Šventasis Sostas ir Lietuva:
pasakojimas tęsiasi
(Tęsinys. Pradžia Nr. 19, 21)
Kovo 4 dieną Vilniaus
universitete vyko mokslinė konferencija, skirta Lietuvos Respublikos
ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių 80-mečiui bei pirmojo
konkordato tarp Lietuvos ir Vatikano 75-mečiui paminėti. Pagrindinį
pranešimą Vatikano reikšmė Lietuvos užsienio politikai skaitė
dr. Algimantas Kasparavičius. Istorikas nušvietė Lietuvos ir Popiežiaus
valstybės santykius XX a. pradžioje, diplomatinę krizę tarp Vatikano
ir Lietuvos, valdant krikščionių demokratų vyriausybei, bei tarpvalstybinių
santykių normalizavimą ir konkordato pasirašymą, valdžios vairą
perėmus tautininkams.
Popiežiaus valstybės
moralinis autoritetas
Lietuvos valstybės kūrimas po
Pirmojo pasaulinio karo bei įsitvirtinimas tarptautinėje arenoje,
pasak A.Kasparavičiaus, buvo gana sudėtingas. Ankstesniais amžiais
susiformavę valstybiniai ryšiai su Lenkija bei vėlesnė priklausomybė
Rusijos imperijai suponavo daugybę Lietuvos valstybingumo atkūrimo
ir išlaikymo problemų. Atgimstanti valstybė kurį laiką buvo priversta
energingai spirtis tiek Varšuvos, tiek Maskvos intencijoms išplėsti
savo suverenitetą Lietuvai. Formuojant Lietuvos Respublikos teritoriją
iškilo sunkumų ir su Vokietija, kuriai Klaipėda priklausė net
700 metų. Lietuviai buvo priversti ieškoti tolimesnių, bet patvaresnių
valstybingumo atramų. Taip greta Didžiosios Britanijos, Jungtinių
Amerikos Valstijų, Prancūzijos ir Skandinavijos valstybių Vatikanas
Lietuvai prieškariu tapo vienu reikšmingiausių tarptautinių veiksnių.
Tai nebuvo atsitiktinumas. Nors XX a. pradžioje Popiežiaus valstybės
įtaka pasaulietiniams Europos reikalams buvo pastebimai sumenkusi,
Vatikanas ir toliau išlaikė solidžiausio moralinio autoriteto
aureolę visame krikščioniškame pasaulyje. Vatikanas nepasidavė
net Didžiojo karo metais, kada abi kariaujančios stovyklos diplomatiniais
kanalais jį atakavo ir stengėsi patraukti į savo pusę. Popiežiaus
Benedikto XV skvarbaus proto ir jo sekretoriaus kardinolo Pietro
Gaspario įžvalgios politikos dėka Šventasis Sostas sugebėjo išlaikyti
neutralumą politiniame chaose, kuriame tuomet skendo Europa. Ankstesniais
amžiais sukauptas, o moderniais laikais nuolat patvirtinamas Popiežiaus
valstybės moralinis autoritetas daugeliu atvejų pozityviai veikė
ir XX a. pirmos pusės tarpvalstybinius santykius.
A.Kasparavičiaus teigimu, Šventojo Sosto moralinis autoritetas
Lietuvai tuomet buvo dvigubai svarbus. Pagal plotą, gyventojų
skaičių ir gamtinius resursus maža Lietuvos Respublika, spręsdama
tarptautines problemas, negalėjo varžytis su politine ir karine
galia ją gerokai pranokstančiomis šalimis, todėl prioritetą visuomet
teikė moralės, teisės, teisingumo dalykams. Šventojo Sosto proteguojami
krikščioniškos moralės ir teisės principai bei jų taikymas tarptautinėje
praktikoje Lietuvai turėjo ypač pozityvią reikšmę. Stiprinti ryšius
su Vatikanu, ieškoti jo paramos vertė ir vidaus politiniai, praktiniai
dalykai: konfesinė ir socialinė gyventojų sudėtis bei istoriškai
susiformavusi neracionali Katalikų Bažnyčios organizacinė-administracinė
struktūra.
Pripažinimo dirvą pureno
būsimasis Popiežius
1918-1922 metais atsikuriančios
Lietuvos Respublikos vienas svarbiausių užsienio politikos uždavinių
buvo gauti tarptautinį pripažinimą de jure. Čia svarbi buvo ir
Vatikano pozicija. 1918 metų pabaigoje apaštališkuoju vizitatoriumi
Lenkijai ir Lietuvai popiežius Benediktas XV paskyrė prelatą Achilą
Ratį (Achillo Ratti), kuris Vatikane garsėjo diplomatiniais gabumais,
komunikabilumu, nepaprasta meile knygoms ir apsiskaitymu. A.Kasparavičiaus
nuomone, sprendimas paskirti vieną diplomatą Lietuvai ir Lenkijai
buvo racionalus, nes Lietuvos ir Lenkijos santykių perspektyvos
dar skendėjo migloje, o didžiosios Europos valstybės tuo klausimu
vieningos nuomonės neturėjo. Greičiausiai Popiežius visaip siekė
mažinti įtampą tarp Lietuvos ir Lenkijos bei ištirti padėtį vietoje.
Apdairi Šventojo Sosto diplomatija netrukus davė apčiuopiamų rezultatų.
1919 metais atvykęs į Varšuvą A.Ratis netruko perprasti painų
tarptautinių ir tarpvalstybinių santykių mazgą. Jis susipažino
su įtakingiausių Lenkijos politinių jėgų aspiracijomis ne tik
Lietuvos, bet ir Ukrainos bei Baltarusijos atžvilgiu. Jo pastangomis
jau 1919 metų pabaigoje pavyko užgesinti beįsiplieskiančius tautinius
konfliktus tarp lenkų, ukrainiečių ir baltarusių rytų Galicijoje.
1920 metų sausį, jau turėdamas diplomatinį nuncijaus titulą, A.Ratis
apsilankė ir Kaune. Jis greitai pastebėjo, kad istoriniai-valstybiniai
Lietuvos ir Lenkijos ryšiai sudūlėję, o tautiniais pagrindais
konstruojama Lietuvos Respublika nieko bendro neturi su Liublino
unija ir iš esmės yra priešiška bendram valstybingumui su Lenkija.
Pranešimuose Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui P.Gaspariui
jis konstatavo, jog bendras Lietuvos ir Lenkijos valstybingumas
iš principo įmanomas tik prieš lietuvius naudojant prievartą.
Deja, nuncijaus pastangos nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nebuvo
deramai įvertintos. Lietuvos politinių partijų spaudoje, taip
pat ir krikščionių demokratų leidžiamame laikraštyje Laisvė
Vatikano politikai netrūko kritikos. 1920 m. balandžio 29 d. Laisvės
redakciniame straipsnyje rašoma: Mums nereikia Varšuvoje sėdinčio
šv.Tėvo atstovo, kurį lenkų politikai siekia išnaudoti tik savo
tikslams. Krikščionių demokratų spauda nuogąstavo, kad Vatikano
nenoras Lietuvai skirti atskirą pasiuntinį gali pakenkti Popiežiaus
autoritetui bei Katalikų Bažnyčios reikalams Lietuvoje.
Lietuvai palankios nuncijaus išvados sukėlė Lenkijos diplomatų
nepasitenkinimą ir kainavo jam postą. Po beveik trejų diplomatinio
darbo metų A.Ratis buvo atšauktas iš tarnybos Lenkijoje ir Lietuvoje.
1921 m. birželio 13 d. Milano arkivyskupas A.Ratis buvo įšventintas
kardinolu. Tikriausiai šis paaukštinimas rodė ir jo sėkmingos
diplomatinės veiklos įvertinimą. Po pusmečio, mirus Benediktui
XV, kardinolų konklava A.Ratį išrinko Šventuoju Tėvu. Jis pasirinko
Pijaus XI vardą.
A.Kasparavičius mano, kad būsimojo Popiežiaus viešnagė Kaune bei
pažintis su lietuvių politinėmis viltimis paskatino tolesnę Lietuvos
ir Vatikano santykių raidą bei Lietuvos tarptautinį pripažinimą.
1921 m. vasario 1 d. Lietuvos vyriausybė gavo teisę turėti savo
atstovą prie Šventojo Sosto. Juo tapo jaunas lietuvių diplomatas
Kazimieras Bizauskas. Iki jo Lietuvos interesus Vatikane neoficialiai
gynė kunigas Jurgis Narjauskas. Tų pačių metų rugsėjo 11 dieną
Lietuvoje buvo iškilmingai pažymėtas Žemaičių vyskupystės 500
metų jubiliejus. Ta proga Šventasis Tėvas vyskupui Pranciškui
Karevičiui atsiuntė sveikinimo laišką, o tuomet svarbiausiai Lietuvos
šventovei Kauno Katedrai suteikė Mažosios bazilikos titulą.
1921 metų gruodį, vyskupų P.Karevičiaus ir Antano Karoso įgaliotas,
Vatikane su specialia diplomatine misija lankėsi vyskupas Petras
Pranciškus Bučys. Jį priėmė Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas
P.Gasparis. Susitikime kalbėta apie Lietuvos ir Šventojo Sosto
santykių plėtojimą, Lietuvos tarptautinio pripažinimo dilemą bei
Lietuvos universitete kuriamo Teologijos-filosofijos fakulteto
reikalus. Vysk.P.Bučys priėmimu liko patenkintas, apie tai vėliau
jis rašė spaudoje.
1921 m. gruodžio 12 d. Vatikanas Lietuvai paskyrė pirmąjį įgaliotąjį
vizitatorių jėzuitą Antonijų Zechinį (Antonio Zecchini). Jo sekretoriumi
tapo jaunas jėzuitas istorikas tėvas Boudou. Šis Vatikano poelgis
sustiprino Lietuvos tarptautines pozicijas ir iš esmės reiškė,
kad Lietuvos valstybė pripažįstama de facto. 1922 m. lapkričio
10 d. Šventasis Sostas Lietuvos Respubliką pripažino ir de jure.
A.Kasparavičius atkreipė dėmesį, kad Šventasis Sostas Lietuvos
Respubliką pripažino pora savaičių anksčiau nei tai padarė Europos
didžiosios valstybės Anglija, Prancūzija, Italija.
Šventasis Sostas tarp
Lietuvos ir Lenkijos
Juridinis Lietuvos Respublikos
ir Vatikano santykių sureguliavimas 1922 metų pabaigoje atvertė
naują dvišalio bendradarbiavimo puslapį. 1923-1924 metais diplomatiniais
kanalais pradėtos lukštenti galimybės teisiškai sureguliuoti Katalikų
Bažnyčios padėtį Lietuvoje t.y. sudaryti Lietuvos ir Vatikano
konkordatą. (Konkordatas (lot. concordia sutarimas, širdžių
vienybė) Bažnyčios ir valstybės sutartis, nustatanti šalių tarpusavio
reikalų tvarkymą. Konkordato objektas Bažnyčios ir valstybės
santykius reguliuojantys pasaulietiniai bei dvasiniai dalykai:
vyskupų skyrimas, vyskupijų ribų nustatymas, bažnytinės nuosavybės
tvarkymas, dvasininkų teisės, konfesinio švietimo reikalai ir
t.t.)
Konkordato projektą Lietuvos vyriausybė Vatikanui pateikė 1923
m. spalio 14 d. Netrukus buvo gautas ir Vatikano sutikimas pradėti
derybas. Rūpintis konkordato parengimu kardinolas P.Gasparis įpareigojo
apaštališkąjį pasiuntinį Kaune A.Zechinį. Deja, greitai paaiškėjo,
kad konkordatą parengti bus sunkiau nei manyta iš pradžių. Pagrindinė
kliūtis greitai ir sėkmingai baigti derybas buvo neišspręstas
Lietuvos ir Lenkijos teritorinis ginčas. Lenkija, jėga užvaldžiusi
Vilniaus kraštą, laikėsi nuostatos, kad šios teritorijos jai priklauso
teisėtai, ir reikalavo iš Šventojo Sosto, kad tai atsispindėtų
rengiamame Lenkijos ir Vatikano konkordate. Lietuvos vyriausybė
dėjo visas pastangas, kad trečiųjų šalių susitarimuose su Lenkija
Vilniaus kraštas nebūtų laikomas jos integralia dalimi. Šis pasaulietinis
ginčas buvo perkeltas ir į Lietuvos bei Vatikano santykių plotmę.
Šventojo Sosto padėtis tapo nepavydėtina. Atsiliepti į Lietuvos
pageidavimus Vatikanui būtų reiškę nuteikti prieš save Lenkiją
su daugiamilijonine katalikų armija. Net menkiausia Vatikano parama
Lietuvai automatiškai būtų suponavusi ir politinius nesutarimus
su didžiosiomis Vakarų Europos valstybėmis, kurios tuomet Vilniją
juridiškai buvo pripažinusios Lenkijai. Bet Šventajam Sostui buvo
svarbūs ir keliolika kartų mažesnės Lietuvos katalikų lūkesčiai.
Išlaikyti pusiausvyrą ir neutralumą tarp dviejų besivaidijančių
katalikiškų kraštų ir nesumenkinti savo tarptautinio moralinio
autoriteto Vatikanui buvo labai sunku ir reikėjo titaniškų pastangų.
Krizė
1925 m. vasario 10 d. Vatikanas
sudarė konkordatą su Lenkija. Lietuvos valdžia ir visuomenė buvo
nepatenkinti, kad Lenkijos ir Vatikano konkordate Vilniaus arkivyskupija
priskiriama Lenkijos bažnytinei provincijai, o jos sienos sutampa
su Lenkijos valstybės sienomis. Dėl šio konkordato Lietuvos vyriausybė
1925 m. balandžio 3 d. įteikė Šventajam Sostui protesto notą,
o po mėnesio iš Vatikano atšaukė savo reikalų patikėtinį J.Macevičių.
Tai reiškė, kad Lietuva įšaldo savo diplomatinius santykius su
Šventuoju Sostu. Šventojo Sosto pasiuntinys arkivyskupas A.Zechinis
paliko Kauną ir įsikūrė Rygoje.
Lietuvos santykiai su Šventuoju Sostu susikomplikavo būtent tuo
metu, kai prie valdžios vairo stovėjo krikščionys demokratai
partija, kurios parama ir ištikimybe Katalikų Bažnyčiai abejoti
netenka. A.Kasparavičius neabejoja, kad Lietuvos vyriausybės žingsniai
vertintini kaip klaidingi. Lietuvos valdžia iš Šventojo Sosto
reikalavo neįmanomų dalykų. Akivaizdu, kad Lenkijos ir Vatikano
konkordatas buvo skirtas ne Lenkijos rytinėms sienoms nustatyti
ar jos teritorinei jurisdikcijai įtvirtinti, bet tik reglamentuoti
Katalikų Bažnyčios padėčiai toje šalyje. Vilniaus arkivyskupiją
priskirdamas Lenkijos bažnytinei provincijai, Šventasis Sostas
tik atsižvelgė į jau de facto bei de jure nusistovėjusią padėtį.
Be to, turint galvoje 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių Konferencijos
sprendimą dėl Lenkijos rytinės sienos, darosi akivaizdu, kad ne
nuo Vatikano nusistatymo priklausė tos sudėtingos problemos išnarpliojimas.
Santykių normalizavimas
Normalizuoti santykius su Šventuoju
Sostu 1925 metų pabaigoje ėmėsi naujasis Lietuvos užsienio reikalų
ministras kunigas Mečislovas Reinys. Jau 1925 metų gruodį Šventasis
Sostas į Kauną atsiuntė apaštališkąjį vizitatorių arkivyskupą
Jurgį Matulaitį. Santykius ketinta atkurti trimis etapais: įkurti
Lietuvos bažnytinę provinciją, vėliau Kaune ir prie Šventojo Sosto
įsteigti diplomatines atstovybes ir pagaliau pasirašyti konkordatą.
Ministrui kun. M.Reiniui ir arkivysk.J.Matulaičiui bendradarbiaujant,
nuoskaudos buvo greitai pamirštos ir Lietuvos bažnytinės provincijos
kūrimas vyko sparčiai. Po kelių mėnesių buvo suderintas galutinis
projektas ir 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI paskelbė
bulę Lithuanorum Gente, kuri deklaravo Lietuvos bažnytinės provincijos
įkūrimą. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje tapo vientisu, moderniu organizmu,
tiesiogiai pavaldi tik Romos kurijai. Lietuvoje pagyvėjo katalikų
dvasinis gyvenimas. Miestuose, kurie tapo arkivyskupijos bei vyskupijų
centrais, pradėjo formuotis nauji konfesinės kultūros židiniai.
1926 metų balandį M.Reinys pabrėžė, kad tai nėra vien katalikiškos
bendruomenės laimėjimas, bet ir Lietuvos Bažnyčios brandos bei
savarankiškumo įrodymas, platesne prasme ir tautinės valstybės
stiprinimas. Reikia turėti omenyje, kad Lietuva tik neseniai buvo
susigrąžinusi Klaipėdos kraštą ir kad Vokietija nenoriai taikstėsi
su Klaipėdos praradimu. Tad Klaipėdos krašto įtraukimas į Lietuvos
bažnytinę provinciją buvo aiškus Lietuvos tarptautinis pasiekimas.
1926 m. gegužės 8 d. Lietuvos vyriausybė nusprendė oficialiai
atnaujinti diplomatinius santykius su Vatikanu. Atstovu prie Šventojo
Sosto buvo paskirtas Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje gabus diplomatas
Petras Klimas. Netrukus Šventasis Sostas Kaune sutiko įsteigti
internunciatūrą. Internuncijumi Lietuvai paskirtas patyręs diplomatas
arkivyskupas Laurynas Schioppa, iki tol analogiškas pareigas ėjęs
Olandijoje.
Tačiau internuncijus į Lietuvą atvyko tik po metų 1927-ųjų balandį,
nes 1926 metų vasarą Lietuvos santykiai su Šventuoju Sostu vėl
išsiderino. Tai lėmė įvykę Seimo rinkimai ir valdžių kaita Lietuvoje.
Į valdžią atėjusi kairiojo centro koalicinė liaudininkų ir socialdemokratų
- vyriausybė neįvertino ankstesnės vyriausybės pasiekimų ir kategoriškai
atsisakė pripažinti sudarytąją Lietuvos bažnytinę provinciją be
Vilniaus krašto. Per visą šios vyriausybės valdymo laiką buvo
ignoruojami ir naujai paskirti vyskupai.
Nauji vėjai į Lietuvos ir Vatikano santykių bures papūtė tik 1927
metais, Lietuvoje įvykus radikalioms valdžios permainoms. Siekdama
greičiau įsitvirtinti valdžioje, sustiprinti savo tarptautinę
padėtį bei pasinaudoti katalikiškos visuomenės simpatijomis, tautininkų
vyriausybė buvo suinteresuota gerais santykiais su Šventuoju Sostu,
todėl paskubino ir konkordato sudarymo reikalą. Prezidentui A.Smetonai
kuruojant, premjeras ir užsienio reikalų ministras prof. Augustinas
Voldemaras derybas dėl konkordato sudarymo sugebėjo baigti labai
greitai. Abiem pusėm nestokojant geros valios visi ginčijami klausimai
buvo išspręsti vos per keletą dienų. Lietuvos ir Šventojo Sosto
konkordatas pasirašytas 1927 m. rugsėjo 27 d. prof.A.Voldemarui
viešint Romoje.
A.Kasparavičius pabrėžė, kad prie sėkmingos derybų pabaigos daug
prisidėjo popiežiaus Pijaus XI gyvenimiška išmintis ir įgimtas
optimizmas bei kardinolo P.Gaspario diplomatiniai sugebėjimai.
O Katalikų Bažnyčios juridinės padėties sutvarkymas buvo naudingas
ne tik katalikų bendruomenei, bet teigiamai paveikė ir Lietuvos
valstybingumą.
(Bus daugiau)
Arvydas JOCKUS
© 2003 "XXI amžius"