XXI amžius

Sąlyčio taškai ir dar kai kas

Šiek tiek atlėgus aistroms po Prezidento rinkimų, politologai, žurnalistai ir visi kiti dar besidomintys politika žmonės ėmė svarstyti, kas gi yra tas naujasis Lietuvos Prezidentas: liberalas, dešinysis, centro dešinysis, užsimaskavęs kairysis, pagaliau populistas radikalas ar Rusijos statytinis. Vargu ar artimiausiu metu tai paaiškės, žinant, kad R.Paksas ne kartą keitė ne tik partijas, bet ir pažiūras. Tiesa sakant, savo pažiūrų ar ideologinių nuostatų jis niekada ir nedeklaravo. Greičiausiai vadovavosi patogiu principu: iš kur vėjas pučia…
O vėjo kryptis dabartiniame Seime ir Vyriausybėje pakankamai aiški. Tą kryptį reguliuoja Premjeras, ir niekas kitas. Todėl ir suprantamas vieno socialdemokratų veikėjų Juozo Olekos optimizmas, kad socialdemokratų politika turi daug sąlyčio taškų su R.Pakso per rinkimus deklaruotais tikslais. Pasakyta pakankamai aiškiai. Visai nesvarbu, kad prieš pat antrąjį rinkimų ratą A.Brazausko vadovaujamos partijos nariai oficialiai paskelbė remiantys Valdą Adamkų. Deja, tik oficialiai. Ir visai be reikalo buvo bandyta sukelti triukšmelį, kai bene labiausiai „neišsižadėjęs principų“ valdančiosios partijos Seimo narys B.Bradauskas tariamai nusižengė partinei drausmei, ragindamas balsuoti už R.Paksą. Taip galvojo ne jis vienas. Juk šiaip ar taip, radikalias, bet visiškai nerealias permainas žadėjęs R.Paksas kur kas artimesnis neokomunistams nei V.Adamkus. Tie nerealūs pažadai išgąsdino netgi kai kuriuos socialdemokratų veikėjus, nes R. Paksas perėmė socialdemokratų dalijamų pažadų monopoliją. Todėl jie dabar ėmė skelbti, kad, R. Paksui esant prezidentu, iš esmės niekas nepasikeis, nors pripažįsta, kad suduotas skaudus smūgis parlamentinėms partijoms gali labai skaudžiai atsiliepti ateityje, kai žmonės pradės rinkti į valdžią įvairaus plauko radikalus. Tokia tendencija ryški beveik visose pokomunistinėse valstybėse. Į tai atkreipė dėmesį ir didieji Europos laikraščiai, vertindami R.Pakso išrinkimą Lietuvos prezidentu. Vokietijos laikraštis „Hannoverische Allgemeine“ rašo, kad visa Europa privalo atkreipti dėmesį, jog tai, kad Lietuvos žmonių dauguma, prezidentu išsirinkusi populistą ir euroskeptiką R.Paksą, rodo šios šalies paprastų žmonių pagalbos šauksmą. Anot šio Vokietijos laikraščio, „jie gyvena ne keliose gerovės salelėse, apie kurias Vakaruose taip pasakojama, bet yra priversti tenkintis menkais atlyginimais ir gyventi apimti žlugimo ir nevilties jausmo. Sugriuvusios Sovietų Sąjungos pasekmės ten dar yra sunkios. Rinkimų rezultatai Lietuvoje yra pamoka visiems tiems, kurie Europos Sąjungos plėtrą laiko „pasivaikščiojimu“ ir nepakankamai vertina gerovės skirtumus. Prezidento rinkimai Lietuvoje yra sunkaus Rytų ir Vakarų Europos suartėjimo pradžia“. Pasakyta pakankamai aiškiai. Tik kas pokomunistinėje Lietuvoje siekia bent kiek sumažinti milžinišką atotrūkį tarp saujelės nuvorišų, vadinamųjų naujųjų lietuvių, ir vos suduriančios galą su galu daugumos. Bent jau „socialinę politiką“ skelbiantys socialdemokratai to nedaro ir nesirengia daryti. Dargi atvirkščiai. Valdininkų privilegijos, jų gausėjimas darosi sunkiai pakeliama našta Lietuvos žmonėms ir atsiranda puikiausia dirva populistams ir radikalams iškilti į neregėtas aukštumas, apie kokias demokratinėje Vakarų Europoje net svajoti negalėtų.
Yra dar vienas veiksnys radikalams atsirasti. Tai ne tik pokomunistinėse šalyse, bet ir visame šiuolaikiniame pasaulyje visiškai pasikeitęs žmonių požiūris į savo istorišką būtį. Apie tai įspėjo dar 1990 m. gruodžio 8-ąją sakydamas kalbą Stokholme Nobelio literatūros premijos laureatas Meksikos rašytojas Oktavijus Pazas. Joje jis filosofiškai apmąstė esamąjį laiką ir pavojus, kurie iškyla šiuolaikiniam pasauliui. O.Pazo nuomone, kitos visuomenės apibrėždavo save pagal vertybes ir idėjas, kurios nekinta. Bet laiko tėkmėje tos idėjos ir vertybės viena po kitos atkrito. Šiandien panašus žlugimas gresia pažangos idėjai, vadinasi, ir mūsų laiko, istorijos, mūsų pačių vizijai. Esame ateities sutemų liudytojai, išgyvename esminių idėjų ir įsitikinimų krizę - idėjų ir tikėjimų, kuriais žmonija vadovavosi ilgus šimtmečius. Pirmą kartą pasaulio istorijoje žmonija gyvena tam tikroje dvasinėje dykvietėje, praradusi religijos ar politikos sistemų šešėlį, kuris mus guodė. Pirmą kartą mes nebeturime jokios - religijos, filosofijos, moralės ar estetikos - doktrinos; mūsų absoliutai nebėra kolektyviški, bet privatūs. O.Pazas sakė ilgą laiką tvirtai tikėjęs, kad ateities sutemos skelbia dabarties atėjimą, o jeigu taip, atėjo laikas atgauti kritišką žvilgsnį į dabartį. Pavyzdžiui, rinkos ūkio triumfas negali būti vien džiaugsmo šaltinis. Nors tai veiksmingas mechanizmas, bet, kaip mechanizmas, neturi nei sąžinės, nei užuojautos. Reikia rasti būdą, kaip jas integruoti į visuomenę, kad tai taptų teisingais ir garbingais susitarimais. Pažangios demokratinės visuomenės pasiekė klestėjimo lygį, bet jos - gerovės salos visuotinio skurdo vandenyne. Užteršiamas ne tik oras, upės ir miškai, bet ir mūsų sielos, pabrėžė O.Pazas. „Visuomenė, apimta paklaikusio noro gaminti daugiau, kad galėtų daugiau vartoti, linksta nuvertinti idėjas, jausmus, meną, meilę, draugystę ir patį žmogų. Viskas tampa daiktu, kurį galima nusipirkti, pasinaudoti ir išmesti į šiukšlyną. Nė viena visuomenė negamino tiek atliekų, kaip mūsiškė - materialinių ir moralinių atliekų“, - pažymėjo Nobelio premijos laureatas.
Tačiau kas gi išgirdo šiuos žodžius? Bent jau Lietuvos intelektualų būryje. Dažniau Lietuvoje tokie dalykai, kaip moralė, religija, beveik atvirai skelbiamos atgyvenomis. Užtat, pasinaudojant kiekviena proga, vis ištraukiama iš slogios praeities lietuvių tautos smaugėjo, ištikimiausio Stalino ir kitų SSKP gensekų vietininko A.Sniečkaus korta. Štai P.Masilionio leidykla, besispecializuojanti panašios lektūros leidyboje, išleido „atsiminimų“ knygą, skirtą A.Sniečkaus 100-osioms gimimo metinėms. Tai pati grubiausia ir akiplėšiškiausia istorijos klastotė. Šis „kūrinys“ pasirodė neatsitiktinai. Ir jo leidėjai, ir tie, kas iš tiesų sugalvojo ir inspiravo knygos apie „tarybų Lietuvos šeimininką“ išleidimą, puikiai žinojo, ką daro. Dabar - jų metas, nes Lietuvai vadovauja irgi panašus „šeimininkas“. Ir šeimininkaus dar ilgai, nes naujasis Prezidentas, nepaisant skambių deklaracijų, ir norėdamas situacijos nepakeis. Aišku, pirmiausia susodins į visas įmanomas šiltesnes vietas savo bičiulius. Anot vieno žurnalisto, „kamerdinerius“, nes kamerdiniškumas, kurio sąvoka gana plati (pataikavimas, snobizmas, miesčioniškumas), tapo pagrindinis vadinamojo elito bruožas. O kad minėtos savybės nuolat progresuoja - kalti tas sąlygas užduodantieji kamerdineriai, nes iš tokių imamas pavyzdys. Tokiems visai nesvarbu, kad idealas neatitinka realybės, nes patys vienaip kalba, o kitaip daro. Todėl po rinkimų vėl prasidėjusios grumtynės dėl kėdžių vyksta ne dėl kažkokių utopinių permainų, o dėl postų. Nes ką maitina kėdė, tas paniškai bijo ją prarasti, todėl ir lankstosi į visas puses, bėgioja iš partijos į partiją, kurpia keisčiausias koalicijas. Juk jeigu išslystų kėdė „maitintoja“, tada reikėtų pradėti dirbti visuomenei naudingą darbą, o tai daug kam iš to elito kelia siaubą. Nors, tiesą sakant, tą akivaizdžiai regime - net ir porą metų pabuvęs „elitu“, apie kokį nors darbą gali ir negalvoti. Apsirūpino ne tik pats, bet ir visa giminė. Todėl naujojo Prezidento išsireklamuotos permainos palies tik kai kuriuos valdininkus. Ir tai tik labai mažą jų dalį. Premjeras savų kadrų skriausti neleis.

Petras KATINAS