Atnaujintas 2003 m. kovo 28 d.
Nr.25
(1129)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės

Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Šventasis Sostas ir Lietuva: pasakojimas tęsiasi

(Tęsinys. Pradžia Nr. 19, 21)

Kovo 4 dieną Vilniaus universitete vyko mokslinė konferencija, skirta Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių 80-mečiui bei pirmojo konkordato tarp Lietuvos ir Vatikano 75-mečiui paminėti. Pagrindinį pranešimą „Vatikano reikšmė Lietuvos užsienio politikai“ skaitė dr. Algimantas Kasparavičius. Istorikas nušvietė Lietuvos ir Popiežiaus valstybės santykius XX a. pradžioje, diplomatinę krizę tarp Vatikano ir Lietuvos, valdant krikščionių demokratų vyriausybei, bei tarpvalstybinių santykių normalizavimą ir konkordato pasirašymą, valdžios vairą perėmus tautininkams.

Popiežiaus valstybės moralinis autoritetas

Lietuvos valstybės kūrimas po Pirmojo pasaulinio karo bei įsitvirtinimas tarptautinėje arenoje, pasak A.Kasparavičiaus, buvo gana sudėtingas. Ankstesniais amžiais susiformavę valstybiniai ryšiai su Lenkija bei vėlesnė priklausomybė Rusijos imperijai suponavo daugybę Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir išlaikymo problemų. Atgimstanti valstybė kurį laiką buvo priversta energingai spirtis tiek Varšuvos, tiek Maskvos intencijoms išplėsti savo suverenitetą Lietuvai. Formuojant Lietuvos Respublikos teritoriją iškilo sunkumų ir su Vokietija, kuriai Klaipėda priklausė net 700 metų. Lietuviai buvo priversti ieškoti tolimesnių, bet patvaresnių valstybingumo atramų. Taip greta Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos ir Skandinavijos valstybių Vatikanas Lietuvai prieškariu tapo vienu reikšmingiausių tarptautinių veiksnių.
Tai nebuvo atsitiktinumas. Nors XX a. pradžioje Popiežiaus valstybės įtaka pasaulietiniams Europos reikalams buvo pastebimai sumenkusi, Vatikanas ir toliau išlaikė solidžiausio moralinio autoriteto aureolę visame krikščioniškame pasaulyje. Vatikanas nepasidavė net Didžiojo karo metais, kada abi kariaujančios stovyklos diplomatiniais kanalais jį atakavo ir stengėsi patraukti į savo pusę. Popiežiaus Benedikto XV skvarbaus proto ir jo sekretoriaus kardinolo Pietro Gaspario įžvalgios politikos dėka Šventasis Sostas sugebėjo išlaikyti neutralumą politiniame chaose, kuriame tuomet skendo Europa. Ankstesniais amžiais sukauptas, o moderniais laikais nuolat patvirtinamas Popiežiaus valstybės moralinis autoritetas daugeliu atvejų pozityviai veikė ir XX a. pirmos pusės tarpvalstybinius santykius.
A.Kasparavičiaus teigimu, Šventojo Sosto moralinis autoritetas Lietuvai tuomet buvo dvigubai svarbus. Pagal plotą, gyventojų skaičių ir gamtinius resursus maža Lietuvos Respublika, spręsdama tarptautines problemas, negalėjo varžytis su politine ir karine galia ją gerokai pranokstančiomis šalimis, todėl prioritetą visuomet teikė moralės, teisės, teisingumo dalykams. Šventojo Sosto proteguojami krikščioniškos moralės ir teisės principai bei jų taikymas tarptautinėje praktikoje Lietuvai turėjo ypač pozityvią reikšmę. Stiprinti ryšius su Vatikanu, ieškoti jo paramos vertė ir vidaus politiniai, praktiniai dalykai: konfesinė ir socialinė gyventojų sudėtis bei istoriškai susiformavusi neracionali Katalikų Bažnyčios organizacinė-administracinė struktūra.

Pripažinimo dirvą pureno būsimasis Popiežius

1918-1922 metais atsikuriančios Lietuvos Respublikos vienas svarbiausių užsienio politikos uždavinių buvo gauti tarptautinį pripažinimą de jure. Čia svarbi buvo ir Vatikano pozicija. 1918 metų pabaigoje apaštališkuoju vizitatoriumi Lenkijai ir Lietuvai popiežius Benediktas XV paskyrė prelatą Achilą Ratį (Achillo Ratti), kuris Vatikane garsėjo diplomatiniais gabumais, komunikabilumu, nepaprasta meile knygoms ir apsiskaitymu. A.Kasparavičiaus nuomone, sprendimas paskirti vieną diplomatą Lietuvai ir Lenkijai buvo racionalus, nes Lietuvos ir Lenkijos santykių perspektyvos dar skendėjo migloje, o didžiosios Europos valstybės tuo klausimu vieningos nuomonės neturėjo. Greičiausiai Popiežius visaip siekė mažinti įtampą tarp Lietuvos ir Lenkijos bei ištirti padėtį vietoje.
Apdairi Šventojo Sosto diplomatija netrukus davė apčiuopiamų rezultatų. 1919 metais atvykęs į Varšuvą A.Ratis netruko perprasti painų tarptautinių ir tarpvalstybinių santykių mazgą. Jis susipažino su įtakingiausių Lenkijos politinių jėgų aspiracijomis ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos bei Baltarusijos atžvilgiu. Jo pastangomis jau 1919 metų pabaigoje pavyko užgesinti beįsiplieskiančius tautinius konfliktus tarp lenkų, ukrainiečių ir baltarusių rytų Galicijoje.
1920 metų sausį, jau turėdamas diplomatinį nuncijaus titulą, A.Ratis apsilankė ir Kaune. Jis greitai pastebėjo, kad istoriniai-valstybiniai Lietuvos ir Lenkijos ryšiai sudūlėję, o tautiniais pagrindais konstruojama Lietuvos Respublika nieko bendro neturi su Liublino unija ir iš esmės yra priešiška bendram valstybingumui su Lenkija. Pranešimuose Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui P.Gaspariui jis konstatavo, jog bendras Lietuvos ir Lenkijos valstybingumas iš principo įmanomas tik prieš lietuvius naudojant prievartą.
Deja, nuncijaus pastangos nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nebuvo deramai įvertintos. Lietuvos politinių partijų spaudoje, taip pat ir krikščionių demokratų leidžiamame laikraštyje “Laisvė” Vatikano politikai netrūko kritikos. 1920 m. balandžio 29 d. „Laisvės“ redakciniame straipsnyje rašoma: „Mums nereikia Varšuvoje sėdinčio šv.Tėvo atstovo“, kurį lenkų politikai siekia išnaudoti tik savo tikslams. Krikščionių demokratų spauda nuogąstavo, kad Vatikano nenoras Lietuvai skirti atskirą pasiuntinį gali pakenkti Popiežiaus autoritetui bei Katalikų Bažnyčios reikalams Lietuvoje.
Lietuvai palankios nuncijaus išvados sukėlė Lenkijos diplomatų nepasitenkinimą ir kainavo jam postą. Po beveik trejų diplomatinio darbo metų A.Ratis buvo atšauktas iš tarnybos Lenkijoje ir Lietuvoje. 1921 m. birželio 13 d. Milano arkivyskupas A.Ratis buvo įšventintas kardinolu. Tikriausiai šis paaukštinimas rodė ir jo sėkmingos diplomatinės veiklos įvertinimą. Po pusmečio, mirus Benediktui XV, kardinolų konklava A.Ratį išrinko Šventuoju Tėvu. Jis pasirinko Pijaus XI vardą.
A.Kasparavičius mano, kad būsimojo Popiežiaus viešnagė Kaune bei pažintis su lietuvių politinėmis viltimis paskatino tolesnę Lietuvos ir Vatikano santykių raidą bei Lietuvos tarptautinį pripažinimą. 1921 m. vasario 1 d. Lietuvos vyriausybė gavo teisę turėti savo atstovą prie Šventojo Sosto. Juo tapo jaunas lietuvių diplomatas Kazimieras Bizauskas. Iki jo Lietuvos interesus Vatikane neoficialiai gynė kunigas Jurgis Narjauskas. Tų pačių metų rugsėjo 11 dieną Lietuvoje buvo iškilmingai pažymėtas Žemaičių vyskupystės 500 metų jubiliejus. Ta proga Šventasis Tėvas vyskupui Pranciškui Karevičiui atsiuntė sveikinimo laišką, o tuomet svarbiausiai Lietuvos šventovei – Kauno Katedrai – suteikė Mažosios bazilikos titulą.
1921 metų gruodį, vyskupų P.Karevičiaus ir Antano Karoso įgaliotas, Vatikane su specialia diplomatine misija lankėsi vyskupas Petras Pranciškus Bučys. Jį priėmė Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas P.Gasparis. Susitikime kalbėta apie Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių plėtojimą, Lietuvos tarptautinio pripažinimo dilemą bei Lietuvos universitete kuriamo Teologijos-filosofijos fakulteto reikalus. Vysk.P.Bučys priėmimu liko patenkintas, apie tai vėliau jis rašė spaudoje.
1921 m. gruodžio 12 d. Vatikanas Lietuvai paskyrė pirmąjį įgaliotąjį vizitatorių jėzuitą Antonijų Zechinį (Antonio Zecchini). Jo sekretoriumi tapo jaunas jėzuitas istorikas tėvas Boudou. Šis Vatikano poelgis sustiprino Lietuvos tarptautines pozicijas ir iš esmės reiškė, kad Lietuvos valstybė pripažįstama de facto. 1922 m. lapkričio 10 d. Šventasis Sostas Lietuvos Respubliką pripažino ir de jure. A.Kasparavičius atkreipė dėmesį, kad Šventasis Sostas Lietuvos Respubliką pripažino pora savaičių anksčiau nei tai padarė Europos didžiosios valstybės – Anglija, Prancūzija, Italija.

Šventasis Sostas tarp Lietuvos ir Lenkijos

Juridinis Lietuvos Respublikos ir Vatikano santykių sureguliavimas 1922 metų pabaigoje atvertė naują dvišalio bendradarbiavimo puslapį. 1923-1924 metais diplomatiniais kanalais pradėtos lukštenti galimybės teisiškai sureguliuoti Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje – t.y. sudaryti Lietuvos ir Vatikano konkordatą. (Konkordatas – (lot. concordia – sutarimas, širdžių vienybė) – Bažnyčios ir valstybės sutartis, nustatanti šalių tarpusavio reikalų tvarkymą. Konkordato objektas – Bažnyčios ir valstybės santykius reguliuojantys pasaulietiniai bei dvasiniai dalykai: vyskupų skyrimas, vyskupijų ribų nustatymas, bažnytinės nuosavybės tvarkymas, dvasininkų teisės, konfesinio švietimo reikalai ir t.t.)
Konkordato projektą Lietuvos vyriausybė Vatikanui pateikė 1923 m. spalio 14 d. Netrukus buvo gautas ir Vatikano sutikimas pradėti derybas. Rūpintis konkordato parengimu kardinolas P.Gasparis įpareigojo apaštališkąjį pasiuntinį Kaune A.Zechinį. Deja, greitai paaiškėjo, kad konkordatą parengti bus sunkiau nei manyta iš pradžių. Pagrindinė kliūtis greitai ir sėkmingai baigti derybas buvo neišspręstas Lietuvos ir Lenkijos teritorinis ginčas. Lenkija, jėga užvaldžiusi Vilniaus kraštą, laikėsi nuostatos, kad šios teritorijos jai priklauso teisėtai, ir reikalavo iš Šventojo Sosto, kad tai atsispindėtų rengiamame Lenkijos ir Vatikano konkordate. Lietuvos vyriausybė dėjo visas pastangas, kad trečiųjų šalių susitarimuose su Lenkija Vilniaus kraštas nebūtų laikomas jos integralia dalimi. Šis pasaulietinis ginčas buvo perkeltas ir į Lietuvos bei Vatikano santykių plotmę.
Šventojo Sosto padėtis tapo nepavydėtina. Atsiliepti į Lietuvos pageidavimus – Vatikanui būtų reiškę nuteikti prieš save Lenkiją su daugiamilijonine katalikų armija. Net menkiausia Vatikano parama Lietuvai automatiškai būtų suponavusi ir politinius nesutarimus su didžiosiomis Vakarų Europos valstybėmis, kurios tuomet Vilniją juridiškai buvo pripažinusios Lenkijai. Bet Šventajam Sostui buvo svarbūs ir keliolika kartų mažesnės Lietuvos katalikų lūkesčiai. Išlaikyti pusiausvyrą ir neutralumą tarp dviejų besivaidijančių katalikiškų kraštų ir nesumenkinti savo tarptautinio moralinio autoriteto Vatikanui buvo labai sunku ir reikėjo titaniškų pastangų.

Krizė

1925 m. vasario 10 d. Vatikanas sudarė konkordatą su Lenkija. Lietuvos valdžia ir visuomenė buvo nepatenkinti, kad Lenkijos ir Vatikano konkordate Vilniaus arkivyskupija priskiriama Lenkijos bažnytinei provincijai, o jos sienos sutampa su Lenkijos valstybės sienomis. Dėl šio konkordato Lietuvos vyriausybė 1925 m. balandžio 3 d. įteikė Šventajam Sostui protesto notą, o po mėnesio iš Vatikano atšaukė savo reikalų patikėtinį J.Macevičių. Tai reiškė, kad Lietuva įšaldo savo diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu. Šventojo Sosto pasiuntinys arkivyskupas A.Zechinis paliko Kauną ir įsikūrė Rygoje.
Lietuvos santykiai su Šventuoju Sostu susikomplikavo būtent tuo metu, kai prie valdžios vairo stovėjo krikščionys demokratai – partija, kurios parama ir ištikimybe Katalikų Bažnyčiai abejoti netenka. A.Kasparavičius neabejoja, kad Lietuvos vyriausybės žingsniai vertintini kaip klaidingi. Lietuvos valdžia iš Šventojo Sosto reikalavo neįmanomų dalykų. Akivaizdu, kad Lenkijos ir Vatikano konkordatas buvo skirtas ne Lenkijos rytinėms sienoms nustatyti ar jos teritorinei jurisdikcijai įtvirtinti, bet tik reglamentuoti Katalikų Bažnyčios padėčiai toje šalyje. Vilniaus arkivyskupiją priskirdamas Lenkijos bažnytinei provincijai, Šventasis Sostas tik atsižvelgė į jau de facto bei de jure nusistovėjusią padėtį. Be to, turint galvoje 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių Konferencijos sprendimą dėl Lenkijos rytinės sienos, darosi akivaizdu, kad ne nuo Vatikano nusistatymo priklausė tos sudėtingos problemos išnarpliojimas.

Santykių normalizavimas

Normalizuoti santykius su Šventuoju Sostu 1925 metų pabaigoje ėmėsi naujasis Lietuvos užsienio reikalų ministras kunigas Mečislovas Reinys. Jau 1925 metų gruodį Šventasis Sostas į Kauną atsiuntė apaštališkąjį vizitatorių arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Santykius ketinta atkurti trimis etapais: įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją, vėliau Kaune ir prie Šventojo Sosto įsteigti diplomatines atstovybes ir pagaliau pasirašyti konkordatą.
Ministrui kun. M.Reiniui ir arkivysk.J.Matulaičiui bendradarbiaujant, nuoskaudos buvo greitai pamirštos ir Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimas vyko sparčiai. Po kelių mėnesių buvo suderintas galutinis projektas ir 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI paskelbė bulę “Lithuanorum Gente”, kuri deklaravo Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimą. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje tapo vientisu, moderniu organizmu, tiesiogiai pavaldi tik Romos kurijai. Lietuvoje pagyvėjo katalikų dvasinis gyvenimas. Miestuose, kurie tapo arkivyskupijos bei vyskupijų centrais, pradėjo formuotis nauji konfesinės kultūros židiniai.
1926 metų balandį M.Reinys pabrėžė, kad tai nėra vien katalikiškos bendruomenės laimėjimas, bet ir Lietuvos Bažnyčios brandos bei savarankiškumo įrodymas, platesne prasme – ir tautinės valstybės stiprinimas. Reikia turėti omenyje, kad Lietuva tik neseniai buvo susigrąžinusi Klaipėdos kraštą ir kad Vokietija nenoriai taikstėsi su Klaipėdos praradimu. Tad Klaipėdos krašto įtraukimas į Lietuvos bažnytinę provinciją buvo aiškus Lietuvos tarptautinis pasiekimas.
1926 m. gegužės 8 d. Lietuvos vyriausybė nusprendė oficialiai atnaujinti diplomatinius santykius su Vatikanu. Atstovu prie Šventojo Sosto buvo paskirtas Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje gabus diplomatas Petras Klimas. Netrukus Šventasis Sostas Kaune sutiko įsteigti internunciatūrą. Internuncijumi Lietuvai paskirtas patyręs diplomatas arkivyskupas Laurynas Schioppa, iki tol analogiškas pareigas ėjęs Olandijoje.
Tačiau internuncijus į Lietuvą atvyko tik po metų – 1927-ųjų balandį, nes 1926 metų vasarą Lietuvos santykiai su Šventuoju Sostu vėl išsiderino. Tai lėmė įvykę Seimo rinkimai ir valdžių kaita Lietuvoje. Į valdžią atėjusi kairiojo centro – koalicinė liaudininkų ir socialdemokratų - vyriausybė neįvertino ankstesnės vyriausybės pasiekimų ir kategoriškai atsisakė pripažinti sudarytąją Lietuvos bažnytinę provinciją be Vilniaus krašto. Per visą šios vyriausybės valdymo laiką buvo ignoruojami ir naujai paskirti vyskupai.
Nauji vėjai į Lietuvos ir Vatikano santykių bures papūtė tik 1927 metais, Lietuvoje įvykus radikalioms valdžios permainoms. Siekdama greičiau įsitvirtinti valdžioje, sustiprinti savo tarptautinę padėtį bei pasinaudoti katalikiškos visuomenės simpatijomis, tautininkų vyriausybė buvo suinteresuota gerais santykiais su Šventuoju Sostu, todėl paskubino ir konkordato sudarymo reikalą. Prezidentui A.Smetonai kuruojant, premjeras ir užsienio reikalų ministras prof. Augustinas Voldemaras derybas dėl konkordato sudarymo sugebėjo baigti labai greitai. Abiem pusėm nestokojant geros valios visi ginčijami klausimai buvo išspręsti vos per keletą dienų. Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordatas pasirašytas 1927 m. rugsėjo 27 d. prof.A.Voldemarui viešint Romoje.
A.Kasparavičius pabrėžė, kad prie sėkmingos derybų pabaigos daug prisidėjo popiežiaus Pijaus XI gyvenimiška išmintis ir įgimtas optimizmas bei kardinolo P.Gaspario diplomatiniai sugebėjimai. O Katalikų Bažnyčios juridinės padėties sutvarkymas buvo naudingas ne tik katalikų bendruomenei, bet teigiamai paveikė ir Lietuvos valstybingumą.

(Bus daugiau)

Arvydas JOCKUS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija