jai jau tapo namais, kurių ilgisi, nors iš Lietuvos ją tėveliai išvežė septynerių metukų. Su Lietuva ją suartino darbas.
Ekskursijos po Pitsburgą metu vienuolės mus supažindino su lietuvišką praeitį menančiomis vietomis: Pitsburgo universitete esančiu lietuvišku kambariu (tokių yra 28 - kiekvienai daugiataučio miesto tautybei), raudonų plytų Šv.Kazimiero dabar jau uždaryta bažnyčia, kur, sako, bus įrengti gyvenamieji butai. Pravažiavome pro lietuvių klubą ir Lietuvišką salę, kur tebešeimininkauja Vyčiai. Pitsburge veikia ir lietuviškas radijas, kurio laidas veda Dalia Yucius. Nors tai laida anglų kalba, bet ten kalbama apie Lietuvą ir lietuviškus dalykus. Pitsburge, be vienuolyno, daugiau gal niekur lietuviškos šnektos ir negirdėti, bet lietuviškų pėdsakų dar yra likę nemažai. Ir Vasario 16-oji čia tebešvenčiama. Šią datą prisimena vienuolės pranciškietės ir Vyčiai. Netoli vienuolyno yra lietuviškos Šv. Kazimiero parapijos kapinės, kur eilių eilės kryžių su lietuvių pavardėmis: Aleliūnas. Dabulis, Navickas, Romutis… O visa vadinamoji Pitsburgo pietų pusė yra tarsi paminklas seniesiems lietuviams. Tikriausiai ir dabar čia dar yra daug mums nepažįstamų jaunų ir senų, kurie prisipažintų, kad yra lietuvių kilmės, bet tokių sutikti nepasitaikė: per trumpas buvo čia praleistas laikas. Amerikiečiai nepakenčia visko, kas sena; jie griauna ir stato naujus pastatus, bet senasis Pitsburgas, kur vakarais, po sunkių dienos darbų, ant laiptų susėsdavo lietuvių šeimynos, ačiū Dievui, dar stovi. Sako, kad jaunimas, čia gimusieji, grįžta į Pitsburgą, įsikuria ir atstato senamiestį. Didelė tikimybė, kad tarp tų jaunųjų yra ir lietuvių kilmės amerikiečių.
Atrodo, kad Pitsburgo mūsų komanda dar ilgai negalės užmiršti. Per daug čia sukrečiančiai artimų dalykų. Per vieną parą mes nesugebėjome gerai įsisąmoninti to kalno naujos informacijos ir jausmų, kurie čia mus užgriuvo. O man ši ekspedicija į šimtametę istoriją buvo nepaprasta dar ir tuo , kad aš pirmą kartą lankiausi vienuolyne ir mačiau jo gyvenimą iš vidaus. Norėčiau į Pitsburgą grįžti dar kartą ir pėsčiomis paėjėti lietuvaičių iš „Krajaus“, kaip jie vadindavo carinę Lietuvą, pėdsakais.

Audronė V. ŠKIUDAITĖ