XXI amžius

Karas tebevyksta

2002-ųjų spalį Rašytojų klube visuomenei buvo pristatytas Mariaus Ivaškevičiaus romanas apie partizaniškąjį Lietuvos pokarį „Žali“. Kadangi pokario tema man nesvetina, perskaičiau reklamuojamąjį veikalą ir aš. Tebus dabar leista išsakyti apie jį savo nuomonę - kaip kompensaciją už skaitant sugaištą laiką.
Kad „Žali“ parašyti apie pokarį, supratau ne tik iš knygos anotacijos, bet ir iš paties M.Ivaškevičiaus „Įžangos“. Šiaip jau nemėgstu visokių paaiškinimų, knyga turi pati kalbėti už save. Bet jeigu autorius nutarė, kad be jo komentarų „Žali“ liks nesuprasti - skaitau.
Pretenzinga, nelabai suprantama „Įžanga“, pirmieji veiksmai, pirmieji personažai: Kasperavičius, Bartkus, Sinicynas… Ir purvas, purvas. Jo tiek daug, kad kartais atrodydavo, jog situacijos tekste konstruojamos tik tam, kad užsibaigtų eiline fabula obscena, t.y. nešvankybe. O dar anotacijoje skelbiama, kad ši knyga parašyta apie vieną laisvės kovų vadą, „ketvirtąjį Lietuvos prezidentą“ Joną Žemaitį. Nutariau pasekti bent jo veiksmus ir perskaičiau „Žalius“ iki paskutinės eilutės. Deja, partizanų vado rašinyje taip ir neradau - tik kažkokį monstrą, čia bėgiojantį paskui Paryžiaus kirpėją, čia keikiantį partizanus ir save patį, čia suvedžiojantį savo seserį…
Pamėginau rasti anotacijoje žadėtus bendražmogiškos dramos elementus: meilę, išdavystę, žaismingumą, bet visos M.Ivaškevičiaus sukurtos meilės baigiasi ten, kur prasideda - žemiau juosmens, o žadėtas žaismingumas, reikia manyti, pasiektas skyriuje „Elena“, kurį kitaip kaip porno nepavadinsi.
Supratau susidūręs su dar vienu blogio estetizavimo adeptu, vienu tų, kurie pastaraisiais dešimtmečiais užvaldė mūsų televiziją ir spaudą. Bet ir vėl: viename paskutiniųjų 2002-ųjų metų laikraščio „XXI amžius“ numerių straipsnelių „Pirmuosius slenksčius peržengus“ M.Ivaškevičiaus kūrinį aptarė neseniai mus palikęs rašytojas Jurgis Kunčinas. Rašė apie NATO privalumus, bepolitikuodamas, matyt, užsimiršo ir net pagyrė M.Ivaškevičių, žengiantį literatūrinio proceso priešakyje.
Atrodytų, tyčiojimasis iš savo tautos didvyrių - literatūrinė priemonė, be kurios Europa nesuprastų Lietuvos ambicijų ir aspiracijų. Laimei, jaunas genijus M.Ivaškevičius tai pajuto ir paskubėjo įgyvendinti naujos literatūrinės srovės jokių stabų estetines nuostatas. Partizanų J.Žemaičio ir kitų vardai knygoje naudoti grynai estetiniais sumetimais. „Jeigu tasai jo veikėjas būtų fikcija, o ne Jonas Žemaitis, to „literatūrinio“ užtaiso neliktų nė padujų“, - įtikinėjo J.Kunčinas.
Taigi ne fikcija ir ne personažas, o „literatūrinis užtaisas“. Įsisavinęs teoriją vėl imuosi knygos: maga pasekti, kaip ta teorija pasinaudojo M.Ivaškevičius. Gal tada knyga pasirodys ne tokia atgrasi?
Šįkart skaitau „Įžangą“ net pirštu vedžiodamas, bet vis tiek nerandu jokių stabų ar užtaisų. Nei pokario. Išvis nesuprantu, apie ką skaitau.
Kruvinasis Lietuvos pokaris turėjo savo atsiradimo priežastis, veikimo logiką ir idėją. O čia: horizontalus karas, vertikalus karas, dviejuose skirtinguose aukštuose išdėstytos armijos… Taip rašoma ne tada, kai norima ką nors paaiškinti, o, priešingai, norint skaitytoją supainioti.
Galop aptinku šį tą suprantamo: „Daug dažniau toks karas vadinamas partizaniniu“. Bet šito karo apibūdinimai šokiruoja. Pasirodo, karo evoliucijos požiūriu, partizaninis karas - tai žingsnis atgal, jis atgyvenęs, jame kariaujama įkyriai, o jam vadovavo žmogus, išėjęs artilerijos mokslus Europoje, net neturėjęs nė vieno pabūklo… Kas čia teigiama, o kas neigiama? Tik pažiūrėjęs į šitą karą ruso akimis, M.Ivaškevičius pradeda kalbėti rišliai. „Eilinis žmogus, nekaltas, kad gimė rusas, - skaitome, - nors tai reiškia ne vien tik tautybę, ketvertą metų buvo naudojamas kaip patrankų ir tankų mėsa. Ir štai jis, tas rusas, toji mėsa, bando vėl būti žmogumi. Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą, nes jis tą miestą apgynė. Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti“.
Kažkas girdėta. 50 metų mums giedama giesmelė apie vaduotojus ir jų nesavanaudišką pagalbą. Bet ir čia nieko nėra apie nuvainikuotinus stabus.
Štai jis - geraširdis rusų milžinas, daug kenčiantis, bet atkakliai bandantis vėl būti žmogumi. Laimėjęs didžiausią pasaulyje karą, jis ateina į užimtą (atsiprašau, apgintą) miestą daryti jame tvarkos, t.y. pribaigti išsigimėlių (sinonimas: partizanų). Žodis išsigimėlis M.Ivaškevičiui toks mielas, kad septyniose teksto eilutėse jį pakartoja tris kartus.
Po to jau nestebina nei pabrėžtinai vulgarizuota knygos kalba, nei su padorumu per penkias mylias prasilenkiančios scenos. Juk - apie išsigimėlius.
Jau supratau: jokios koncepcijos, jokių pasamprotavimų apie naujas literatūrines sroves „Žalių“ „Įžangoje“ nerasiu. M.Ivaškevičiui to paprasčiausiai nereikia; visos tos kalbos apie stabus, ambicijas ir aspiracijas tėra priedanga siekiant dar kartą apjuodinti tautoje gyvą laisvės idėją, tą, už kurią žuvo partizanas J.Žemaitis ir jo draugai. Karas tebevyksta.
Tiek apie vienos knygos idėją ir jos įgyvendinimą. Po to, kas buvo pasakyta, nagrinėti „Žalių“ menines ypatybes - o jų, be abejo, yra - būtų tas pats, kaip aiškintis gatvės nepraustaburnio suraityto triaukščio keiksmo fonetiką ir morfologiją. Neskanu.
Verčiau pora pusiau retorinių klausimų.
Pirmas klausimas: ar galima vadinti grožine literatūra rašinį, kuriame - kad ir moderniausios teorijos priedangoje - ciniškai šmeižiama tautos istorija ir jos kūrėjai?
Antras: ar turi ateitį tauta, tokių rašinių autorius tapšnojanti per petį?
Pabaigai galima, o gal net privalu, žvilgtelėti į romaną ne estetizuojančio literato, o eilinio skaitytojo akimis. Vieno iš daugelio.
Pirmiausia tas skaitytojas susidurs su jau minėta blaiviu protu nesuvokiama „Įžanga“. Paskui viena po kitos jo sąmonėn guls pokario partizanų ir jų priešų pavardės… Kuo tie žmonės buvo tikrovėje?
Pradėsiu nuo partizanų. J.Žemaitis - Lietuvos kariuomenės kapitonas, artileristas, studijavęs Prancūzijos artilerijos mokykloje (M.Ivaškevičių itin patraukė šis faktas), partizanavęs Žemaitijoje, organizavęs vieningą Lietuvos partizanų vadovybę ir išrinktas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio (LLKS) vadu.
Juozas Kasperavičius - pirmasis Kęstučio apygardos vadas, suformulavęs strategines partizaninės kovos nuostatas ir, be kita ko, pasiūlęs partizanams vadintis laisvės kovotojais.
Petras Bartkus - poetas, Prisikėlimo apygardos organizatorius ir pirmasis vadas, LLKS tarybos Prezidiumo sekretorius.
Juozas Palubeckas - Kęstučio apygardos Mindaugo būrio vadas, kuris, patikėjęs priešo pažadu išsaugoti Lietuvos partizanų vado J.Žemaičio gyvybę, įdavė šį saugumui, o supratęs esąs apgautas, pats prašėsi nubaudžiamas mirtimi.
Kita vertus - laisvės kovotojų priešai Vasilijus Sinicynas, Afanasijus Dušanskis, Marja Golubovka, pulkininkas Lebedevas.
Šios dvi personažų grupės skiriasi iš esmės: partizanų vardai ir pavardės - tikri, istoriniai, priešų - paimti „iš lubų“. Tik Dušanskis primena vieną Rainių budelių, tačiau Rainiuose „darbavosi“ Nachmanas, o knygoje - Afanasijus.
Čia ir yra „Žalių“ esmė, kvintesencija, sakyčiau, pagrindinis jų parašymo motyvas: istoriniai personažai - partizanai knygoje pavaizduoti tiktai kaip girtuokliai, mergišikai, žmogžudžiai ir iškrypėliai.
Štai pora M.Ivaškevičiaus jiems skirtų apibūdinimų. J.Kasperavičius - tai „snarglius nuogu priekiu ir užpakaliu“, J.Žemaitis - išdavikas, nesėkmingas žmonijos kūrinys, šunsnukis, merginantis savo seserį, (!) ir pan.
Ar verta sakyti, kad knygoje partizanai ir elgėsi kaip paskutinės padugnės?
Priešų elgesio galima ir neaptarinėti. Kad ir ką jie padarys, tai bus tik šešėlių veiksmai: gyvenime jokių sinicynų nebuvo. O juodi „banditų“ - J.Žemaičio, J.Kasperavičiaus, P.Bartkaus - darbai skaitytojo sąmonėje turėtų įstrigti.
… O dabar šio to paklausiu patį skaitytoją. Kaip vadinamas teiginys, kai žmogui priskiriami negatyvūs veiksmai, kurių jis neatliko? Antras klausimas: kas gresia tokio teiginio autoriui? Manau, kad mūsų nuomonės sutaptų.
Knygoje „Žali“ yra abu šio išprotavimo dėmenys: tikros pavardės ir pramanyti negatyvūs veiksmai. Deja, valstybėje, kurioje kas antras apsivogęs valdininkas bėga į teismą ginti savo garbės ir orumo, tokios teisės neturi apjuodinti žuvę laisvės kovotojai; ta valstybė dar nėra tiek demokratiška ir tiek teisinė, kad gintų savo kritusius didvyrius.
O kol to nebus padaryta - karas tebevyksta.

Rašytojas Justinas SAJAUSKAS
Marijampolė