Kur veda dviejų mąstysenų simbiozė?

Jonas Mikelinskas

Skaičiau straipsnį „Liudo Truskos atsakymas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybai bei kitiems savo kritikams“ ir stebėjausi rimto istoriko arogancija bei įsitikinimu savo teisumu, tarsi istorija būtų pavirtusi matematika, operuojančia abejonių nekeliančiais faktais bei skaičiais. O su kokia panieka jis rašo apie savo oponentus: „Socialinių mokslų dr. V.Terlecko, prof. O.Voverienės, dimisijos plk. lnt. A.Navaičio ir kai kurių kitų mano kritikų dalykinis lygis yra toks, kad apie jų straipsnius geriau nekalbėti“ (žr. „Lietuvos aidas“, 2002, Nr.248, p.4).
Perskaitai tokį teiginį, ir iš karto aišku, kad L.Truska žino ne tik straipsnių, bet ir jų autorių dalykinį lygį. Pavydėtinas įžvalgumas. Šitaip apie savo oponentus nekalbėjo net ir pats Leninas, triuškindamas juos kaip reakcionierius ar revizionistus savo garsiajame traktate „Materializmas ir empiriokriticizmas“. O jeigu ką nors ir suniekindavo, tai pirmiau pasistengdavo jį apsvaiginti savo argumentais, logika bei faktais. O prof. L.Truska? Net nesiteikia vargintis, kad bent parodytų, kur jie, jo oponentai, klysta, kur neteisūs. Ir kodėl? Ogi vien todėl, kad tų jo kritikų dalykinis lygis yra toks, jog tokiam specui kaip Liudas Truska neverta net burnos aušinti. Nebent gali dar pridurti: „Beje, panašios nuomonės yra ir prof. Edvardas Gudavičius“. Tarsi istorijos mokslas jo valia būtų paverstas tokia disciplina, kur svarbiausią vaidmenį vaidina autoritetas, nors tasai autoritetas leistų sau lietuvių tautą pavadinti „niam-niam tauta“ arba Didijį Lietuvos kunigaikštį Vytautą – šunsnukiu.
Tad pažiūrėkime, ar L.Truskos teiginiai jau tokie be priekaištų, nekeliantys abejonių, verti tos arogancijos, su kuria jie išsakyti. Pavyzdžiui, kad ir toks klausimas: „Tačiau ar galėjo 2 mln. tauta įveikti mūšio lauke 200-milijoninę Sovietų imperiją, prieš kurią neatsilaikė net Vermachtas?“ (ten pat)
Taip klausti gali tik žmogus, kuris šventai įsitikinęs, kad tik nuo Lietuvos priklausė – kovoti ar ne, kaip 1941 metais tai priklausė nuo Vermachto vadovybės. Aptariant partizaninio karo Lietuvoje prasmę, pirmiausia reikėtų žinoti arba prisiminti, kad pasirinkimo teisę čia turėjo tik Sovietų Sąjunga. O Lietuvai nebuvo kitos išeities, kaip kovoti arba duotis it gyvuliui, kad būtum nuvarytas į skerdyklą, tai yra paklusti okupanto neteisėtai mobilizacijai. Juk miško brolių būriams ir partizaniniam karui pradžią davė ne kas kita kaip jaunų ir jau pagyvenusių vyrų slapstymasis nuo okupantų neteisėtos mobilizacijos.
Nematė didelės prasmės priešintis moderniškiausiais savais ir JAV ginklais apginkluotoms ir nepalyginamai gausesnėms okupantų divizijoms ir mano bičiulis, intelektualas, poetas ir literatūrologas Bronius Krivickas, bet dėl pačios sovietų santvarkos represinės, nusikalstamos prigimties buvo priverstas nutraukti taikų darbą Biržų vidurinėje mokykloje ir imti ginklą į rankas, „nors ir nešvietė laimėjimo viltis“, kaip jis rašė viename savo eilėraštyje. O šiandien jis žinomas ne tik kaip iškiliausias ginkluotos rezistencijos meto poetas, bet ir kaip Vyčio kryžiaus kavalierius, atidavęs savo gyvybę kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Juk žmogui, gerbiančiam save ir savo tautą, kito kelio nebuvo. Juo labiau kad dar visą laiką virš Lietuvos it Damoklo kardas kabojo baisus 1941 metų birželio trėmimų į Sibirą siaubas.
Taigi šiandien galima abejoti ir net protingai samprotauti apie tai, ar partizaninis karas Lietuvoje buvo prasmingas ar ne, galima remtis ir daugeliu didesnių ir mažesnių autoritetų, teigusių, kad reikia jį, tą karą, nubraukti, bet nedera ignoruoti, kokia tuo metu buvo Lietuvoje konkreti padėtis. Kokia rimta kalba galėjo būti apie to karo nutraukimą, kai iš tikrųjų iš partizanų buvo reikalaujama tik besąlyginės kapituliacijos. Juk dauguma ir tų, kurie, pasinaudoję paskelbta amnestija, išėjo iš miško ir sudėjo ginklus, buvo suimti ir ištremti į Sibirą.
Kita vertus, klausimas, ar partizaninis karas buvo prasmingas ar ne, iš viso, atrodo, neturėtų kilti. Ir jau vien dėl to, kad kiekviena tauta turi teisę laisvai gyventi. Be to, Lietuva, kovodama, anot minėto poeto, „nors ir nešvietė laimėjimo viltis“, visam pasauliui įrodė, kad ji ne savo noru įsijungė į Sovietų Sąjungą, kaip skelbė Kremlius. Kita vertus, rezistencija sutrukdė planingą respublikos kolonizavimą, ko nepasakysi apie Latviją ir Estiją, kur ginkluotas pasipriešinimas dėl įvairių priežasčių neįgavo tokio plataus masto kaip Lietuvoje.
Kalbant apie partizaninį karą arba ginkluotą rezistenciją, negalima iš akiračio išleisti ir to fakto, kad sovietų valdžia, siekdama įsitvirtinti katalikiškoje Lietuvoje, pirmiausia stengėsi sunaikinti jos šviesuomenę. Tai liudija ne tik masiniai inteligentų suėmimai 1940 metais prieš rinkimus į vadinamąjį Liaudies Seimą, daugumos mokytojų, dalyvavusių Mokytojų suvažiavime Kaune ir giedojusių tautos himną, tremtis, bet ir absurdiškiausi kaltinimai tiems intelektualams, į kurių balsą daugelis įsiklausydavo. Pavyzdžiui, L.Truskos straipsnyje minimas Juozas Keliuotis, kuris atseit „ne itin žavėjosi ginkluota rezistencija“, buvo nuteistas myriop už lietuvišką nacionalizmą, kosmopolitizmą ir klerikalizmą. Apie šį absurdą jis pats man pasakojo.
Reikiamai nepasvėręs savo žodžių L.Truska teigia, jog prieš Sovietų Sąjungą neatsilaikė net Vermachtas, kai jis, Vermachtas, iš tikrųjų kapituliavo ne tik nuo Sovietų Sąjungos smūgių, bet ir nuo bendros koalicijos – Anglijos, Prancūzijos, Amerikos, Sovietų Sąjungos – spaudimo, karinio, politinio bei ekonominio. Jeigu ne ši supergalinga koalicija, Sovietų Sąjunga būtų subliūškusi kaip muilo burbulas. Beje, panašios nuomonės buvo ir garsus rusų rašytojas Viktoras Astafjevas, pats perėjęs visą karą paprastu kareiviu ir karininku. Jis rašė: „Mes tiesiog nemokėjome kariauti. Mes ir baigėme karą nemokėdami kariauti. Mes priešus užliejome savo krauju, užvertėme juos savo lavonais… 9 mūsų armijos kovojo prieš 2-3 priešo armijas. Ir taip visą karą„ („Literaturnaja gazeta„, 1988, Nr.20).
Ką galima pasakyti apie L.Truskos minimus istoriko M.Pociaus tyrinėjimus, rodančius, „jog nuo partizanų rankos žuvo beveik 10 tūkst. civilių, daugiausia kaimiečių„? Labai daug ką - ir pirmiausia tai, jog tokia jau partizaninio karo specifika, kad kaimo, o ne miesto gyventojai labiausiai kenčia.
Kas yra geriau susipažinęs su partizanų kovos taktika ir strategija, morale ir etika, turi pripažinti, kad Lietuvos partizanų vadovybė ypatingą dėmesį skyrė savo kovotojų drausmei. Ir kiekvienas nusižengimas jai buvo rūsčiai baudžiamas, net taikant aukščiausią bausmę – sušaudymą. Ir tai natūralu bei suprantama, nes civiliai kaimo gyventojai, kurių pašonėje partizanai veikė ir gyveno, buvo jų sėkmingos kovos ir egzistencijos pagrindas. Todėl sunku įsivaizduoti, kad partizanai negailestingai žudydė nekaltus kaimiečius, kaip rodo L.Truskos minimo M.Pociaus tyrinėjimai, net tada jie būtų kirtę šaką, ant kurios patys sėdėjo. Panašūs ekscesai galėjo atsitikti bent ginkluotos rezistencijos pabaigoje, kai miške liko tie, kuriems jokio kelio atgal nebebuvo ir kai pašlijo drausmė. Bet ir tai sunku tuo žudymu patikėti, nes ir tie partizanai, kurie kovą tęsė toliau, buvo gyvybiškai suinteresuoti palaikyti normalius santykius su savo užnugariu – kaimu.
Keista, kodėl L.Truska, kalbėdamas apie žuvusius nuo partizanų rankos kaimiečius, net neužsimena apie NKVD, KGB organų provokacijas partizanų veikimo zonose. Juk ne kartą ginkluotos rezistencijos Lietuvoje tyrinėtojai dokumentais pagrįstais faktais arba liudytojų parodymais konstatavo, jog vadinamieji stribai ar kiti KGB patikėtiniai partizanų vardu surengdavo kruvinas kaimiečių skerdynes, kad įdiegtų jiems, miškiniams, gyventojų priešiškumą.
Toks okupanto elgesys liudija ne tik apie jo besaikį žiaurumą bei klastingumą, bet ir ginkluotos rezistencijos populiarumą bei visuotinumą. Beje, apie ginkluotos rezistencijos populiarumą daug pasako ir partizanams skirtų dainų gausumas bei jų turinys. Pavyzdžiui, dainų rinkėja dr. Aldona Kačerauskienė teigia, kad visose jai žinomose dainose partizanai traktuojami kaip patriotai ir tėvynės gynėjai. O dainų apie liaudies gynėjų žygdarbius jai neteko girdėti nė viename Lietuvos kampelyje.
Beje, prieš pateikdamas M.Pociaus tyrinėjimų skaičių, rodantį, kad nuo partizanų rankos žuvo beveik dešimt tūkstančių civilių, L.Truska dar pasakė: „Nepavyko nutylėti ir partizanų smurto“. O kas bandė nutylėti, nesako. Be to, toks teiginys suponuoja ir klausimą: o kam nutylėti pavyko?! Irgi atsakymo nėra.
O dėl L.Truskos klausimo, pateikto iš teisuoliškų pozicijų, ir šventai įsitikinusio, kad jo tas neliečia: „O kas atsiprašys už išžudytus tūkstančius lietuvių, tarp kurių buvo daug moterų, senelių, net vaikų?„, tai pirmiausia, žinoma, turi atsiprašyti okupantai ir tie, kurie juos rėmė. Apskritai į šį klausimą geriau galėtų atsakyti istorikai, buvę komunistų partijos nariai. Juo labiau kad ir buvęs jų lyderis. A.M.Brazauskas pažadėjo tai padaryti. O kodėl savo žodžio nesilaiko, irgi turėtų rūpėti daugiau istorikui negu eiliniam žmogui.
Kritiškiau nusiteikusį bei turintį visapusiškos informacijos žmogų turėtų daugiau stebinti ir tokia žinomo istoriko L.Truskos straipsnio pabaigos išvada: „Nepakantumas kitaminčiui, visokių etikečių klijavimas, reikalavimas, kad jis būtų atleistas iš darbo, - ne vakarietiškos, o sovietinės mąstysenos požymis“. Pagirtina, kad buvusios sovietinės mokyklos istorikas tokios geros nuomonės apie Vakarus, kuriems toną po Antrojo pasaulinio karo duoda JAV ir į kuriuos mes taip patikliai, kaip jaunos panelės atsidurti ant podiumo, veržiamės, bet turime žinoti, kad ir ten, toje visokių laisvių šalyje, ne viskas auksas, kas auksu blizga. Pavyzdžiui, ten prieš keletą metų buvo atleista iš darbo net JAV Atstovų rūmų istorikė Christine Jeffry. Kodėl? Ogi todėl, kad buvo apšaukta antisemite. Už ką? Vien už tai, kad apie holokaustą turėjo savo nuomonę, kurią išreiškė tokiais žodžiais: „Nacių pažiūros, kad ir kokios jos būtų nepriimtinos ir nepopuliarios, yra pažiūros ir programoje (turima galvoje mokyklų programa – J.M.) negali būti nepateikiamos kaip kukluksklanininkų“ (žr. „Veidas“, 1995, Nr.5).
Bet ir ne tai dabar turėtų būti svarbiausia. O tai, kad ten po Antrojo pasaulinio karo įsigalėjo ir iki šiol triumfuoja nugalėtojų teisėtvarka bei moralė. O joms pagrindas buvo padėtas Niurnbergo proceso metu, kai sovietų prokuroras Romanas Rudenka jurisprudenciją pavertė fikcija. Juk tada, kai iškilo klausimas dėl Molotovo-Ribentropo protokolų, tai JAV atstovas prokuroras Johnsonas, Rudenkai pareikalavus, klusniai pareiškė: „Tai neliečia svarstomo klausimo esmės“. Neesminis klausimas Niurnbergo proceso metu buvo ir faktas apie klaikų Rytprūsių taikių gyventojų genocidą.
Štai kur šiandien reikia ieškoti dabar pasaulyje vyraujančios vakarietiškos mąstysenos šaknų. Tos mąstysenos, kuri Anglijai leidžia, šventai įsitikinus savo teisumu, pakviesti Baltijos šalių atstovus į Londoną švęsti Pergalės prieš fašistinę Vokietiją ir absoliučiai nekvaršinti sau galvos, jog toji Pergalė atnešė joms dar negirdėtą jų istorijoje hekatombą. O ką byloja faktas, kai Rusijoje ir anglosaksų šalyse sukeliama tikra isterija, kai latvių grenadieriai per savo šventę išeina į gatvę su tokia uniforma, su kokia jie kovojo ir turėjo teisę kovoti per Antrąjį pasaulinį karą prieš okupantą? Ne ką geresni dalykai vyksta net tada, kai bandomas nuteisti koks nors buvęs sovietų žudikas ar funkcionierius, organizavęs partizanų arba taikių gyventojų tremtis ar net žudynes okupuotose šalyse.
Toji vakarietiška mąstysena trukdė mums įteisinti ir 1941 m. birželio 23 d. sukilimą prieš okupantą. Pagaliau ji, toji vakarietiška mąstysena, leidžia sau elgtis taip, jog šiandien negali padaryti kitos išvados, kaip ta – ne visoms tautoms suteikiama teisė kovoti už savo laisvę ir nepriklausomybę. Ir bene ryškiausias pavyzdys yra Čečėnija.
Štai kodėl kritiško „sukirpimo“ žmogui negali nekelti abejonių ir net antipatijos dabar visur brukama, kaip ir anglų kalba, toji vakarietiška mąstysena.
O bene būdingiausia nugalėtojų moralei, teisėtvarkai ir jų kurpiamai istorijai yra tai, kad apie fašizmo nusikaltimus ten prirašyta kalnai knygų, sukurta šimtai filmų bei pjesių, padriekta šimtai tūkstančių straipsnių, o apie sovietinio komunizmo kruvinas orgijas supiltas tik vienas kitas „piliakalnis“. Tiesa, pastaruoju metu ir Vakaruose – ypač Anglijoje ir Prancūzijoje – pasirodo vienas kitas leidinys, kur išdrįstama operuoti tikrais faktais, o ne legendomis net apie vadinamąjį tėvynės karą, kuris ilgą laiką ten buvo besaikio susižavėjimo objektas. Štai pernai gegužę anglų dienraštis „The Independent“ publikavo A.Beevor knygos „Berlin: he Downfall 1945“ (Berlynas: žlugimas 1945) recenziją „Teroro triumfas“, kurioje Fr.McLynn rašo: „Tikrosios Reicho aukos 1945 metų balandį buvo Vokietijos žmonės ir ypač moterys.(...) Raudonoji armija, pamišusi keršto troškimu ir skęstanti alkoholyje, įsisiautėjo prievartavimų orgijoje. Atilos žvėriškumai ir mongolų antpuoliai tam neprilygsta“.
Bet grįžkime prie prof. L.Truskos atsakymo savo oponentams. Kada skaitai šį atsakymą arba kitus šio istoriko straipsnius, sunku atsikratyti minties, kad jis sau leidžia kartais mechaniškai ar pragmatiškai sujungti savo sąmonėje sovietiškos istorijos mokyklos, kuriai būdinga mitų bei propagandinių triukų gausumas (prisiminkime „Auroros„ kreiserio patrankų šūvius į Žiemos rūmus, 28-ių panfiloviečių patetiką prie Maskvos arba ir pačią dvylikatomę „Tėvynės karo istoriją“, kur daugiau mitologijos negu istorijos) mąstyseną su vakarietišku mentalitetu, kuris dar iki šiol vis negali apsivalyti nuo Niurnbergo proceso metu pasireiškusio vienpusiškumo bei akivaizdaus keliaklupsčiavimo prieš Sovietų Sąjungos - dabar Rusijos atstovų diktatą apnašų (užtenka tik mesti žvilgsnį į Karaliaučiaus klausimą, kad suprastum, koks elitarizmas, net chaosas ir marksizmo dvasia viešpatavo ir, deja, tebeviešpatauja vakariečių galvose).
Bene geriausiai išsakytą mano mintį galėtų iliustruoti L.Truskos teiginys prie „Sandoros“ pokalbių stalo (1998), kad Lietuvoje žydšaudžių buvo „tik saujelė“, o nūnai, kai Lietuvos pastangos įsijungti į Europos Sąjungą tampa vis atkaklesnės ir veiksmingesnės ir kai vis stiprėja spaudimas iš Vakarų dėl vienpusiško „atvirumo savo istorijai“, prof. L.Truskai tų žydšaudžių pavyko surasti net tūkstančius.
Arba štai dar ryškesnis pavyzdys: 1993 metais L.Truska savo straipsnyje „Herojiškas ir tragiškas mūsų istorijos puslapis“ rašo (ir rašo iš Lietuvos ir jos naujausios istorijos žinovo pozicijų): „Kitų metų birželio 14-oji – skausmo diena, tautos genocido pradžia“ (žr. LA, 1993 06 23). O štai šiandien jis tą genocidą neigia. Kodėl? Atsirado naujų duomenų arba padidėjo spaudimas iš Vakarų?
Kad ir kaip būtų, bet tokio žinomo istoriko metamorfozė kritišką protą nuteikia liūdniems apmąstymams apie dviejų mąstysenų taikų sambūvį ir liūdnus jo padarinius.
Ir vis dėlto, kas abejoja prof. L. Truskos dalykiniu pasirengimu ir net gera valia, tegul perskaito minėtą jo straipsnį „Herojiškas ir tragiškas mūsų istorijos puslapis“, kur jis blaiviai ir profesionaliai vertina vieną sudėtingiausių Lietuvos istorijos laikotarpių.

Jonas MIKELINSKAS

© 2003 "XXI amžius"