Naktis po rinkimų

Šių Prezidento rinkimų finalo atomazga atėjo netikėtai greitai. Jau prieš vidurnaktį tapo aišku, kad nuo pat balsų skaičiavimo pradžios pirmavęs R.Paksas labai nenoriai užleidžia savo pergalingus procentus. Atotrūkis tarp kandidatų mažėjo taip vangiai, kad Prezidentui nepadėjo nė solidi pergalė Vilniuje ir Kaune. Į politinį olimpą įžengė žmogus, pažadėjęs,kad „bus tvarka“.
Netekę žado žurnalistai dar bandė aiškinti tokio netikėto rezultato priežastis, tačiau matėsi, kad jie nesuvokia realybės. Nutilo net arogantiškieji didžiųjų spaudos leidinių apžvalgininkai ir solidūs politologai. Rinkimų rezultatai parodė, kad visos jų prognozės subliūško kaip muilo burbulas. O ekrane, spalvingų draugų ir bičiulių apsuptyje, nugalėtojas kėlė šampano taurę.
Kiek atsipeikėję nuo patirto smūgio, apgailėtini „ekspertai“ prabilo apie tamsiąsias rinkimų technologijas, didelius rinkimų pinigus, nesusipratėlius balsuotojus ir neįvykdomus laimėtojo pažadus. Drąsesni iš jų net pradėjo kalbėti apie dvi Lietuvas: sočios praeities išsiilgusius tinginius ir dykaduonius, sudarančius daugumą, bei nedidukę pažangiai mąstančių naujo tipo lietuvių dalį. O vienas tokių visažinių net pareiškė, kad Lietuvos pilietinės užuomazgos ką tik pralaimėjo sovietinei liaudžiai.
Tokie verkšlenantys specialistai elgiasi nenuoširdžiai. Jie nenori pasakyti visos tiesos. Kalbėdami apie dvi diametraliai priešingas Lietuvos dalis – tą, mažesnę, kuri norėjo stabilumo, ir kiek didesnę, kuri norėjo permainų, – jie užmiršo trečiąją Lietuvos dalį. Jie nepaminėjo trečiosios Lietuvos – beveik pusės šalies rinkėjų, kurie visai neatėjo balsuoti. Iš kur atsirado ši pasyvioji piliečių (?) dalis?
Atsakomybė už demagogų pergalę šiuose Prezidento rinkimuose gula ne tik ir ne tiek ant žmones mulkinusių pažadukų sąžinės. Kalti yra ir tie, kurie, manipuliuodami visuomenės nuomone, pasijuto esantys visagaliai. Kaip paaiškinti tą faktą, kad beveik pusė tautos, 1989 metais sustojusios į Baltijos kelią, o 1991 metų sausį krūtinėmis užtvėrusios kelią okupantų tankams, 2003-iųjų sausį net nesiteikia dalyvauti savo valstybės vadovo rinkimuose?
Atsakymas yra tik vienas. Dvylika metų po rugpjūčio pučo buvo skelbiama apie visuotinę, absoliučią laisvę. Laisvė be padorumo, be įsipareigojimų pavirto šlykštaus nihilizmo bala, kurioje tarpo ir vešėjo tos pačios atgrasios liberalios žiniasklaidos „asai“. Asmeninė ir visuomeninė nauda pradėta matuoti vien pinigais ar kūniško malonumo matu, viską užvaldė Aukso veršis. Vienas po kito nunyko padorūs spaudos leidiniai, juos pakeitė bulvariniai skaitalai. Šalia vienos valstybinės televizijos ir radijo atsiradusios gausios komercinės stotys tapo ne informacijos, o demoralizacijos priemonėmis. Kasryt iš jų nasrų ant publikos galvų išpilama eilinė „siaubingos“ Lietuvos tikrovės (kaip čia bloga gyventi), užsienio ir vietinių banalybių (nuo nuobodžiaujančios diduomenės kvailysčių iki daiktizmo gerovės šlovinimo) ar žiaurumų (būtina parodyti keletą lavonų ar bent kraujo klanų) dozė. Pauzėse tarp iš užsienio nuplagijuotų šou ar trečiarūšių kino filmų į vartotojo smegenis sukišamas eilinis agresyvios reklamos rinkinys. Ar atsimenate tą interviu panelių žurnale, kur naujojo Prezidento duktė aiškina, esą valingiausias jos poelgis buvo ne paprašyti tėvų kelių šimtų litų brangiam niekučiui, o per savaitę susitaupyti tam pirkiniui pinigų... iš tėvų jai duodamų arbatpinigių?
Dvasinės demoralizacijos banga sukaustė tautos kūną. Kai galingu srautu į pasąmonę kalama neviltis, neišlaiko ir stipresnių nervų žmonės. Nusivylę visu pasauliu, apnuodiję save eterio teršalais ar tiesiog vietiniu pilstuku, tokie žmonės noriai renkasi savižudybę arba į kitą pasaulį iškeliauja nelaimingų atsitikimų, autoįvykių ar peštynių pagalba. Likę tautiečiai kraunasi lagaminus ir lekia į užsienį arba veršiuko akimis žiūri į tolį, laukdami savo gelbėtojo atėjimo. To, kuris įves tvarką.
Ar jaučiate, kur sukame? Mūsų neva laisva, liberali žiniasklaida daugiau negu dešimtmetį kūrė naują, kosmopolitinį ir europietišką lietuvį. Tik šiandien imame suvokti, kad, tyčiojantis iš Tikėjimo, Tėvynės ir kitų šventų dalykų, sukuriamas ne vidutinis statistinis ES pilietis, o paprastas mankurtas, savo akiračiu nedaug besiskiriantis nuo tos pačios mūsų dažnokai pašiepiamos Baltarusijos piliečių. Tokiam žmogui nusispjauti į viską. Net pramiegojęs rinkimus, jis kitąryt išplūs savo artimą (kad ir interneto debatuose), nusikeiks ir pareikš, kad važiuosiu aš iš šito durnių krašto. Bet nė už ką neprisipažins, kad dėl savo šalies nesėkmės kaltas ir jis pats. O kas gi jam gimtasis kraštas? Jam gera ten, kur didesnė alga…
Per šiuos metus neatsakingi ar piktavaliai, vadinantys save ketvirtosios valdžios atstovais, išugdė savo idealą: proto neišvargintą eilinį siauro akiračio masinį daiktų ir malonumų vartotoją, kuris susiraukia vos išgirdęs žodžius pilietiškumas ar Dievas. Bet koks tikėjimo paminėjimas jam asocijuojasi su baisiomis davatkomis ir juodaskverniais. Bet koks gimtinės paminėjimas jam sukelia pašaipią frazę: patriotas–idiotas… Ačiū už tokį „puikų“ apibrėžimą vienam „intelektualui“…
Kam lieti krokodilo ašaras, kad buvo nesuprastos gerosios „žinovų“ intencijos ir nenuovokūs rinkėjai kažkodėl pasirinko ne jiems rekomenduotą žmogų? Juk jie patys savo demagogija įkalė į galvą žmonėms mintį, kad pilietinis aktyvumas – tai viso labo bereikalingas politikavimas.
Prie visos šitos valstybės patyčių ir niekinimo bakchanalijos sėkmingai prisidėjo vienos humoristinės TV laidos vedėjas, pirmajame rinkimų rate užėmęs ketvirtąją vietą, o antrajame – mįslingu nutylėjimu pataręs savo gerbėjams balsuoti už „permainų“ vėjus. Tai, kiek daug balsų gavo šis pretendentas balsavime (per 100 tūkstančių), tik parodo, kad ir juokdarys gali tikėtis garbingo įvertinimo. Ypač jei atsiranda žmonių, neturinčių humoro jausmo. Bet svarbiausia ne tai: ir komiko kandidatavimas, ir populisto išrinkimas į Prezidento postą darniai įsikomponuoja į bendrą LR Prezidento, kaip institucijos, suniekinimo programą. Ir čia žymūs amoraliosios žiniasklaidos „nuopelnai“.
Jei jau autoriteto neturi Seimas, Vyriausybė, o politinių partijų vadovų neklauso net jų elektoratas, kas dar lieka? Tik Prezidentas. O jei ir šis postas tampa patyčių objektu? Ką kitą kartą rinksis daug kartų apsigavę Lietuvos rinkėjai? Gal visai spjaus ir neis į rinkimus? Ar būriais išlėks į užsienius laimės ieškoti? Kas liks iš valstybės, jei jau sumaišytos su žemėmis pagrindinės valstybę atstovaujančios institucijos?

* * *

Įžvalgesni žmonės kalba apie šiuos rinkimus, kaip apie vieną didžiausių Rusijos strategų pergalę. Bet tokios pergalės nelaimimos vienkartine didelių pinigų injekcija. Toks gestas gali tik priartinti pergalę, bet jos nelemia. Tokios pergalės rengiamos ilgamečiu darbu. Kad į valdžią galėtų ateiti įžūlus pažadukas, teko sugaišti keliolika metų, visos nepriklausomos ketvirtosios valdžios kanalais atkakliai ir metodiškai diegiant eiliniam mūsų piliečiui ne tik pyktį ir apatiją, bet panieką savo kraštui, neapykantą savo paties rinktai valdžiai ir kartu išlaikyti vaikišką tikėjimą politinio mesijo atėjimu. To paties, tvarkdario. Tiesa, gal ir ne visa tokia informacinė medžiaga buvo užsakyta. Aišku, kad dalis žurnalistų tokį purvą galėjo gaminti iš baimės būti demaskuotiems (visgi Simbirske liko dar keliolika tūkstančių „mūsiškių“ saugumiečių bylų), kiti taip elgėsi iš kvailumo, ieškodami profesinio pripažinimo pigiose sensacijose, kiti – gal suvokdami savo intelektualinę impotenciją (kai nieko daugiau nesugebi, belieka slysti profesinio seklumo paviršiumi). Bet rezultatas akivaizdus. Jis bado akis visiems.
Neprapuolė, tikrai neprapuolė tie vienos mūsų kaimynės šimtai milijonų dolerių, sukišti savo propagandai stiprinti Baltijos šalyse. Žinoma, galvoje turime Rusiją. Kalbant visai atvirai, reikia pripažinti, kad už rėmėjų lėšas visada reikia atidirbti… Kaip atsilygins Išrinktasis? Postais, pinigais ar dar kuo? O gal strateginės geopolitinės orientacijos pokyčiais? Neduok Dieve!
Po praeitų metų pabaigoje gautų integracinių pakvietimų į ES ir NATO euforijos lietuviai kiek atsipalaidavo ir sausio 5 dienos rytą atsibudo kamuojami sunkių porinkiminių pagirių. Jie dar nesupranta, kad kvietimas į Europą (į šviesų rytojų) dar nereiškia automatiško priėmimo. Tą naivoki lietuviai pamiršo. Čia, kaip sakoma, yra tipiškas lietuvio bruožas – visą laiką pirmaujant, neįmesti paskutiniojo, lemiamo metimo. Ir su geografija mūsiškiams silpnoka – niekaip neįsisavina, kurioje žemyno dalyje jie gyvena, ir kas tie didieji mūsų kaimynai iš vakarų ir rytų.
Juokai baigėsi. Jei naujajam tautos vadui nepritrūks ryžto vykdant savo pažadus, galime sulaukti įdomių, bet gana nelinksmų dalykų. Lietuviai, kaip suprantame, visada mėgsta išbandyti naujoves savo kailiu. O jos gali būti ir nesaldžios.
Pavojingiausi Lietuvai ne tie, kurie patikėjo demagogiškais gerovės ir tvarkos įvedimo miražais. Po pusmečio, nusivylę savo dievuku, jie spjaudysis ir bus pasiryžę jį nulinčiuoti. Patys pavojingiausi yra tie, kurie, net ir nedalyvaudami rinkimuose, visada yra pasiryžę kaltinti valdžią dėl savo blogo gyvenimo. Be reikalo virkauja laukinio liberalizmo ideologai, užtvindę mūsų žiniasklaidą. Jie patys išsiaugino tokius „piliečius“. O kosmopolitiniai monstrai visada yra linkę suvalgyti savo gimdytojus...

Antanas UOSIS

© 2003 "XXI amžius"