XXI amžius

Kelias į karą

Jau daugiau nei savaitę Irake vyksta karas. Sostinę ir svarbiausius miestus apšaudo lavinos sparnuotųjų raketų, aršiose kovose užimami uostai ir miestai, per dykumą į sostinę veržiasi kovoti smėlio audrose išmuštruoti kariai. Ir visa tai lydi žmonių aukos - ir civilių, ir karių. Tiesa, JAV ir jų pagrindinės sąjungininkės Didžiosios Britanijos karo strategai kovoms pasirengė taip, kad civilių aukų santykinai yra labai nedaug (keliems tūkstančiams numestų raketų ir bombų kol kas tenka kelios dešimtys užmuštų civilių, dauguma civilių sužeidžiami), ir netgi priešingai, dėl didžiulio karinės technikos panaudojimo intensyvumo puolančioji pusė dėl klaidų pati patiria savo karių netektis.
Apie tai, kad karas prasidės ir vyks taip aštriai, dauguma pasaulio žmonių, sekusių įvykius, žinojo jau prieš keletą mėnesių. Veltui kai kurie Europos politikai, beje, palaikantys gana glaudžius ryšius su diktatoriaus Sadamo Huseino režimu, dabar priekaištauja sąjungininkams dėl kovos antpuolių – jie nieko nedarė, kad karo būtų išvengta. Viena svarbiausių priemonių karui išvengti buvo įtikinti S.Huseiną, jog jis turi skaitytis ir su pasaulio bendruomenės, ir su galingiausios pasaulio valstybės JAV reikalavimais – sunaikinti turimas masinio naikinimo ginklų atsargas, įsileidžiant tarptautinius inspektorius, savo šalyje gerbti jo trypiamas žmogaus teises. Aišku, tokioje necivilizuotoje šalyje kaip Irakas sunku kalbėti apie žmogaus teisių gerbimą, laisvus rinkimus, demokratinės tvarkos veikimą. Musulmoniška šalis net ir XXI amžiuje gyvena vos ne pranašo Mahometo laikų dvasia. Tiesa, S.Huseinui religijos ir Dievo prisireikia tik tada, kai jam jų reikia. (O gal tai ir visų žmonių tokia prigimtis: Dievo šauktis esant bėdoje – toli pavyzdžių ieškoti nereikėtų.) Būdamas šimtaprocentinis ateistas (o gal ir laisvamanis, mūsų terminais kalbant) tokioje į teokratiją linkusioje visuomenėje, kokia paprastai būna musulmonų umma (bendruomenė), ir beveik niekada nesivadovavęs islamo religijos reikalavimais, S.Huseinas staiga, vos prasidėjus pirmosioms karinėms atakoms, Alacho vardu puolė raginti visus pasaulio musulmonus pakilti į šventąjį karą prieš netikėlius. Tiesa, netikėlius šįkart jis vadino “Amerikos imperialistais” ir “sionistais”, pagal savo įprastą terminologiją, įgytą iš didžiųjų marksizmo-leninizmo klasikų sekėjų. Matyt, todėl jo ginti irgi puolėsi raudonomis vėliavomis apsiginklavęs Vakarų pasaulio jaunimas. Kas įdavė į rankas tiems dar nesubrendusiems universitetų jaunuoliams jau beveik pamirštas vėliavas, raudonai nudažytas ne tiek mistiniu proletariato krauju, kiek komunizmo vergijoje dešimtmečiais engtų tautų vargais ir kankinimais? Kad to žiauraus žmonių likimo nežino Vakarų jaunimas, stebėtis nereikia, bet užtat, matyt, jie turi idėjinių vadovų. Tai tų universitetų G.Markuzės, Kon Bendito ar Joškos Fišerio tipo profesoriai, iš kartos į kartą perduodantys įvairias “išlaisvinimo” idėjas. Kai kurie jų, užuot kovoję su supuvusiu kapitalizmu, trokšdami sotesnio gyvenimo, tapo valdžios žmonėmis (Kon Benditas tapo Prancūzijos parlamentaru, J.Fišeris – Vokietijos užsienio reikalų ministru). Bet atsiranda tokių profesorių, kurie ragina nesubrendusius jaunuolius pasišvęsti kovai už tokį gyvenimą, kurio jie akyse neregėjo. Todėl suprantamas jų užsidegimas, faktiškai ir subrandinęs Didįjį Diktatorių. Bet kai Lietuvoje profesorius, buvęs universiteto rektorius, pažinęs “sočiojo” komunizmo siautulį, imasi raginti savo studentus protestams, tiesa, nesėkmingai, tą paaiškinti normaliai mąstančiam žmogui yra sunkus uždavinys. O juk visai nesunku būtų buvę tokiems profesoriams pakreipti įvykių eigą – jiems tereikėjo įtikinti diktatorių S.Huseiną paklausyti pasaulio bendruomenės – sunaikinti niekam nereikalingus ginklus. Viskas būtų seniai išsisprendę taikiai. To kaip tik ir siekė Popiežius, į kurį apeliavo kai kurie užsienio politikai, netgi raginę nusiųsti jį “gyvuoju skydu” į Iraką (tik patys pamiršdami pasisiūlyti vykti kartu). Ir dabar dar apeliuoja, veidmainiškai nutylėdami, kad Popiežius reikalavo iš diktatoriaus besąlygiškai sutikti su tarptautinės bendruomenės reikalavimais nusiginkluoti. Argi tie vadinamieji profesoriai nesupranta, kad ir Popiežiaus, ir jų pačių sutelkti raginimai diktatoriui gerbti savo šalies piliečių teises ir besąlygiškai nusiginkluoti būtų privertę jį paklusti ir nestatyti nei savo piliečių, nei viso pasaulio žmonių į didžiulį pavojų?
Ir dar vienas pastebėjimas profesoriams ir politikams bei diletantikai politika užsiiminėjantiems žmonėms. Pasaulio, taip pat ir Lietuvos žmonės bauginami, kad dėl “Amerikos invazijos” pasaulis atsidūrė ties trečiojo pasaulinio karo riba. Taip, tai tikrai gali atsitikti. Bet ir vėl pamirštama pasakyti, kad tokia grėsmė kyla tik iš Didžiojo Diktatoriaus galimų veiksmų. Diktatorius, visą laiką apgaulingai tvirtindavęs, kad neturi masinio naikinimo (cheminio ir biologinio) ginklo, dabar jau atvirai sako, jog rengiasi panaudoti šiuos ginklus prieš puolančius sąjungininkus. Aišku, tie ginklai neskiria savųjų nuo svetimųjų ir, be abejonės, atsigręš prieš savo šalies piliečius. O tai, kad diktatorius gali taip pasielgti, visiškai tikėtina, nes sužeistas žvėris visada pavojingas. S.Huseinas tuo ir pasižymi, kad, išugdęs savo piliečių besąlygišką paklusnumą jam, nedvejodamas juos milijonais paaukotų ant “tėvynės aukuro”. Juo labiau kad tokių sektinų pavyzdžių iš panašių diktatorių poelgių jis turi pakankamai. Žinomiausi jų yra “nepamirštamieji” Hitleris ir Stalinas, abu pažįstami ir lietuvių tautai. Pirmasis jų dėl Didžiosios Vokietijos interesų kare paaukojo apie aštuonis milijonus savo tautiečių ir dar dvigubai daugiau kitų tautų žmonių, antrasis, kaip rodo dabar atskleisti karo metų duomenys, nepagailėjo net 35 milijonų “savųjų”, neskaičiuojant vergų stovyklose iš bado ir šalčio mirusių bei nužudytų žmonių.
Smerkdami prasidėjusias žiaurias kovas Irake, karo priešininkai, besiremdami kai kuriomis (tik kai kuriomis!) Popiežiaus nuostatomis, kartu priekaištauja Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupams už tariamą jų pozicijos dėl karo Irake nepareiškimą. Nepanašu, kad šie “pacifistai”, negražiai nutylėdami tikrąją Šventojo Tėvo poziciją dėl įvykių Irake, sąžiningai prašo Lietuvos vyskupus išreikšti savo nuostatas. Net ne visų didžiųjų šalių vyskupų konferencijos išreiškė savo požiūrį į Irako krizę. Juo labiau kad Visuotinės Katalikų Bažnyčios požiūris šiuo klausimu jau buvo aiškiai išsakytas Popiežiaus ir kitų aukštų Šventojo Sosto hierarchų tiek krizės brendimo metu, tiek prasidėjus karo veiksmams. “XXI amžius” plačiai informavo apie šias Šventojo Sosto nuostatas ir pasiūlymus krizei spręsti, ir kas norėjo, tas Lietuvoje galėjo jas išgirsti. Deja, ne visi tai norėjo ir nori išgirsti bei žinoti. Be to, galima tikėtis, kad Lietuvos vyskupai irgi pareikš savo nuostatas dėl karo Irake, ir jos tikriausiai sutaps su Vatikano jau žinoma pozicija. “XXI amžius” pasistengs tuoj pat apie tą poziciją informuoti visus savo skaitytojus.
Tačiau, kaip ir visais atvejais, tik nuo konkretaus žmogaus priklauso, ar jis girdi tą balsą, ar jis apskritai girdi kitą žmogų. Deja, tas nesusikalbėjimas labai dažnai atsitinka. Ir netgi dažniau tarp vieno tikėjimo žmonių, taip pat ir tarp katalikų. Jei žmogus jau iš anksto pradeda kalbėtis, turėdamas galvoje tik savo nuostatas (nors tas iš esmės nėra blogai), jis kito žmogaus balso negirdės, kad ir kaip įžvalgiai būtų su juo kalbama. Jam tai tik “nykštuko” (paniekinimo epitetą ištariant) balsas, netgi ne žmogaus, ne kataliko balsas, o pelės (arba, anot tokio žmogelio, “nykštuko”) cyptelėjimas. Taip ir vyksta nesusikalbėjimai – ne tik tarp skirtingų rasių, skirtingų tikėjimų, skirtingų tautų, bet ir skirtingų tos pačios rasės, tos pačios tautybės, to pačio tikėjimo žmonių. Karas tarp žmonių vyksta ne vien ginklais. Karas vyksta ir mūsų nesusikalbėjimu, mūsų nesupratimu vienas kito, nemeile vienas kito. Tai didžioji ne tik praėjusių, bet ir mūsų laikų tragedija.