Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir visuomenė
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Žvilgsnis
Kryžkelės
Aktualijos
Nuomonės
Istorija ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Tūkstančiai atminimo ugnelių priminė 1991-ųjų sausio dienas ir naktis

Lietuva pagerbė žuvusius ir gyvus Laisvės gynėjus, prisiminė 1991-ųjų sausio 13-osios sovietų agresijos aukas.
Gyvybę už Lietuvos laisvę paaukojusiųjų atminimas sekmadienį pagerbtas sostinės Antakalnio kapinėse. Prie Laisvės gynėjų memorialo galvas nulenkė prezidentas Valdas Adamkus, Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas, Seimo, Vyriausybės nariai, būriai vilniečių. Maldą už žuvusiuosius perskaitė kardinolas Audrys Juozas Bačkis, liaudies giesmę atliko dainininkė Veronika Povilionienė. Pagarbą Laisvės gynėjams atidavė Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai.
Pagerbiant didvyrius šautuvų salvės aidėjo ir Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio kapinėse, kur ilsisi žuvusieji Laisvės gynėjai.
Sekmadienio vakarą prie Seimo rūmų, Nepriklausomybės aikštėje, suliepsnojo tūkstančiai ugnelių, deglai, buvo uždegtas didžiulis Atminimo laužas.
Prie Seimo rūmų susirinkusiems šimtams žmonių Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Seimo narys Vytautas Landsbergis sakė: Čia, kur dabar stovime, tą naktį prieš dvylika metų buvo paskutinė gynybos linija. Jau krito Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamentas, TV bokštas ir rūmai Konarskio gatvėje, laukta parlamento puolimo. Buvome viduje, priiminėjom būtinus teisės aktus ir atsišaukimus į apykurtį pasaulį, bet nebuvome vieni, – sakė V.Landsbergis. – Čia stovėjo gyvoji barikada, nes kitokių dar nebuvo, čia ėjo, kaip numanau, kažkoks nuostabus gyvenimas, kupinas meilės ir tikėjimo. Šią barikadą sudarė narsių vyrų ir moterų sujungtos rankos ir širdys, o širdyse - jėga, stipresnė už smurto ginklus.

Stebinanti bejėgės jėgos pergalė

Praėjusį šimtmetį Lietuvos radijo stotis buvo užgrobta du kartus. 1940 metų birželį, Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, Lietuvos radiofono vadovybė ir darbuotojai buvo paleisti, o pats radiofonas pertvarkytas. Po metų, susigrūmus nusikalstamo Molotovo-Ribentropo pakto suokalbininkėms agresorėms Vokietijai ir Sovietų Sąjungai, trečią karo dieną, į sukilėlių atkurtą Nepriklausomos Lietuvos radiją Kaune įsiveržė Vermachto kareiviai, ir jiems vadovavęs karininkas ltn. Floretas pranešė savo vyresnybei, kad užėmė Kauno radiofoną.
Trečią kartą nepriklausomos Lietuvos radiją ir televiziją užgrobė sovietų kareiviai 1991 m. sausio 13 d. naktį. Prieš gausią beginklių laisvės gynėjų minią Vilniuje buvo pasiųsta brutali karinė jėga - “specnazo” smogikai ir tankai. Žuvo trylika Lietuvos patriotų. Kremliaus vadovai smarkiai apsiriko. Jie manė, kad tauta nesipriešins, ir riaumojančių tankų bei šturmuojančių smogikų išgąsdinti žmonės išsibėgios.
“Komitet nacionalnogo spasenija” (nacionalinio gelbėjimo komitetas, rus.) skelbė nuvertęs buržujus ir atkūręs sovietų valdžią. Iš tikrųjų buvo kitaip – prasidėjusios agresijos akivaizdoje Lietuvos Respublikos vadovybė ėmėsi ryžtingų priemonių kraštutiniam atvejui. Valstybės vadovas V.Landsbergis pranešė, kad “užsienyje yra vyriausybės ir mano įgalioti atstovai, kad (...) jokios marionetės Lietuvoje nieko neapgaus. (...) Ir netgi jeigu užeis naktis, ji nebebus ilga”. Sąjūdžio pašaukti žmonės iš visų Lietuvos kraštų važiavo į sostinę ginti Parlamento. Jie garbingai atliko pilietinę pareigą ir todėl nusipelnė didžiosios pergalės kovotojų vardo.

Sąlyčio taškai ir dar kai kas

Šiek tiek atlėgus aistroms po Prezidento rinkimų, politologai, žurnalistai ir visi kiti dar besidomintys politika žmonės ėmė svarstyti, kas gi yra tas naujasis Lietuvos Prezidentas: liberalas, dešinysis, centro dešinysis, užsimaskavęs kairysis, pagaliau populistas radikalas ar Rusijos statytinis. Vargu ar artimiausiu metu tai paaiškės, žinant, kad R.Paksas ne kartą keitė ne tik partijas, bet ir pažiūras. Tiesa sakant, savo pažiūrų ar ideologinių nuostatų jis niekada ir nedeklaravo. Greičiausiai vadovavosi patogiu principu: iš kur vėjas pučia…
O vėjo kryptis dabartiniame Seime ir Vyriausybėje pakankamai aiški. Tą kryptį reguliuoja Premjeras, ir niekas kitas. Todėl ir suprantamas vieno socialdemokratų veikėjų Juozo Olekos optimizmas, kad socialdemokratų politika turi daug sąlyčio taškų su R.Pakso per rinkimus deklaruotais tikslais. Pasakyta pakankamai aiškiai. Visai nesvarbu, kad prieš pat antrąjį rinkimų ratą A.Brazausko vadovaujamos partijos nariai oficialiai paskelbė remiantys Valdą Adamkų. Deja, tik oficialiai. Ir visai be reikalo buvo bandyta sukelti triukšmelį, kai bene labiausiai „neišsižadėjęs principų“ valdančiosios partijos Seimo narys B.Bradauskas tariamai nusižengė partinei drausmei, ragindamas balsuoti už R.Paksą. Taip galvojo ne jis vienas. Juk šiaip ar taip, radikalias, bet visiškai nerealias permainas žadėjęs R.Paksas kur kas artimesnis neokomunistams nei V.Adamkus. Tie nerealūs pažadai išgąsdino netgi kai kuriuos socialdemokratų veikėjus, nes R. Paksas perėmė socialdemokratų dalijamų pažadų monopoliją. Todėl jie dabar ėmė skelbti, kad, R. Paksui esant prezidentu, iš esmės niekas nepasikeis, nors pripažįsta, kad suduotas skaudus smūgis parlamentinėms partijoms gali labai skaudžiai atsiliepti ateityje, kai žmonės pradės rinkti į valdžią įvairaus plauko radikalus. Tokia tendencija ryški beveik visose pokomunistinėse valstybėse. Į tai atkreipė dėmesį ir didieji Europos laikraščiai, vertindami R.Pakso išrinkimą Lietuvos prezidentu. Vokietijos laikraštis „Hannoverische Allgemeine“ rašo, kad visa Europa privalo atkreipti dėmesį, jog tai, kad Lietuvos žmonių dauguma, prezidentu išsirinkusi populistą ir euroskeptiką R.Paksą, rodo šios šalies paprastų žmonių pagalbos šauksmą. Anot šio Vokietijos laikraščio, „jie gyvena ne keliose gerovės salelėse, apie kurias Vakaruose taip pasakojama, bet yra priversti tenkintis menkais atlyginimais ir gyventi apimti žlugimo ir nevilties jausmo. Sugriuvusios Sovietų Sąjungos pasekmės ten dar yra sunkios. Rinkimų rezultatai Lietuvoje yra pamoka visiems tiems, kurie Europos Sąjungos plėtrą laiko „pasivaikščiojimu“ ir nepakankamai vertina gerovės skirtumus. Prezidento rinkimai Lietuvoje yra sunkaus Rytų ir Vakarų Europos suartėjimo pradžia“. Pasakyta pakankamai aiškiai. Tik kas pokomunistinėje Lietuvoje siekia bent kiek sumažinti milžinišką atotrūkį tarp saujelės nuvorišų, vadinamųjų naujųjų lietuvių, ir vos suduriančios galą su galu daugumos. Bent jau „socialinę politiką“ skelbiantys socialdemokratai to nedaro ir nesirengia daryti. Dargi atvirkščiai. Valdininkų privilegijos, jų gausėjimas darosi sunkiai pakeliama našta Lietuvos žmonėms ir atsiranda puikiausia dirva populistams ir radikalams iškilti į neregėtas aukštumas, apie kokias demokratinėje Vakarų Europoje net svajoti negalėtų.