Kelias į karą
Jau daugiau nei savaitę Irake
vyksta karas. Sostinę ir svarbiausius miestus apšaudo lavinos
sparnuotųjų raketų, aršiose kovose užimami uostai ir miestai,
per dykumą į sostinę veržiasi kovoti smėlio audrose išmuštruoti
kariai. Ir visa tai lydi žmonių aukos - ir civilių, ir karių.
Tiesa, JAV ir jų pagrindinės sąjungininkės Didžiosios Britanijos
karo strategai kovoms pasirengė taip, kad civilių aukų santykinai
yra labai nedaug (keliems tūkstančiams numestų raketų ir bombų
kol kas tenka kelios dešimtys užmuštų civilių, dauguma civilių
sužeidžiami), ir netgi priešingai, dėl didžiulio karinės technikos
panaudojimo intensyvumo puolančioji pusė dėl klaidų pati patiria
savo karių netektis.
Apie tai, kad karas prasidės ir vyks taip aštriai, dauguma pasaulio
žmonių, sekusių įvykius, žinojo jau prieš keletą mėnesių. Veltui
kai kurie Europos politikai, beje, palaikantys gana glaudžius
ryšius su diktatoriaus Sadamo Huseino režimu, dabar priekaištauja
sąjungininkams dėl kovos antpuolių jie nieko nedarė, kad karo
būtų išvengta. Viena svarbiausių priemonių karui išvengti buvo
įtikinti S.Huseiną, jog jis turi skaitytis ir su pasaulio bendruomenės,
ir su galingiausios pasaulio valstybės JAV reikalavimais sunaikinti
turimas masinio naikinimo ginklų atsargas, įsileidžiant tarptautinius
inspektorius, savo šalyje gerbti jo trypiamas žmogaus teises.
Aišku, tokioje necivilizuotoje šalyje kaip Irakas sunku kalbėti
apie žmogaus teisių gerbimą, laisvus rinkimus, demokratinės tvarkos
veikimą. Musulmoniška šalis net ir XXI amžiuje gyvena vos ne pranašo
Mahometo laikų dvasia. Tiesa, S.Huseinui religijos ir Dievo prisireikia
tik tada, kai jam jų reikia. (O gal tai ir visų žmonių tokia prigimtis:
Dievo šauktis esant bėdoje toli pavyzdžių ieškoti nereikėtų.)
Būdamas šimtaprocentinis ateistas (o gal ir laisvamanis, mūsų
terminais kalbant) tokioje į teokratiją linkusioje visuomenėje,
kokia paprastai būna musulmonų umma (bendruomenė), ir beveik niekada
nesivadovavęs islamo religijos reikalavimais, S.Huseinas staiga,
vos prasidėjus pirmosioms karinėms atakoms, Alacho vardu puolė
raginti visus pasaulio musulmonus pakilti į šventąjį karą prieš
netikėlius. Tiesa, netikėlius šįkart jis vadino Amerikos imperialistais
ir sionistais, pagal savo įprastą terminologiją, įgytą iš didžiųjų
marksizmo-leninizmo klasikų sekėjų. Matyt, todėl jo ginti irgi
puolėsi raudonomis vėliavomis apsiginklavęs Vakarų pasaulio jaunimas.
Kas įdavė į rankas tiems dar nesubrendusiems universitetų jaunuoliams
jau beveik pamirštas vėliavas, raudonai nudažytas ne tiek mistiniu
proletariato krauju, kiek komunizmo vergijoje dešimtmečiais engtų
tautų vargais ir kankinimais? Kad to žiauraus žmonių likimo nežino
Vakarų jaunimas, stebėtis nereikia, bet užtat, matyt, jie turi
idėjinių vadovų. Tai tų universitetų G.Markuzės, Kon Bendito ar
Joškos Fišerio tipo profesoriai, iš kartos į kartą perduodantys
įvairias išlaisvinimo idėjas. Kai kurie jų, užuot kovoję su
supuvusiu kapitalizmu, trokšdami sotesnio gyvenimo, tapo valdžios
žmonėmis (Kon Benditas tapo Prancūzijos parlamentaru, J.Fišeris
Vokietijos užsienio reikalų ministru). Bet atsiranda tokių profesorių,
kurie ragina nesubrendusius jaunuolius pasišvęsti kovai už tokį
gyvenimą, kurio jie akyse neregėjo. Todėl suprantamas jų užsidegimas,
faktiškai ir subrandinęs Didįjį Diktatorių. Bet kai Lietuvoje
profesorius, buvęs universiteto rektorius, pažinęs sočiojo komunizmo
siautulį, imasi raginti savo studentus protestams, tiesa, nesėkmingai,
tą paaiškinti normaliai mąstančiam žmogui yra sunkus uždavinys.
O juk visai nesunku būtų buvę tokiems profesoriams pakreipti įvykių
eigą jiems tereikėjo įtikinti diktatorių S.Huseiną paklausyti
pasaulio bendruomenės sunaikinti niekam nereikalingus ginklus.
Viskas būtų seniai išsisprendę taikiai. To kaip tik ir siekė Popiežius,
į kurį apeliavo kai kurie užsienio politikai, netgi raginę nusiųsti
jį gyvuoju skydu į Iraką (tik patys pamiršdami pasisiūlyti vykti
kartu). Ir dabar dar apeliuoja, veidmainiškai nutylėdami, kad
Popiežius reikalavo iš diktatoriaus besąlygiškai sutikti su tarptautinės
bendruomenės reikalavimais nusiginkluoti. Argi tie vadinamieji
profesoriai nesupranta, kad ir Popiežiaus, ir jų pačių sutelkti
raginimai diktatoriui gerbti savo šalies piliečių teises ir besąlygiškai
nusiginkluoti būtų privertę jį paklusti ir nestatyti nei savo
piliečių, nei viso pasaulio žmonių į didžiulį pavojų?
Ir dar vienas pastebėjimas profesoriams ir politikams bei diletantikai
politika užsiiminėjantiems žmonėms. Pasaulio, taip pat ir Lietuvos
žmonės bauginami, kad dėl Amerikos invazijos pasaulis atsidūrė
ties trečiojo pasaulinio karo riba. Taip, tai tikrai gali atsitikti.
Bet ir vėl pamirštama pasakyti, kad tokia grėsmė kyla tik iš Didžiojo
Diktatoriaus galimų veiksmų. Diktatorius, visą laiką apgaulingai
tvirtindavęs, kad neturi masinio naikinimo (cheminio ir biologinio)
ginklo, dabar jau atvirai sako, jog rengiasi panaudoti šiuos ginklus
prieš puolančius sąjungininkus. Aišku, tie ginklai neskiria savųjų
nuo svetimųjų ir, be abejonės, atsigręš prieš savo šalies piliečius.
O tai, kad diktatorius gali taip pasielgti, visiškai tikėtina,
nes sužeistas žvėris visada pavojingas. S.Huseinas tuo ir pasižymi,
kad, išugdęs savo piliečių besąlygišką paklusnumą jam, nedvejodamas
juos milijonais paaukotų ant tėvynės aukuro. Juo labiau kad
tokių sektinų pavyzdžių iš panašių diktatorių poelgių jis turi
pakankamai. Žinomiausi jų yra nepamirštamieji Hitleris ir Stalinas,
abu pažįstami ir lietuvių tautai. Pirmasis jų dėl Didžiosios Vokietijos
interesų kare paaukojo apie aštuonis milijonus savo tautiečių
ir dar dvigubai daugiau kitų tautų žmonių, antrasis, kaip rodo
dabar atskleisti karo metų duomenys, nepagailėjo net 35 milijonų
savųjų, neskaičiuojant vergų stovyklose iš bado ir šalčio mirusių
bei nužudytų žmonių.
Smerkdami prasidėjusias žiaurias kovas Irake, karo priešininkai,
besiremdami kai kuriomis (tik kai kuriomis!) Popiežiaus nuostatomis,
kartu priekaištauja Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupams už tariamą
jų pozicijos dėl karo Irake nepareiškimą. Nepanašu, kad šie pacifistai,
negražiai nutylėdami tikrąją Šventojo Tėvo poziciją dėl įvykių
Irake, sąžiningai prašo Lietuvos vyskupus išreikšti savo nuostatas.
Net ne visų didžiųjų šalių vyskupų konferencijos išreiškė savo
požiūrį į Irako krizę. Juo labiau kad Visuotinės Katalikų Bažnyčios
požiūris šiuo klausimu jau buvo aiškiai išsakytas Popiežiaus ir
kitų aukštų Šventojo Sosto hierarchų tiek krizės brendimo metu,
tiek prasidėjus karo veiksmams. XXI amžius plačiai informavo
apie šias Šventojo Sosto nuostatas ir pasiūlymus krizei spręsti,
ir kas norėjo, tas Lietuvoje galėjo jas išgirsti. Deja, ne visi
tai norėjo ir nori išgirsti bei žinoti. Be to, galima tikėtis,
kad Lietuvos vyskupai irgi pareikš savo nuostatas dėl karo Irake,
ir jos tikriausiai sutaps su Vatikano jau žinoma pozicija. XXI
amžius pasistengs tuoj pat apie tą poziciją informuoti visus
savo skaitytojus.
Tačiau, kaip ir visais atvejais, tik nuo konkretaus žmogaus priklauso,
ar jis girdi tą balsą, ar jis apskritai girdi kitą žmogų. Deja,
tas nesusikalbėjimas labai dažnai atsitinka. Ir netgi dažniau
tarp vieno tikėjimo žmonių, taip pat ir tarp katalikų. Jei žmogus
jau iš anksto pradeda kalbėtis, turėdamas galvoje tik savo nuostatas
(nors tas iš esmės nėra blogai), jis kito žmogaus balso negirdės,
kad ir kaip įžvalgiai būtų su juo kalbama. Jam tai tik nykštuko
(paniekinimo epitetą ištariant) balsas, netgi ne žmogaus, ne kataliko
balsas, o pelės (arba, anot tokio žmogelio, nykštuko) cyptelėjimas.
Taip ir vyksta nesusikalbėjimai ne tik tarp skirtingų rasių,
skirtingų tikėjimų, skirtingų tautų, bet ir skirtingų tos pačios
rasės, tos pačios tautybės, to pačio tikėjimo žmonių. Karas tarp
žmonių vyksta ne vien ginklais. Karas vyksta ir mūsų nesusikalbėjimu,
mūsų nesupratimu vienas kito, nemeile vienas kito. Tai didžioji
ne tik praėjusių, bet ir mūsų laikų tragedija.
© 2003 "XXI amžius"