Tas, kuris neišeina, negali
sugrįžti
Pokalbis apie leidinį Neišėjusiojo sugrįžimas
|
Alfonsas Jurskis |
Alfonsas Jurskis vienas
žymiausių radijo specialistų Lietuvoje, Nepriklausomos Lietuvos
kariuomenės pulkininkas leitenantas, Vytauto Didžiojo universiteto
docentas.
Spalio mėnesį Radioelektronikos fakultete, A.Jurskio vardu pavadintoje
auditorijoje, buvo iškilmingai atidengti inžinieriaus bareljefas
ir istorinių dokumentų stendas. Apie tai XXI amžiuje (2002 11
13) jau rašė K.Dobkevičius.
Neseniai pasirodė ir biografinis leidinys apie radijo inžinierių
A.Jurskį. Tai Neišėjusiojo sugrįžimas, kurį parašė Aldona ZIMNACHAITĖ.
Autorę kalbina Elona GUBAVIČIŪTĖ.
Jūs skaitytojams pateikėte
puikią biografinę knygą. Gal galėtumėte atskleisti jos pavadinimo
prasmę?
Neišėjusiojo sugrįžimas
Paradoksalus pavadinimas, paradoksalus
teiginys, nes tas, kuris neišeina, negali sugrįžti. Tas, kuris
neišėjo, be abejo, yra šalia, kartu su mumis. Tačiau šiandien
neišėjusiojo sugrįžimas - faktas ir realybė. Leidinio Neišėjusiojo
sugrįžimas pasirodymas tai dešimtmečius saugotos Amerikoje
archyvinės medžiagos parodymas visuomenei, tai bandymas atgaivinti
praeitį ne gilinantis į istorines peripetijas, bet kalbinant A.Jurskį,
jo šeimos narius, giminaičius bei draugus. Manyčiau, kad tai yra
informatyvi, dokumentinė, bet gan dvasinga apybraiža apie šį autoritetingą
žmogų, gyvenusį svetur (Vokietijoje, Amerikoje) 22 metus.
Kiekvienas išvykęs svetur žmogus turi dvi galimybes: palaipsniui
nutautėti arba išsaugoti savo tautinį savitumą. Antroji galimybė
įpareigoja neatbukti dvasiškai, neišsižadėti savo kilmės. Biografinėje
apybraižoje Neišėjusiojo sugrįžimas pastebėsite, kad A.Jurskis
turėjo įprotį užfiksuoti savo minčių tėkmę dienoraštyje, ant popieriaus
lapelių, laiškuose, savo straipsniuose. Tad Jurskių šeimos archyve
išlikę šio žmogaus užrašai yra tylus kalbėjimas, atskleidžiantis
A.Jurskio, kaip asmenybės, slėpinius, esmę, ir tai yra bene geriausia
galimybė sužinoti, ką jis jautė 1944 metais, palikdamas gimtuosius
namus, Lietuvą, ką išgyveno svetur. Kai kurie skaitytojai tikriausiai
bandys ieškoti paralelių su žymaus emigrantinės prozos atstovo
Mariaus Katiliškio autobiografiniu romanu Išėjusiems negrįžti,
kuriame išėjimas iš tėvynės suvokiamas kaip savo šaknų, esminių
vertybių praradimas. Tačiau, siekdama įtaigumo ir norėdama įrodyti,
kad istorinė tiesa glūdi ne tik žmoguje, bet ir žodyje, pateiksiu
keletą A.Jurskio minčių iš dienoraščio ir kai kurių kitų rankraščių:
-
nesvajokime apie mūsų ateitį svetimuose kraštuose. Emigraciją
statykime sau ne už tikslą, bet tik eventualią priemonę į išlaisvintą
Tėvynę patekti (1944 10 07).
- Tik viltimi, kad tiesa turi nugalėti klastą ir melą, kad gėris
turi nugalėti piktą, - tik šiomis viltimis kupini mes iškentėsime,
mes išvargsime iki šviesaus laisvo rytojaus, kada laisvi grįšime
į laisvą nepriklausomą tėvynę! (1945 07 27).
- Iš praeities stiprybę mes semiame. Taip, garbinga praeitis,
laisvė ir laisvųjų lietuvių aplinka lydi mus kiekvieną liūdesio
ir skausmo valandose. Tą garbingą praeitį sukūrė mūsų bočiai,
tą laisvę iškovojo mūsų tėvai ir broliai, todėl ir mes, ar svetimųjų
sukaustyti, ar tarp svetimųjų vargstantieji, tos laisvės neišsižadėsime.
Ar atviroje kovoje, ar dvasiniai prislėgti mes per ašaras, skausmus,
paniekinimą ir vargus tą laisvę vėl laimėsime. Šiandien per aukas
ir kančias į laisvę, o rytoj laisvais, nepriklausomos Lietuvos
keliais. Tas rytojus išauš gal dar šiais metais, o laisvės saulė
ateinančią 16 vasario tikrai suspindės! (1946 02 16).
- Bet viltis į tiesą ir meilė tėvynės neužgeso mūsų širdyse. Išauš
rytojus, vienas iš netolimų, ir grįšime į brangią tėvynę iš vargo
ir skurdo ją kelti ir priešų sukeltas žaizdas gydyti (1947 10 07).
- Niekad ir niekur neatsisakau talkininkauti bei bendradarbiauti
mūsų kultūriniuose bei tautiniuose reikaluose, aiškiai suvokdamas,
kaip daug įpareigoja mus tremtis mūsų žygiuose į Tėvynės laisvę
(1951 06 19).
Pateiktos mintys akivaizdžiai patvirtina faktą, kad kiekviena
šių eilučių autoriaus dieną, praleista svetur, yra nenutrūkstamais
saitais susieta su Lietuva. Tą liudija ir jo visuomeninė veikla,
pagrįsta ne sentimentais, o tautinėmis aspiracijomis, Tėvynės
išlaisvinimo ir atstatymo darbų koordinavimu. Beje, apie tai plačiau
galima paskaityti leidinyje Neišėjusiojo sugrįžimas.
Paradoksalu, bet ilgus dešimtmečius A.Jurskio asmenį ir veiklą
Lietuvoje gaubė tyla, nežinomybės šešėlis, nors Amerikoje jis
buvo žinomas žmogus, kultūros veikėjas, apie jį dažnai rašė išeivijos
lietuvių spauda. 1953 metais Los Andžele išleistame Amerikos
lietuvių vardyne (tai biografinės žinios apie žymesnius JAV lietuvius)
ir vėliau Bostono Lietuvių enciklopedijoje (1957. T. 10) yra įamžinti
svarbiausi A.Jurskio gyvenimo ir veiklos faktai. Jis minimas ir
amerikiečių populiariuose enciklopediniuose žinynuose Leaders
of American Science (First Edition, Volume I, 1953-1954) ir Whos
Who in American Education (Seventh Edition, 1955-1956). Tačiau
šie faktai jau susiję su praeitimi. Šiandien belieka konstatuoti,
kad A.Jurskio įnašas į Lietuvos kultūros istoriją reabilituojamas.
Šiais laikais nelengvai suvokiama darni jungtis tarp religijos
ir technikos. O štai diplomuotas inžinierius A.Jurskis harmoningai
derina šias dvi sritis. Kaip ir kur pasireiškė šio žmogaus gilus
dvasingumas ir religingumas?
Kiekvienas iš savo patirties žinome, kokie įvairūs, nepanašūs
vienas į kitą yra žmonės, todėl nenuostabu, jog jie gali būti
orientuoti į nevienodas vertybes. Tačiau egzistuoja ir universalios
vertybės. Tai, ką vertina visa žmonija arba bent jau dauguma žmonių.
Viena tokių universalių vertybių laikytina A.Jurskio praktinė
veikla technikos srityje (jis vienas geriausių XX a. pirmosios
pusės radijo specialistų Lietuvoje), mokslinė veikla (jis ne vieno
mokslinio straipsnio, vadovėlio autorius), akademinė veikla (jis
VDU, Temple universitete ir kai kuriose kitose aukštosiose mokyklose
dėstė elektronikos dalykus, matematiką). Kad mokslininkas nepasidarytų
tik mokslo amatininkas, jis turi būti susipažinęs su filosofija,
- tai mintis, užfiksuota A.Jurskio ranka ant popieriaus lapelio.
Išlikusi biblioteka, daugybė iškarpų įvairiomis kalbomis iš laikraščių,
žurnalų, dienoraštis, minčių žaibai, užrašyti ant popieriaus
lapelių, rodo, kad A.Jurskis ne tik domėjosi filosofija, bet ir
propagavo filosofines įžvalgas. Technika, anot A.Jurskio, atveria
žmogui naujas galimybes, tačiau paverčia jį savo vergu, inspiruoja
žmogaus dvasinę mirtį. Mašina, kad ir žmogaus padaras, tačiau
pririša prie savęs. Ji jį pavergia, aktyvina ir nuasmenina. Visų
mintys ir žygiai ateinančioje gadynėje turi būti nukreipti žmogui
atstatyti, atkurti pagal jam skirtą dievišką prigimtį, t.y. asmenybę,
keliaujančią šiame pasaulyje tiesos, grožio ir meilės nusmaigstytomis
gairėmis. Ateities kovos, jei jos vyks bei reikalingos bus, bus
kovos dėl žmogaus asmens išlaisvinimo ir jo atkūrimo, - tai vėlgi
šio ne humanitaro, o technikos žmogaus ateities vizija, išsakyta
paskaitoje Technika ir žmogus 1947 m. rugpjūčio 19 d.
Daugybė sustabdytų minčių, apmąstymų apie žmogiškąsias silpnybes,
vertybių atrankos galimybę šiandien atskleidžia A.Jurskio filosofinį
santykį su gyvenamuoju laikotarpiu, suvokimą, kad tikrasis išsigelbėjimas
vis dėlto slypi žmogaus dvasios pasaulyje: jo suformuluota žmogiškosios
vertės samprata (nors turto neturi, bet turi neįkainojamą vertybę
dvasią) rodo jį esant dvasios žmogumi. Savo apibendrinimus pagrįsti
vėlgi pateiksiu keletą A.Jurskio minčių:
l Žmogus galingas ne raumenimis, bet dvasia. Žmogus vienintelė
pasaulyje būtybė, kuri sugeba logiškai galvoti, taigi ir suvokti,
kad jo galutinis siekimas ir žemiško kelio galas yra ne medžiaginių
vertybių gausumas, bet dvasinio nusiteikimo tobulumas.
-
kad būtum tikru žmogumi, reikia turėti dvasinių vertybių.
Kiekvienas žmogus gimsta ir ugdo dirvą dvasinėms vertybėms sėti
Mokslas lavina protą, o išlavintas protas padeda sėkmingai augti
ir pasireikšti žmogaus dvasinėms vertybėms. Išmokslintas žmogus
sugeba protauti, sugeba tiksliau suprasti aplinkumą ir ją įvertinti.
Jis jaučiasi drąsesnis ne todėl, kad kumštį stiprų turi, bet todėl,
kad daugiau ir toliau už kitus mato ir stipriau jaučia, reiškia
geriau viską supranta, gyvenimo sunkumus lengviau išgyvena ir
kliūtis sėkmingai nugali
Dvasinių vertybių jokia aplinkuma negali
sugriauti jos amžinos (iš 1945 metais rašyto laiško sūnui Liūtaverui).
- Visos pasaulio gėrybės ir visi malonumai taip nepatvarūs, taip
greit praeina ir juokingai kinta, dažnai iš ištaigos ir prabangos
į vargą ir skurdą krenta
Tik sveika mintis, tik skaistaus proto
darbai amžinai neišdyla ir kartų kartoms lieka tikra vertybe.
Tokie darbai, tokios vertybės tikrai duoda neišdildomą džiaugsmą
ir pasitenkinimą. Dvasinė arba įdvasinta kūryba stiprina žmogų
ir jo gyvenimą pripildo nepasveriamu, neįkainojamu, taigi visada
pastoviu džiaugsmu. Viskas iš dulkių ir viskas į dulkes pavirsta,
tik dvasia ir mintis, ir prigimto skaistaus proto mintis amžina.
Mintis seka gyvenimą, mintis minta ir bręsta stebėdama gyvenimo
raidą ir tikrovę. Tikrovę sukūrė ir valdo išmintingiausia dvasia,
bet tikrovė yra laisva (iš dienoraščio 1945 08 02).
Vienas dvasingumo šaltinių, daugelio moralinių vertybių versmė,
A.Jurskio manymu, yra kančia. Jeigu kenti, bręsti kaip asmenybė,
kančioje sužiba meilė, atsiskleidžia žmoniškumas. Šis įsitikinimas
tai, manyčiau, A.Jurskio stoiškumo apraiška, netiesiogiai atverianti
krikščioniškosios pasaulėjautos klodus. O ir tiesiogiai
Dievo
vardas minimas daugelyje jo dienoraščio puslapių. Krikščioniškosios
tiesos padėjo šiam žmogui nepalūžti, išlikti optimistu, tikėti
ateities gerove net ir sunkiausią valandą; būtent krikščioniškoji
pasaulėjauta stimuliavo jo dvasinę stiprybę. Leidinyje Mano pasaulėžiūra
(Čikaga, 1958) A.Jurskis atvirai rašo apie savo tikėjimą, pasaulėjautą:
Tikėjimas yra Dievo pažinimo filosofija bei meilė. Dievas yra
Žodis ir Dvasia. Dievas yra visur, - jaučiu Jį ir savo širdyje.
Netgi paskutiniuose apmąstymuose (1966 m. birželio 1 d., pora
mėnesių prieš mirtį) jis ramiai samprotavo apie mirtį, pasirodysiančią
gerosios dvasios pavidalu: Amžinoji Visatos dvasia, mūsų išmonei
nesuvokiama, teiškyla iš pasąmonės antjuslio Prado ir šviesia
skraiste kaip angelo sparnais teapgaubia ir sergi mūsų gyvenimui
skirtus kelius, atseit mintijančiomis būtybėmis būti ir Visatos
raidos grandinėn įsijungti.
76-ios Mišios, kurias užprašė visuomenė už A.Jurskio sielą po
mirties, rodo jo įvertinimą dvasiniu aspektu, tikėjimo svarbos
akcentavimą šio žmogaus tiek žemiškajame, tiek anapusiame gyvenimuose.
Vėlgi paskutinis prašymas, kad laidotuvių dieną niekas nepirktų
gėlių, bet pinigines aukas skirtų Vasario 16-osios gimnazijai
ir Lietuvių fondui, liudija ne tik A.Jurskio racionalų pasirengimą
išeiti, bet ir ypatingą kuklumą, pasiaukojimą, perdėtą rūpinimąsi
tautos reikalais.
A.Jurskis ir nūdiena. Ko mes galime pasimokyti iš jo šiandien?
Dabartis
Radijas, buvęs viena žymiausių progreso faktorių ir
laikytas tiesiog stebuklu, šiandien tapo kasdienybe. Naujosios
technologijos skverbiasi į mūsų gyvenimą. Vienos vertybės keičiamos
kitomis, ir apskritai vertybių perkainojimo procesas nestebina
nieko. Sunku prasmingai gyventi. Todėl žmones vis dažniau ištinka
dvasinės krizės. Tačiau pažvelkime į gyvenimą filosofiškai.
kiekviena
išgyventa sekundė jau praeitis: taigi tik praeityje mūsų atrama
ir išminties bei patyrimų versmės ateičiai. Dabartis laiko dimensijos
neturi, tai nelyginant tik taškas mūsų gyvenimo schemoje ar atskiru
atveju tik skiriamoji linija tarp praeities ir ateities.
Taigi A.Jurskis ir nūdiena. Nuo 1926-ųjų, kasmet, birželio 12-ąją,
minima Lietuvos radijo diena netiesiogiai primena ir A.Jurskio
kuklaus žmogaus reikšmingą vaidmenį Lietuvos radijo istorijoje.
Būtent tokių iniciatyvių žmonių veikla darė įtaką naujų radiotechnikos
galimybių plėtrai ir technologijų tobulinimo procesui mūsų valstybėje.
Neįtikėtina, tačiau įvairūs sukrėtimai, sunkumai, ekstremalios
sąlygos nesužlugdė A.Jurskio: visos aplinkybės stiprino jį, jo
meilę artimui, tautai, gimtinei. Jis nelinko svetimam vėjui
pučiant, nes niekada neprarado tikėjimo ir vilties sugrįžti, nes
neprarado etninio kolorit, įgimtų ir išsiugdytų dvasinių vertybių.
Beje, nuo devynerių metų A.Jurskio auklėjimu ir lavinimu keletą
metų ypač rūpinosi dėdė Petras, Papilės klebonas, neeilinis dvasininkas,
daug dėmesio skyręs Lietuvos istorijos ir etnografijos klausimams.
Bendravimas su šiuo didelės vidinės kultūros žmogumi paliko gilų
pėdsaką jaunuolio pasaulėžiūroje: išugdė gėrio pradus, įskiepijo
meilę gimtajam kraštui. Tačiau, be abejo, tai tik hipotezė, nes
kiekvienas iš mūsų susiduriame su vertybių atrankos galimybe.
Taigi iš A.Jurskio patirties mes šiandien galime ir turėtume pasisemti
ne tik išminties, bet ir stiprybės, dvasingumo, tautinio imuniteto.
© 2003 "XXI amžius"