Karas
tebevyksta
2002-ųjų spalį Rašytojų klube
visuomenei buvo pristatytas Mariaus Ivaškevičiaus romanas apie
partizaniškąjį Lietuvos pokarį Žali. Kadangi pokario tema man
nesvetina, perskaičiau reklamuojamąjį veikalą ir aš. Tebus dabar
leista išsakyti apie jį savo nuomonę - kaip kompensaciją už skaitant
sugaištą laiką.
Kad Žali parašyti apie pokarį, supratau ne tik iš knygos anotacijos,
bet ir iš paties M.Ivaškevičiaus Įžangos. Šiaip jau nemėgstu
visokių paaiškinimų, knyga turi pati kalbėti už save. Bet jeigu
autorius nutarė, kad be jo komentarų Žali liks nesuprasti -
skaitau.
Pretenzinga, nelabai suprantama Įžanga, pirmieji veiksmai, pirmieji
personažai: Kasperavičius, Bartkus, Sinicynas
Ir purvas, purvas.
Jo tiek daug, kad kartais atrodydavo, jog situacijos tekste konstruojamos
tik tam, kad užsibaigtų eiline fabula obscena, t.y. nešvankybe.
O dar anotacijoje skelbiama, kad ši knyga parašyta apie vieną
laisvės kovų vadą, ketvirtąjį Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį.
Nutariau pasekti bent jo veiksmus ir perskaičiau Žalius iki
paskutinės eilutės. Deja, partizanų vado rašinyje taip ir neradau
- tik kažkokį monstrą, čia bėgiojantį paskui Paryžiaus kirpėją,
čia keikiantį partizanus ir save patį, čia suvedžiojantį savo
seserį
Pamėginau rasti anotacijoje žadėtus bendražmogiškos dramos elementus:
meilę, išdavystę, žaismingumą, bet visos M.Ivaškevičiaus sukurtos
meilės baigiasi ten, kur prasideda - žemiau juosmens, o žadėtas
žaismingumas, reikia manyti, pasiektas skyriuje Elena, kurį
kitaip kaip porno nepavadinsi.