„Didysis šimtmečio elgeta“
Kunigui V. van Štratenui sukanka 90 metų, bet jis tęsia artimo meilės darbus

Tėvas Verenfridas su vaikais prie Kalėdų prakartėlės

Kunigas V. van Štratenas pernai atšventė savo 89-ąjį gimtadienį

Olandui kunigui Verenfridui van Štratenui, O Praem, tarptautinės Katalikų Bažnyčios paramos organizacijos „Kirche in Not/Ostpriesterhilfe“ įkūrėjui, sausio 17 dieną sukanka 90 metų. Ta proga spausdiname interviu, kurį jis katalikų žinių agentūrai „Zenit“ davė gruodį „Kirche in Not/Ostpriesterhilfe“ būstinėje Kiongšteine (Vokietija).

Tėve Verenfridai, šiomis dienomis mūsų pašto dėžutės vėl pilnos laiškų su prašymais. Daugeliui toks prieškalėdinis „duoneliavimas“ yra įkyrus. Tačiau jus, priešingai, su pagarba vadina „Dievo elgeta“ („išmaldos prašytoju Dievo reikalu“) arba „didžiuoju šimtmečio elgeta“. Savajai paramos organizacijai „Kirche in Not“ jūs jau iš viso surinkote net 3 mln. eurų. Jums ir toliau noriai bei ištikimai aukoja vis nauji aukotojai. Iš kur visa tai?
Laimei, aš turiu draugišką veidą. Ir širdį gerą turiu, tik, deja, charakteris prastokas. O jeigu rimtai: aš niekada nesigėdijau prašyti išmaldos. Prisimenu, kai dar mokiausi kunigų seminarijoje, kartą savaitei atostogų buvau sugrįžęs į tėvų namus. Mano tėvas buvo mokytojas, o motina - namų šeimininkė. Kai jie buvo išėję į miestą, į duris kažkas paskambino. Lauke stovėjo vyras su smuiku. Jis pradėjo groti. Nustebęs aš jam pasakiau: „Matyt, tai darote ne be reikalo, todėl noriu jums kuo nors padėti. Pažiūrėsim, ką aš turiu“. Paėmiau dėžutę, kurioje motina laikydavo pinigus, tačiau ten nieko nebuvo. Tada jam tariau: „Padarysime kitaip“. Kol jis grojo gatvėje, aš vaikščiojau per visus kaimynus ir pasibeldęs sakydavau: „Tai mano geras draugas ir jis nori jums pagroti. Jeigu norite paaukoti kiek nors pinigų, duokite man, ir aš jam perduosiu“. Taip prašinėdamas apie pusvalandį vaikščiojau nuo vieno namo prie kito.
Stebint, kaip jūs renkate aukas, galima pajusti, kad dažnai žmonės būna laimingi, galėdami jums ką nors duoti. Kai kurie jų atiduoda jums viską, ką su savimi turi, taip pat netgi papuošalus.
Aš turiu didelį pasitikėjimą Dievu. Reikia tik skelbti Evangeliją, perduoti tai, ką Jėzus yra pasakęs apie vargšus, dosnumą ir kilniadvasiškumą - ir pačiam privalu tuo tikėti. Tai, kad aš galiu žmonėse pažadinti gerumą, yra Dievo dovana. Dievas mano darbą palaimino, tai yra svarbiausia. Jeigu dar turi žmonių pasitikėjimą, tada jau nebėra sunkumų. Tada, galima sakyti, pinigai patys ateina.
Kada aš renku pinigus varge esančiai Bažnyčiai (tėvo Verenfrido sukurtos organizacijos pavadinimas „Kirche in Not“ lietuvių kalba reiškia „Bažnyčia varge“ - M.B.), tai aš darau ne tam, kad iš suaukotų pinigų kažkas gautų pelno. Mes taip pat turime sielovadinį uždavinį savo geradariams. Mūsų paramos organizacijos tikslas - taip pat padėti žmonėms suartėti su Dievu. Kaip yra sakęs vienas ankstesnių Vokietijos „Caritas“ vadovų, viena didžiųjų „Kirche in Not“ sėkmių yra „žmonių gailestingumo ugdymas“.
Jūsų pasitikėjimas Dievu yra toks didelis, kad jūs žadate pinigus paramai dar net neturėdamas jų savo dispozicijoje. Ar tai nėra lengvabūdiška?
Taip, iš tikrųjų aš visada pažadu pinigus duoti dar prieš pats juos įgydamas. Nors esu neturtingas žmogus, bet pasitikiu savo jėgomis: jeigu Dievas iš manęs reikalauja, kad aš palengvinčiau vargą, privalau tai daryti, ir žinau, kad tas, kuris man visa tai nurodė, manęs neapleis. Iš Dievo aš laukiu, kad jis mano skaitytojų ir klausytojų širdyse sukeltų meilės audras, ir visi mano duoti pažadai neliks apgavyste. Kitu atveju rezultatas būtų ne tai, kad aš būčiau uždarytas į psichiatrijos kliniką ar kad mūsų vienuolyno vyresnysis paskirtų man priežiūrą. Rezultatas būtų tas, kad pati Evangelija, iš kurios aš semiuosi drąsos visai šiai rizikingai veiklai, pasirodytų abejotina. Todėl aš nuolat kalbu savo bendradarbiams: išlaikykite pasitikėjimą Dievu. Dievas yra žymiai geresnis, negu mes galvojame. O taip pat ir žmonės yra daug geresni, nei mes manome. Žmones reikia vien tik įtikinti, kad jie yra nepakeičiami Dievo Karalystei. Jie tik laukia tokių uždegančių žodžių, kurie priverstų suliepsnoti jų širdis. Nuo to ir prasideda tikroji krikščionybė, kuri vienintelė mus gali atvesti į išganymą.
Toks tikėjimas žmonėms ypač įspūdingai atsiskleidė per didžiąją pokario paramos akciją iš tėvynės išvarytiems vokiečiams. (Po Antrojo pasaulinio karo iš Čekijos ir Lenkijos buvo išvaryta per 10 mln. vokiečių, kurie tuomet patyrė didžiausią skurdą ir badą - M.B.) Dėl šios paramos, ypač mėsa, jūs buvote netgi vadinamas „lašininiu kunigu“. Tuomet parodėte didelę drąsą, Olandijoje ir Belgijoje prašydamas žmonių padėti vokiečiams, buvusiems priešininkams, ką tik pasibaigusiame kare. Kokiais svarstymais vadovavotės?
Po visos kare patirtos neapykantos neatidėliotinu uždaviniu man atrodė vėl atkurti meilę Europoje. Mūsų organizacija iš pradžių ir atsirado susitaikymo su vakarykščiais priešais iniciatyva. Aš buvau įsitikinęs, kad užkirsti kelią baisiai visos Europos katastrofai, kuri grėsė dėl buvusio karo neteisingumo ir vėlesnių žmonių trėmimo, buvo galima tik neatidėliotinai organizuojant paramą jiems. To iš manęs reikalavo Dievas, kuris ir vedė mane šiuo keliu.
Mes taip pat turėjome nugalėtiems vokiečiams parodyti, kad jie nėra palikti likimo valiai, kad yra krikščionių, kurie juos užjaučia ir nori jiems padėti. Artimo meilė nėra tik gražūs žodžiai. Ją skatina davimas, aukojimas, darbai. Ji pati mus skatina.
Šis jūsų raginimas buvo visiškai netikėtai sėkmingas.
Taip, iš tikrųjų. Prasidėjo tikras visuomeninis sąjūdis. Galima pasakyti, kad šis meilės srautas nuskaistino mūsų tautos širdį. Šešerius metus (kol vyko Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 m.) Europoje vyravo neapykanta. Vėliau prasidėjo tautų susitaikymo laikotarpis.
Bet šiandien kai kuriose Europos šalyse nacionalizmas vėl tapo pavojingas.
Nacionalizmas visuomet buvo pavojingas. Tačiau nepakanka jį vien tik žodžiais pasmerkti. Žmonėms ir šiandien reikia nuolat aiškinti, kad jie yra pašaukti pagelbėti vargstantiems kitų šalių žmonėms. Aš visuomet stengiuosi, kad žmonės darytų tuos dalykus, kurie su nacionalizmu neturi nieko bendra. Artimo meilė atveria mūsų širdis, kad mes Kristų galėtume atpažinti ir kitų tautybių žmonėse. Kristus juk taip pat visus kvietė būti to paties dangiškojo Tėvo vaikais.
Jūs nuolat pradėdavote projektus, kurie būdavo labai originalūs ir stebindavo pasaulį. Kai kuriuos galima prisiminti, pavyzdžiui, koplyčias vagonuose, judančias bažnyčias, kuriose važinėdami, kunigai patarnaudavo repatrijuotiems vokiečiams. Vėliau įkūrėte Statybos ordiną. O šiomis dienomis vėl visus sudominote plaukiojančiomis bažnyčiomis Rusijoje, kurios vandeniu pasiekia kaimus be bažnyčių ir kurias būtų sunku pasiekti sausumos keliais. Kaip jums kyla tokių sumanymų?
Pirmiausia stengdavausi išsiaiškinti esamą padėtį ir todėl daug važinėdavau. Iš įgyto patyrimo kildavo naujų idėjų. Panašiai atsitiko ir su Statybos ordinu: vienoje vokiečių pabėgėlių stovykloje sutikau mažą mergaitę. Aš jai daviau šventą paveikslėlį ir pasakiau: „Tu turi jį namuose ant sienos pakabinti“. Bet ji atsakė: „Mes neturime sienų, kunige“. Pamačiau, kad iš tikrųjų ta šeima neturėjo sienų, nes gyveno viduryje didelio barako. Jokių sienų, jokio prieglobsčio. Aš supratau, kad, jeigu taip tęsis toliau, netrukus nebeliks jokios Katalikų Bažnyčios. Tada ir sukūriau Statybos ordiną. Niekas netikėjo, kad iš to kas nors išeis, tačiau vis dėlto pavyko. Tai buvo savanoriai, kuriuos sukviečiau į statybininkų būrius, po 20-25 jaunus žmones. Vokietijoje ėmė statyti namus. Buvo aišku, kad yra daug tokių pokario žmonių, kurie neįstengė užmokėti už būstus, kaip tuomet skatino valstybė. Mes iš surinktų aukų užmokėdavome darbininkams už namo statybą, su mokėdavome vyro kare netekusiai našlei su penkiais vaikais, taip pat karo invalidui, kuris buvo praradęs koją. Ši iniciatyva turėjo didelį poveikį. Statybos ordiną įkūriau 1953 metais, o jau 1960-aisiais jame dirbo šešiasdešimt tūkstančių mūsų statybininkų. Tai buvo tikras proveržis.
„Kirche in Not“ taip pat žinoma kaip precedento neturintis atvejis savo parama už „geležinės uždangos“ persekiotai Bažnyčiai. Ar tų šalių Bažnyčiai vis dar reikalinga pagalba?
Po komunizmo, kuris pareikalavo milijonų aukų kraujo, pabaigos tose šalyse gyvenimo standartai - kaip Trečiajame pasaulyje. Dauguma žmonių, kurie buvo auklėjami be Dievo, dabar yra dvasiniai beraščiai, be to, tose šalyse dar vyrauja praėjusiam šimtmečiui būdingas chaosas. Dievas mums suteikė malonę, kad mes pirmiausia su kupinomis meilės ir pasitikėjimo rankomis eitume į Rytus pro atviras duris. Be visų kitų uždavinių, Dievas dabar mums yra pateikęs uždavinį, kurio laukėme keturiasdešimt penkerius metus - naujosios evangelizacijos, susitaikymo ir meilės atkūrino pokomunistinėse šalyse. Tai yra didžiausias iššūkis mūsų organizacijos istorijoje.
Kaip aš po Antrojo pasaulinio karo supratau, kad būtų nekrikščioniška sugriautoje Hitlerio imperijoje žmones palikti likimo valiai, taip šiandien esu įsitikinęs, kad mūsų krikščioniška pareiga yra padėti buvusios sovietų imperijos žmonėms. Po dešimtmečius trukusios marksizmo-leninizmo indoktrinacijos, daugybė išsilaisvinusių žmonių šiandien nebežino, į ką jie galėtų tikėti, kuo viltis ir ką turėtų daryti. Dabar šie žmonės vėl turi tikėti Dievą ir tikėti savimi. Jie turi būti sustiprinti tikėjimu, kad pasitikėtų savo jėgomis, nepaisant visko, ką jie patyrė ir kokioje padėtyje dabar yra atsidūrę. Ir juos reikia uždegti meilei: Dievui ir artimui.
Nepaisant didžiųjų uždavinių Rytų Europos šalyse, „Kirche in Not“ šiandien aktyviai veikia visame pasaulyje. Kokios svarbiausios tos veikos kryptys?
Dar popiežiaus Jono XXIII prašymu, jau 7-ojo dešimtmečio pradžioje mes pradėjome savo darbus Lotynų Amerikoje, vėliau juos pratęsėme Afrikoje ir Azijoje. Šiuo metu mes padedame Bažnyčiai daugiau kaip 130 pasaulio šalių. Parama skurde gyvenančiai ir diskriminuojamai Bažnyčiai Trečiajame pasaulyje yra ne mažiau svarbi, kaip persekiotos iš griuvėsių prisikeliančios pokomunistinių šalių Bažnyčios palaikymas. Nuo tikėjimo gynimo, moralės ir bažnytinės disciplinos Vakarų pasaulyje priklauso mūsų uždavinių vykdymo sėkmė. Kaip pokario metais mūsų organizacijos darbo pradžia buvo sielovada tarp ištremtųjų ir pabėgėlių, vėliau pratęsta parama visiems tikėjimo broliams, kenčiantiems dėl komunistinio Bažnyčios persekiojimo, taip dabar būtina rūpintis tikinčiaisiais, kurie buvo priversti palikti savo tėvynę dėl etninių „valymų“, karinių konfliktų ar kitų svarbių priežasčių. Mūsų darbams galo nematyti, nes mes esame kviečiami priimti naujus globalinius iššūkius dvasinėje srityje, su kuriais turi konfrontuoti šių dienų Bažnyčia.
Tėve Verenfridai, ugningu paraginimu į artimo meilę 1947 metų Advento metu jūs pradėjote savo didžiąją veiklą. Ką galite pasakyti mums dabar, 2002-ųjų metų pabaigoje?
Viskas, ką buvau sakęs tada, tinka ir dabarčiai: mums reikia tiek daug nuveikti! Visur mūsų broliai ir sesės laukia mūsų meilės. Juose kenčia pats Kristus. Mes - mažuma, kurie naudojamės gerove ir laisve. Mes turime visai kitą kelią į dangų, kaip ir daugelis kitų, kurie ten eina vergystėje, skurde ar kęsdami badą. Mes, kurie turime nešti tik mažą dalį Kryžiaus naštos, dėl amžinybės būsime nedaug ką pasiekę, jeigu nerodysime didesnės meilės, kurios laukia kenčiantys mūsų broliai. Jeigu nedarysime to, kam nori mus paskirti kenčiantis Kristus, jeigu neišmoksime mylėti, tada tikrai turėsime susirūpinti dėl savo išganymo. Tik meilė, kuri mus paverčia vargšais, kartu praturtina amžinybei.

* * *

Būtent todėl galima pasakyti,kad tėvo Verenfrido sukurta bažnytinė socialinės paramos organizacija pasitarnauja ne tik aukų gavėjams, bet ir patiems aukotojams. Kaip rašė pats „Kirche in Not“ įkūrėjas, daugybė žmonių šioje „artimo meilės mokykloje iš naujo atranda tikrąją krikščionybės esmę ir išmoksta pagal ją gyventi“. Galbūt todėl „Kirche in Not“ nuolat stiprėja ir jos darbų apimtys plečiasi.
Kunigo V. van Štrateno nepaliaujamų darbų, ginant žmogaus orumą ir siekiant susitaikymo, reikšmę patvirtina toks jau prieš pusę amžiaus rašytas Sudetų vokiečių pabėgėlės laiškas. „Jau beveik dvejus metus aš gaunu iš mūsų klebono dalį tų meilės dovanų, kurios jį reguliariai pasiekia iš Belgijos. Iš pradžių jis mus aprūpindavo lašiniais, o štai vakar aš gavau porą puikių batų, - rašė moteris. - Nors aš po ištrėmimo tapau neturtinga ir dėl prastos sveikatos negaliu dirbti, esu įsitikinusi, kad turiu pareigą taip pat kažką paaukoti. Todėl siunčiu jums savo vestuvinį žiedą. Padėkite tuo būdu čekams, kurie mus ištrėmė, kaip mums padedate, nes ta tauta taip pat nuo vokiečių daug iškentėjo. Mano vyras jau mirė iš bado 1946-aisiais. Aš ir be žiedo jam išsaugosiu ištikimybę ir iškęsiu visus sunkumus Dievo garbei“.
Ir šiandien, praėjus daugiau kaip penkiasdešimt metų po „didžiojo lašinių mūšio“, kunigas V. van Štratenas Vakarų krikščionis moko nesidžiaugti vien tik savo jaukiu ir turtingu gyvenimu, bet, rūpinantis vargstančiais ir persekiojamais savo tikėjimo broliais, kurti Dievo Karalystę, už kurią jie taip pat yra atsakingi.

Parengė Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"