Atnaujintas 2003 m. sausio 15 d.
Nr.4
(1108)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir visuomenė
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Žvilgsnis
Kryžkelės
Aktualijos
Nuomonės
Istorija ir dabartis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nevalia pamiršti
Atsiliepiant į A.Anušausko straipsnį apie agentus smogikus

Rusijoje baigiasi eilinis chaoso periodas („smuta“, „russkij bunt“) ir prasideda stiprios rankos reakcija, eilinė „opričnina“. Tačiau yra vienas esminis bruožas, kuris šiuolaikinę, putiniškąją, „kietą ranką“ skiria nuo praeityje buvusių – tai, kad patys „opričnikai“, arba, šiuolaikiniais terminais sakant, pačios spec. tarybos ima valdžią. Rusijos istorijoje opričnikai, žandarmerija, NKVD niekada patys nevaldė – virš jų visada stovėjo caras, koks nors generolas Benkendorfas ar bolševikų CK. Tuo tarpu pirmą kartą Rusijos istorijoje armijai vadovauja spec. tarnybų žmogus. Pirmą kartą Rusijos istorijoje imperialistinei karinei kampanijai (karui su čečėnais) vadovauja ne generolai, o saugumiečiai. Pirmą kartą Rusijos istorijoje saugumo generolai tampa gubernatoriais.
Tačiau nesikeičia viena – metodai, tik jų panaudojimo mastas platesnis. Šiame „XXI amžiaus“ numeryje publikuojamame Arvydo Anušausko straipsnyje „Sovietinio saugumo agentai smogikai ir kova su lietuvių pasipriešinimu“ yra pateikta unikalios istorinės medžiagos apie iki šiol beveik nežinomus ir itin įslaptintus vadinamuosius smogikus, vieną rafinuočiausių ir klastingiausių tautinio pasipriešinimo slopinimo metodų, kuris iš esmės ir palaužė Lietuvos pasipriešinimą. Ko nesugebėjo padaryti NKVD kariuomenė ir jos parankiniai „istrebiteliai“, padarė agentai smogikai, slaptasis NKVD-MGB ginklas, kokybiškai naujas. „MGB į kokybiškai naują lygį pakėlė itin slaptą operatyvinių priemonių taikymą“, - teigiama A.Anušausko straipsnyje.
Agentai smogikai – tai melagingos gaujos, provokaciniai gerai parengti MGB būriai, kurie apsimesdavo esą partizanai ir jų vardu vykdydavo įvairias operacijas, tarp jų ir nusikalstamas, tuo ne tik sėkmingai kompromituodami partizanus bei jų ideologiją, bet ir klasta juos likviduodami.
„Agentūrinės karinės grupės naudojimas yra ypatinga priemonė, kurios naudojimas sąlygotas būtinybės per trumpą laiką nukenksminti žvalgybines-diversines ir banditų grupes, suardyti jų ir priešiškai nusiteikusių vietos gyventojų sąveiką, perimti ryšių su vadovaujančiais centrais kanalus, sukelti tarp priešų nepasitikėjimo jausmą“ – štai taip apibūdina šį metodą, naudojant agentus smogikus, „visiškai slaptas“ 1972 metais KGB išleistas „kontržvalgybinis žodynas“. Reikia pasakyti, kad ir pasaulinėje praktikoje, XX amžiaus partizaninių karų istorijoje nebūta labiau klastingo ir amoralaus, bet ir efektyvesnio būdo kovai su partizanais.
Agentų smogikų metodo nebūta slopinant XX amžiaus 3-4 dešimtmečių tautinį-socialinį pasipriešinimą Rusijoje, Ukrainoje, Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje. Pradėtas jis taikyti po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Ukrainoje ir Pabaltijyje. Įsidėmėtina, kad ši metodika pradėta taikyti ir Čečėnijos kare. Būtent tada rusiškoje spaudoje pasirodė publikacijų-rekomendacijų apie „istorinę slaptųjų tarnybų patirtį“ Pabaltijyje ir ypač Vakarų Ukrainoje.1,2 Jose agentai smogikai yra vadinami „specialios paskirties NKVD grupėmis“. Pasirodo, jų veikta ne tik Ukrainoje, bet ir kaimyninėse Lenkijos bei Čekoslovakijos pasienio teritorijose. Jos kovojo su gerai organizuotu ir gausiu ukrainiečių partizaniniu judėjimu – UNO (Ukrainos nacionalistų organizacija) ir jos karine formuote USA (Ukrainos sukilėlių armija). UNO-USA būriai turėjo beveik 100 tūkst. kovotojų, o priskaičiavus ir įvairias organizacines struktūras (palydas, referentūras, žvalgybinius, ryšių, tiekimo tinklus ir t.t) šis skaičius galėjo būti didesnis dar kelis kartus. UNO-USA būriai aktyviai veikė aštuoniose Ukrainos apskrityse, taip pat, kaip jau buvo minėta, Lenkijos ir Čekoslovakijos pasienio rajonuose. Šitų „specialios paskirties NKVD būrių“ veikla apibūdinama taip: „apsimetę Ukrainos sukilėlių armijos (USA) daliniais, vykdančiais reidus ar besitraukiančiais nuo pasienio ir vidaus kariuomenės persekiojimų, jie užmegzdavo kontaktą su USA daliniais ir įsiskverbdavo į juos. Po to, priklausomai nuo operatyvinių aplinkybių, moralinio-psichologinio duotos formuotės klimato, įtikinėdavo kovotojus nutraukti pasipriešinimą, išeiti iš miško, prisistatyti ir legalizuotis („javitsia s povinnoj“). Tais atvejais, kai USA formuotės nepavykdavo iš vidaus sugriauti („razložitj“), ji būdavo sunaikinama (išskirta – A.P.).
Be NKVD kariuomenės, Ukrainoje su partizanais, kaip ir Pabaltijyje, kovojo vietiniai išdavikai. Antai 1945-ųjų sausį mėnesį Vakarų Ukrainoje veikė 292 naikintojų (lietuviškai – „stribų“) batalionai, turėję 26 000 žmonių, ir 2336 „paramos grupės“ (24 000 žmonių). Vien per 1944 metų antrą pusmetį buvo nukauta 6 000 partizanų ir 12 000 paimta į nelaisvę. Dėl didelių nuostolių UNO-USA pakeitė taktiką. Vengdami susidūrimų su stambiais vidaus kariuomenės ir sovietinių pasieniečių daliniais, partizanai sukoncentravo savo veiklą į diversines-karines akcijas nedidelėmis grupėmis, taip pat į žvalgybinių duomenų rinkimą. UNO vadams buvo rekomenduota pereiti į gilų pogrindį.
Tada ir priešininkas pakeitė taktiką. Supratę, kad vien karinėmis operacijomis partizanų įveikti nepavyks, Ukrainos okupantai ir jų tarnai reorganizavo savo veiklą. „Į pirmą vietą išėjo teisėtvarkos ir valstybės saugumo jėgos“. VKP(b)CK, NKVD ir NKGB bendru SSSR nutarimu „Apie priemones sustiprinti kovas su nacionalistiniu pogrindžiu ir USA ginkluotų gaujų likvidaciją vakarinėse Ukrainos SSR srityse“ Ukrainos SSR vidaus reikalų liaudies komisarui buvo perduotas vadovavimas operatyviniam darbui ir bendras vadovavimas kovai su nacionalistiniu pogrindžiu Lvovo, Stanislavo, Drohobyčo ir Černovicų srityse. Taigi kariuomenė atsitraukė į antrą planą, ir tada būtent buvo pradėta naudoti klasta – „specialios paskirties NKVD grupės“.
Tad daroma išvada, kad kol UNO-USA veikė stambiais būriais (iki 1000 kovotojų), lemiamą vaidmenį vaidino kariuomenė. Bet kai partizanai pakeitė taktiką, veikdami nedidelėmis grupėmis, ir kovos veiksmai iš miško buvo perkelti į gyvenamas vietoves (kaip šitai vyksta šiandien Čečėnijoje), „buvo panaudoti specialūs efektyvūs metodai“.
Įdomu, kad nors publikacijose apie kovą su Ukrainos partizanais atvirai raginama panaudoti Čečėnijoje „sovietinę patirtį likviduojant Ukrainos nacionalistų bandformuotes 1940-1950 m.“, tačiau, aprašant naudotus metodus, vengiama pasakyti tiesą apie juos ir užsiimama kamufliažu, atpažįstamu dar iš sovietinių laikų. Antai vienas autorius, I.F.Trofimovas, tarnavęs vidaus kariuomenės pulkininku 1944-1953 metais Ukrainoje, taip charakterizuoja specialiosios 7-ių narių NKVD grupės dalyvius, buvusius partizanus, o dabar „savanoriškai“ perėjusius į priešo stovyklą štai dėl kokių motyvų: į vieną, pasirodo, partizanų vadas šovė tik už klausimą, kodėl būtent jį paliko pridengti atsitraukimą; kitas užsiminė norįs legalizuotis ir buvo nuteistas mirti, bet spėjo pabėgti, tačiau jo šeima buvo sunaikinta; trečias buvo partizanų nuteistas mirti, nes nuslėpė, jog brolis tarnauja Raudonojoje Armijoje, ir t.t. Tuo tarpu tikrąją „persiauklėjimo“ priežastį išduoda čekistinė terminologija – antai kalbant, kokiu būdu pavykdavo priversti suimtus kovotojus viską išpasakoti, vartojamas terminas „razrabotka“. Jo reikšmę rasime A.Anušausko straipsnyje – tai patys nežmoniškiausi ir rafinuočiausi žmonijos karų istorijoje kankinimai. Dar įdomu, kaip čekistinis liežuvis pagražindavo „istrebitelius“ – straipsnyje jie vadinami „jastrebki“, t.y. vanagėliais. Vargu ar liaudyje toks pavadinimas buvo prigijęs, ką patvirtino ir lietuviškas variantas – „stribas“.
2001 metais Rusijos prezidentas V.Putinas pasirašė įsakymą perduoti vadovavimą „kontrteroristinei operacijai Šiaurės Kaukaze“ iš kariuomenės į FSB („Federalnaja služba bezopasnosti“, Federalinė saugumo tarnyba) rankas. O kaip dėl „spec. priemonių“? Atrodo, tokios irgi yra naudojamos.
Štai epizodas iš antrojo Čečėnijos karo: 2002 m. rugpjūčio 6 d., per šeštąsias Grozno išvadavimo iš rusų okupantų metines, kalnų gyvenvietėje Šatojuje radiju valdomu fugasu vidury dienos centrinėje aikštėje buvo susprogdintas sunkvežimis su 17 vietinių čečėnų, tarnavusių rajoninėje komendantūroje. Dešimt žuvo vietoje, septyni buvo sužeisti. Rusijos prezidentas įsakė sugauti sprogdintojus, ir jau rugpjūčio 12 dieną buvo raportuota apie jų sunaikinimą. Žymi rusų žurnalistė Ana Politkovskaja, neseniai apdovanota Tarptautine žurnalistų premija už drąsius reportažus iš Čečėnijos (ja vienintele pasitikėjo čečėnų kovotojai, žuvę Maskvoje per garsiąją įkaitų dramą), apsilankė įvykio vietoje. Štai ką ji pasakoja3:
„Sunkvežimis buvo susprogdintas aikštėje, kurią supa rajono karinės žinybos, į aikštę atsukusios savo kulkosvaidžius ir šaudymo angas. Liudytojai pasakojo, kad kai prie sprogimo vietos atbėgo žmonės, norėdami padėti likusiems gynėjams, į juos pradėjo šaudyti kariškiai. Į visus – sužeistuosius, lavonus, gelbėtojus, tarp kurių buvo ir pačių kariškių. Šaudė – ne tik iš lengvų ginklų, bet ir iš minosvaidžių – savi. Savi į savus?
Kilo daug klausimų: kaip galima padėti fugasą atviroje aikštėje, tik per 60 metrų nuo komendantūros, iš kurios aikštė stebima ištisą parą, kaip nepastebėjo fugaso inžinerinė žvalgyba, atliekama kiekvieną rytą? Kodėl buvo pasiųsti į užduotį tik čečėnai, o nebuvo nė vieno ruso? Kas davė įsakymą apšaudyti likusius gyvus? Į šį klausimą yra atsakymas – karinis rajono komendantas pulkininkas Aleksandras Bondarenka. Tą patvirtino liudytojai. Svarbu pažymėti, kad buvo šaltakraujiškai įsakyta atidengti ne tik minosvaidžių ugnį, bet ir snaiperių, t.y. buvo šaudoma ne atsitiktinai, iš išgąsčio, o apgalvotai ir suplanuotai.
Dar daugiau. Rugpjūčio 12 dieną rusų generolai, specialiai, atskridę į Šatojų, lydimi televizijos kamerų, pranešė, kad rugpjūčio 10 dieną „bojevikai“, įvykdę teroristinį aktą, buvo federalinės kariuomenės aptikti ir sunaikinti. Buvo pademonstruoti jų pasai, 3500 netikrų dolerių bei parodyti jų veidai. Generolai užsiminė, kad dabar fugaso aukos galėtų prisiminti kraujo keršto paprotį… Tačiau netikėtai vieno iš žuvusių „bojevikų“ tėvas pareiškė, kad jo sūnus neseniai buvo pagrobtas ginkluotų vyrų kareiviškomis uniformomis ir kaukėmis, o per televiziją parodytas žmogus – ne jo sūnus. Paaiškėjo, kad ir kiti žuvę „bojevikai“ neseniai įvairiose vietose buvo pagrobti ir dingę panašiomis aplinkybėmis…“
A.Politkovskaja, atlikusi žurnalistinį tyrimą, nustatė, kad čia veikė GRU* „gazelistų“** specdalinys, kuriems leidžiama viskas, taip pat ir žudymas be tardymo ir teismo. Su sąlyga – kad nepaliktų pėdsakų. Atskaitingi jie tiesiogiai vyriausiajam kariuomenės vadui. Jiems asistavo vadinamojo ROSNO būrys. ROSNO – tai „regionalnyj otdel specialnych naznačenij“ („regioninis specialių uždavinių skyrius“). Būtent jis, kaip manoma, padėjo fugasą ir instruktavo pulkininką Bondarenką. Tarp jų yra daug „kaukazietiškos išvaizdos“ asmenų. Oficialiai jie įforminami kaip FSB dirbantys elektrikai, montuotojai, krovikai.
Taigi Pabaltijo ir Ukrainos okupacijos patirtis „kūrybiškai įsisavinama“. Procesas ir mechanizmai tie patys – antrajame Čečėnijos kare kovotojai pakeitė taktiką – pradėjo veikti nedidelėmis grupėmis, kaip ir jų istoriniai bendražygiai lietuvių partizanai prieš pusę amžiaus.
Tada, kaip ir dabar, okupantai pradėjo naudoti „spec. priemones“, kurių tikslai tie patys – diskredituoti partizaninį judėjimą, sunaikinti pirmiausiai vadus (kaip buvo daroma ir Lietuvoje – žr. A.Anušausko straipsnyje: „(...) suardyti jų ir vietinių gyventojų sąveiką, sukelti nepasitikėjimo jausmą“).

* * *

O kaip Lietuvoje? Ar rusiškosios „spec. priemonės“ – jau praeitis? A.Anušausko straipsnyje teigiama, kad „jau 1989 metų pradžioje KGB pradėjo ruoštis veikti ypatingomis sąlygomis(…) Plane buvo numatyta ruošti agentus smogikus. 5-os tarnybos 2-as skyrius turėjo pasirūpinti operatyvine baze ir kurti iš agentų smogikų sudarytas legendines grupes. Pokario pamokos nebuvo pamirštos…“
Tačiau 1989-ieji – jau irgi istorija, primins atkaklus oponentas. Juk dabarties Rusija – draugiška valstybė, atitars NATO priešininkas. Niekas Lietuvoje kitaip mąstančiųjų nebešaudo, negrobia, nebekankina. Argi iš tiesų? Argi šaudyti galima tik kulkomis? Argi žodis nėra šūvis? Štai atverskime neseniai pasirodžiusią Leono Demikio ir Edmundo Simanaičio knygą „Tebesitęsianti akistata, arba atgyja tai, kas ir nebuvo numirę“. Joje aprašoma, kaip jau šiais laikais, visai neseniai, buvo bandoma diskredituoti aukštą Lietuvos krašto apsaugos pareigūną – viceministrą E.Simanaitį. Ir dirbo šį juodą darbą „savi“ – Lietuvos kariuomenės atsargos karininkai. Dirbo nepaisydami, kad Lietuva buvo ant NATO slenksčio, ir kiekviena juoda dėmė galėjo lemti, kad ir nebūtume jo perlipę. O gal ne „nepaisydami“, o būtent todėl? Panagrinėkime šį atvejį aukščiau išguldytos medžiagos fone. Turime jų tikslą – kaip ir agentų smogikų - diskredituoti Lietuvos pareigūną, o kartu ir Lietuvą. Turime metodą – klastą. Turime ir apsimetėlius, kamufliažuotus buvusius sovietinius kadrus. Kuo ne agentai smogikai, smogiantys ne kulka ar peiliu, bet žodžiu? Galų gale turime Rusijos ambasadą, kurioje dirba apie 100 žmonių – tiek, kiek, Prancūzijoje, ir jos vadovą – buvusio užsienio žvalgybos vado dešiniąją ranką. Paprastai šitiek žmonių turi rezidentūros. Pagaliau turime kovą po kilimu mūsų specialiosiose tarnybose, tarp jų ir karinėje žvalgyboje, kurios keistų judesių nesupranta net ir mūsų santykius su NATO kuruojanti kontaktinė Čekijos ambasada.

Algirdas PATACKAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija