Ar Rytų Europa atnaujins
senojo žemyno veidą
Iš sovietų imperijos išsivadavusios
Rytų Europos šalys veržlumu ir energija truputį gąsdina Vakarų
Europą. Laisvės ištroškusios, pasipriešinimo tironijai patirtį
turinčios naujosios Europos valstybės kelia iššūkius šiek tiek
apsnūdusiai ir išlepusiai senajai Europai. Šis rytų europiečių
veržlumas artimesnis amerikietiškajai demokratijai, mano Lietuvos
teisės universiteto profesorius Vygantas Paulikas. Šiandien spausdiname
trečiadienį XXI amžiuje pradėto interviu su prof. V.Pauliku
pabaigą.
Nemažai žmonių Lietuvoje
jau dabar jaučia Europos įtaką pačiose įvairiausiose gyvenimo
srityse. Vis dėlto įdomu, ar 2004 m. gegužės 1 d., kai, tikėkimės,
Lietuva taps ES nare, paprasti žmonės pajus, kad jų kasdieniame
gyvenime išaušo naujas rytas kad dabar viskas bus kitaip?
Vienas konkretus pavyzdys. Labiausiai nuskriausta visuomenės dalis
dabar yra kaimo žmonės. Dabar jie už litrą pieno gauna 30 centų.
Kai tik įsijungsime į ES, jie už litrą 3,7 proc. riebumo pieną
gaus 1-1,2 lito, nes visose ES valstybėse yra nustatyta tokia
tikslinė pieno supirkimo kaina iki 2006 metų.
Tai gal atitinkamai pabrangs ir kitos prekės, kaip antai:
degalai, duona, padidės mokesčiai?
Nelabai pabrangs. O dėl mokesčių iš tikrųjų daug kas gąsdina,
kad ES privers juos didinti. Tai netiesa, nes Briuselio valdininkai
nenurodo, kokie ir kokio dydžio mokesčiai turi būti vienoje ar
kitoje valstybėje. Kaip nenurodo ir kokio dydžio turi būti pensijos
ar mokytojų atlyginimai. Kiekviena ES valstybė narė pati formuoja
savo mokesčių politiką, ir didžioji dauguma mokesčių tarifų skirtingose
ES valstybėse gerokai skiriasi. Bene didžiausia mokesčių našta
slegia Skandinavijos bei kitų valstybių gyventojus, kur ilgiau
prie valdžios vairo pabūna kairiosios (socialdemokratinės) pakraipos
politinės partijos. Taigi ir Lietuvos mokesčių dydis kur kas labiau
priklausys nuo to, už kokias politines partijas mūsų žmonės balsuos
per 2004 metų Seimo rinkimus, nei nuo to, ar Lietuva įstos į ES.
Kita akivaizdi nauda laisvas asmenų judėjimas. Jeigu žmogus
negauna Lietuvoje padoraus atlyginimo, jis laisvai išvažiuos į
kitą valstybę, galės užsidirbti pinigų. Į visas valstybes negalėsime
važiuoti, bet jau paskelbta, kad laisvai galėsime įvažiuoti į
Didžiąją Britaniją, Švediją, Daniją. Kai kas rauda, kad lietuviai
išvyks. Bet tegul jie pasižiūri, kiek japonų, britų, švedų važiuoja
dirbti į kitas šalis! Visas pasaulis važiuoja ir dėl to niekas
neverkia. Bet jeigu dalis žmonių išvažiuos, mūsų verslininkai,
kurių dauguma užsieniečių, bus priversti mokėti didesnius atlyginimus
pasiliekantiesiems.
Ir parama žemės ūkiui jau pirmaisiais narystės metais išaugs penkeriopai.
Negi ir kaimo mažažemiams po metų nušvis Europos saulė,
o ne patekės mėnulis?
Mūsų kaimo žmonės, kurie laiko vieną - penkias melžiamas karves
ir pragyvena iš pajamų, gautų už parduotą pieną, visiškai nepagrįstai
gąsdinami. Jie jau keleri metai įtikinėjami, kad neturės galimybių
parduoti pieną, Lietuvai įstojus į ES, nes negalės garantuoti
kokybės, neįsigiję brangios pieno melžimo technikos, šaldytuvų,
nepasistatę modernių tvartų.
Daugelyje ES valstybių iki šiol yra nemažai ūkininkų, kurie laiko
vieną - penkias karves ir, neturėdami firminės pieno įrangos,
gamina kokybišką pieną, atitinkantį ES kokybės standartus. Pagal
ES statistikos duomenis, Portugalijoje net 45,8 proc. ūkininkų
turėjo vieną dvi karves ir gamino ES kokybės standartus atitinkantį
pieną. Per 10 proc. tokių ūkininkų buvo Švedijoje, beveik 20 proc.
Australijoje, Ispanijoje, Italijoje. Itin gerais pieno produktais
garsėjančioje Austrijoje daugiau kaip 63 proc. ūkininkų savo ūkiuose
teturėjo tik po vieną - devynias melžiamas karves.
Taigi ir mažame ūkyje ES valstybėse gaminami kokybiški produktai.
Neabejoju, kad ir Lietuvoje didžioji dauguma panašaus dydžio ūkių
gamins ES kokybės standartus atitinkantį pieną, ką jie jau dabar
daro.
Nebus tragedijos ir ūkininkams, kurie turi tuos nuolat minimus
tris hektarus. Visoje Europoje žmonės žemę nuomoja, jos visada
galima prisidurti, jeigu yra noras. Kita vertus, ir trijuose hektaruose
galima užveisti didžiausias daržovių plantacijas. Pavyzdžiui,
Olandijoje ir dviejuose hektaruose ūkininkai prisistato šiltnamių
ir sėkmingai gyvena iš daržininkystės. Ir pas mus panašios sąlygos
nereikia dešimties hektarų, kad pragyventum, tik, žinoma, reikia
proto turėti. Dvi tris karves turintiems pensininkams ir dabar
gerai, jie nerauda. Neraudos jie ir Europos Sąjungoje, nors ir
nesiverš į stambius ūkininkus.
Man regis, žurnalistai pernelyg užaštrina šią temą, Europos Sąjungoje
niekas dėl to nediskutuoja.
Kokia nuotaika laukiate referendumo? Ar nebijote, kad
lietuviai užsispirs ir pasakys ne?
Daug priklausys nuo referendumo techninio organizavimo, ar dorai
darbą atliks Vyriausioji rinkimų komisija. Kiek tikrųjų referendumo
dalyvių (ne mirusių sielų) bus įtraukta į sąrašus? Tačiau beveik
neabejoju, kad referendumas pavyks. Vis dėlto sveika nuovoka būdinga
daugumai lietuvių. Neabejoju, kad balsuoti ateis daug daugiau
žmonių nei per Prezidento rinkimus. Tada daugelis nėjo, nes buvo
įsitikinę, kad Valdas Adamkus laimės. Dėl Europos Sąjungos tokio
tikrumo gal nėra.
Ar manote, kad paprasti žmonės, ne vadinamieji inteligentai,
suvokia, kokios svarbos balsavimas Lietuvos ateičiai įvyks gegužės
10-11 dienomis?
Manau, kad paprasti žmonės turbūt nelabai turi laiko susimąstyti,
suvokti tą svarbą. Jie daugiau mąsto kasdienybės kategorijomis,
vargsta savo vargelį. O kad referendumas yra epochinės reikšmės
įvykis, tolygus nepriklausomybės atgavimui, turbūt ne visi susimąsto.
Dauguma gyvena šia diena. Suvokiančių referendumo svarbą, manau,
nėra labai daug. Dėl to gaila.
Kalbėjosi Arvydas JOCKUS
© 2003 "XXI amžius"