Kur
veda dviejų mąstysenų simbiozė?
|
Jonas Mikelinskas |
Skaičiau straipsnį Liudo Truskos
atsakymas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybai
bei kitiems savo kritikams ir stebėjausi rimto istoriko arogancija
bei įsitikinimu savo teisumu, tarsi istorija būtų pavirtusi matematika,
operuojančia abejonių nekeliančiais faktais bei skaičiais. O su
kokia panieka jis rašo apie savo oponentus: Socialinių mokslų
dr. V.Terlecko, prof. O.Voverienės, dimisijos plk. lnt. A.Navaičio
ir kai kurių kitų mano kritikų dalykinis lygis yra toks, kad apie
jų straipsnius geriau nekalbėti (žr. Lietuvos aidas, 2002,
Nr.248, p.4).
Perskaitai tokį teiginį, ir iš karto aišku, kad L.Truska žino
ne tik straipsnių, bet ir jų autorių dalykinį lygį. Pavydėtinas
įžvalgumas. Šitaip apie savo oponentus nekalbėjo net ir pats Leninas,
triuškindamas juos kaip reakcionierius ar revizionistus savo garsiajame
traktate Materializmas ir empiriokriticizmas. O jeigu ką nors
ir suniekindavo, tai pirmiau pasistengdavo jį apsvaiginti savo
argumentais, logika bei faktais. O prof. L.Truska? Net nesiteikia
vargintis, kad bent parodytų, kur jie, jo oponentai, klysta, kur
neteisūs. Ir kodėl? Ogi vien todėl, kad tų jo kritikų dalykinis
lygis yra toks, jog tokiam specui kaip Liudas Truska neverta net
burnos aušinti. Nebent gali dar pridurti: Beje, panašios nuomonės
yra ir prof. Edvardas Gudavičius. Tarsi istorijos mokslas jo
valia būtų paverstas tokia disciplina, kur svarbiausią vaidmenį
vaidina autoritetas, nors tasai autoritetas leistų sau lietuvių
tautą pavadinti niam-niam tauta arba Didijį Lietuvos kunigaikštį
Vytautą šunsnukiu.