Gyvoji Islandijos saga

Haldoras Laksnesas - vienintelis Islandijos rašytojas, gavęs literatūrinę Nobelio premiją

Kalba Islandijos generalinis konsulas Arnis Arnasonas, šalia - vertėja doc. dr. Svetlana Steponavičienė Autoriaus nuotraukos

Pernai sukako šimtas metų, kai gimė žymus Islandijos rašytojas, literatūrinės Nobelio premijos laureatas Haldoras Laksnesas. Tai gyvoji pačios Islandijos saga, šios tautos pasididžiavimas. Neseniai Kauno menininkų namuose vyko šio rašytojo 100-ųjų gimimo metinių paminėjimas.
Kauno menininkų namų salėje gausiai rinkosi kauniečiai ir miesto svečiai paminėti Islandijos rašytojo, Nobelio premijos laureato H.Laksneso 100-ųjų gimimo metinių. Į minėjimą atvyko Islandijos garbės generalinis konsulas Arnis Arnasonas su žmona, Kauno miesto savivaldybės pirmasis mero pavaduotojas Gediminas Budnikas, Šiaurės šalių asociacijos Lietuvoje valdybos pirmininkas Jonas Aleknavičius, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas poetas Petras Palilionis, Kauno miesto V.Kudirkos viešosios bibliotekos, kurioje šiuo metu veikia H.Laksneso kilnojamoji kūrybos paroda, direktorius Zenonas Vaškevičius, renginio organizatorė Dalia Poškienė, Baltoskandijos akademijos mokslinis sekretorius Arūnas Bliūdžius, VDU studentai, kurie studijuoja islandų kalbą.
Klausydamiesi sveikinimo žodžių, kuriuos tarė Islandijos garbės generalinis konsulas A.Arnasonas, susirinkusieji išgirdo, kaip skamba islandų kalba. Diplomatas pasidžiaugė, kad gali dalyvauti pagerbiant žymų Islandijos rašytoją Lietuvoje, Kaune. Tai svarbus įvykis Islandijos ir Lietuvos kultūrinių ryšių plėtrai, tolimesniam bendradarbiavimui, sakė konsulas.
Viena geriausių islandų kalbos specialisčių Lietuvoje docentė dr. Svetlana Steponavičienė supažindino su H.Laksneso gyvenimu ir kūryba.
Islandija plačiau pradėjome domėtis tik tada, kai ši maža gyventojų skaičiumi valstybė (turi apie 300 tūkst. gyventojų) pirmoji pasaulyje pripažino Lietuvos Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktą.
Islandijos sostinė - Reikjavikas. Kiti miesteliai - maži. Tik ketvirtadalis salos yra gyvenama. Sostinėje veikia 1911 metais įsteigtas universitetas, vidurinės mokyklos, didelė krašto biblioteka, valstybinis archyvas ir tautinis muziejus. Dauguma gyventojų yra protestantų tikėjimo. Katalikų - mažuma. Šalis padalyta į 16 provincijų. Islandijoje veikia seniausias pasaulyje parlamentas (Altingas), nes pirmą kartą jis buvo sudarytas dar 930 metais! Islandija atrasta apie 860 metus. Norvegai pirmieji pradėjo kolonizuoti Islandiją. Pirmoji vyskupija įsteigta 1053 metais Skalholte.
Islandų kalbos žodynas turtingas, daug grynesnis negu kitų skandinavų kalbų. Senųjų laikų islandų literatūros žanras yra sagos. Tai proziniai istoriniai pasakojimai - žymių Islandijos asmenų ir Norvegijos karalių istorijos. Sagos buvo pradėtos užrašinėti XII amžiuje, bet dar anksčiau buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. Islandijos literatūrinio klestėjimo laikotarpis baigėsi XIII amžiuje. Vėliau, viduramžiais, aktyviai vyko senųjų raštų rinkimo ir perrašymo laikotarpis. 1540 metais išverčiamas Naujasis Testamentas, 1584-aisiais - visas Šventasis Raštas.

* * *

Haldoras Kiljanas Laksnesas (tikroji pavardė Gudjonsonas) gimė 1902 m. balandžio 23 d. kelių darbininko šeimoje, Reikjavike. Augdamas ledynų ir geizerių saloje, turtingoje padavimų šalyje, mažasis Haldoras žaislus ir žaidimus netrukus iškeitė į eilių rašymą. Mokytis taip pat vengė. Jis geidė visą laiką skirti kūrybai, tačiau tėvai privertė mokytis. H.Laksnesas lankė profesinę, o vėliau ir aukštąją liaudies mokyklas. Vos sulaukęs septyniolikos, išleido savo pirmą apysaką „Gamtos kūdikis“.
Jaunasis rašytojas stengėsi geriau susipažinti su Skandinavijos literatūra. Keliavo po Daniją, Norvegiją, Švediją, studijavo A.Strindbergo, A.Šopenhauerio, F.Nyčės, Ž.Ž.Ruso, M.Gandžio, L.Tolstojaus kūrybą ir filosofiją. Pragyvenimui lėšų užsidirbdavo straipsniais ir apsakymais, kuriuos spausdino laikraščiuose.
1921-1922 metais H.Laksnesas aplankė Vokietiją, Austriją, Prancūziją. Dvasiniai ieškojimai atvedė Laksnesą į katalikų tikėjimą. 1923 metais Liuksemburge, Sen Moris de Klervo benediktinų vienuolyne, dvidešimt vienerių metų rašytojas priėmė krikštą. Krikšto metu Haldoras gavo naują, jo paties pasirinktą Airijos kankinio šv. Kiljano vardą. Tąsyk galutinai atsisakęs savo tikrosios pavardės, jis visiems laikams liko Laksnesu. H.Laksnesas gyveno vienuolyne, stropiai lankė pamaldas, mokėsi lotynų, prancūzų ir italų kalbų, gilino anglų kalbos žinias. Gavęs vienuolyno stipendiją, išvyko į Prancūziją ir lankė jėzuitų vienuolynus. Vėliau persikėlė į Ispaniją, o paskui - į Londoną. Gyveno pas jėzuitus, studijavo katalikų teologiją.
1924 metais atvyko į Islandiją atsisveikinti su tėvyne. Išleido romaną „Prie švento kalno“ ir vėl iškeliavo į Europą. Šį kartą apsigyveno Sicilijoje. Rašė filosofinį-autobiografinį romaną „Didysis audėjas iš Kašmyro“. Kūrinys susilaukė kritikos, tačiau rašytojas jautė, kad literatūra - jo pašaukimas.
1932 metais pasirodė H.Laksneso romanas „Salka Valka“. Jis atkreipė amerikiečių kritikų dėmesį. Didelį pripažinimą pelnė dviejų dalių romanas „Nepriklausomi žmonės“ (1935 m.). Jo tema - paprastų žmonių gyvenimas. Dienos šviesą išvydo knygos „Pasaulio šviesa“, „Dausų pilis“, „Skaldo namai“, „Dangaus grožis“ apie neturtingą skaldą, puoselėjantį grožio idealą žiaurumo ir neteisingumo apsuptyje. Knygos, parašytos fašizmo siautėjimo Europoje metais, ypač jaudino visus, versdamos susimąstyti apie tautų ir pasaulinės kultūros likimą.
Rašytojas lankėsi Amerikoje, kur susižavėjo socializmo idėjomis. Rusijoje buvo pradėtos populiarinti rašytojo mintys, tačiau, kai jis savo akimis išvydo komunistinės Rusijos gyvenimą, greit pakeitė nuomonę apie rusiškąjį socializmą.
H.Laksnesas parašė epopėją - trilogiją „Islandijos varpas“ (1946 m.), vėliau pasirodė satyriniai romanai „Atominė stotis“, „Sakmė apie didvyrius“. Romanuose „Brekulto sodybos metraštis“ (1957 m.), „Atgautasis rojus“ (1960 m.), „Krikščionybė ledynuose“ (1965 m.), „Žodis apie Dievo dovaną“ (1972 m.) rašytojas nutolsta nuo socialinės, politinės problematikos ir jau kalba apie laimės, amžinųjų vertybių paieškas. 1963 metais parašytoje autobiografinėje knygoje „Poetinė epocha“ H.Laksnesas sukritikavo sovietinį komunizmą. Iš viso H.Laksnesas parašė apie 60 įvairaus žanro knygų, iš kurių kelios buvo ekranizuotos.
H.Laksneso kūryba - vienas ryškiausių ir savičiausių įvykių ne tik islandų, bet ir to laiko pasaulinėje literatūroje. Rašytojas ne kartą buvo apdovanotas premijomis. Jis - vienintelis Islandijos rašytojas, gavęs Nobelio literatūrinę premiją (1955 metais). 1953 metais H.Laksnesas gauna M.Anderseno Neksės premiją. Islandijos parlamentas 1955 metais už literatūrinius nuopelnus specialiu įstatymu atleido H.Laksnesą nuo mokesčių. Mat tais metais jam buvo įteikta Nobelio premija. Europos rašytojų bendrija išrinko jį viceprezidentu, jis tampa Pasaulinės taikos tarybos nariu, o 1953 m. jam įteikiama Tarptautinė taikos premija.
H.Laksnesas dar ilgai gyveno savo Gliufrasteino sodyboje. Rašytojas mirė 1998 metais. Jo kūrybos išversta ir į lietuvių kalbą.
Nenuostabu, kad H.Laksnesas - gyvoji Islandijos saga, moderniosios literatūros šauklys, išgarsino islandų tautą pasaulyje, padarė milžinišką įtaką Islandijos literatūrai, įrodė žmonijai, kad mažas tautas garsina dideli rašytojai.

* * *

Per Adventą Kaune buvo rodomas islandų režisierės Gudrun Haldorsdotir (rašytojo H.Laksneso dukters) vaidybinis filmas „Mieloji panelė ir ponų dvaras“, o V.Kudirkos bibliotekoje buvo skaitomos H.Laksneso kūrinių ištraukos.

Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"