Atnaujintas 2003 m. kovo 28 d.
Nr.25
(1129)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės

Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Svarstymai dėl karinių veiksmų Irake moralinio pateisinimo

JAV jūrų pėstininkai susikaupę maldai prieš žygį

EPA-ELTA nuotrauka

Popiežiaus pasiuntinys kardinolas Pijus Lagis bandė įtikinti prezidentą Džordžą Bušą nepradėti karo Irake

Vykstant Jungtinių Valstijų vadovaujamos koalicijos karinei operacijai „Laisvė Irakui“ prieš nusikalstamą Sadamo Huseino režimą, kuris nepakluso tarptautinės bendruomenės reikalavimams nusiginkluoti, JAV katalikų sluoksniuose tęsiasi diskusijos dėl invazijos į Artimųjų Rytų šalį moralinio pateisinimo. Šalies vyskupai, kaip ir popiežius Jonas Paulius II bei kiti pasaulio dvasiniai vadovai, kovo 19 dieną, prasidėjus kovoms Irake, pabrėžė savo „apgailestavimą, kad karo išvengti nepavyko“, ir paragino karines pajėgas ypač rūpintis Irako civilių gyventojų saugumu.
Šie svarstymai nėra tokie paprasti, nes pats Jungtinių Valstijų prezidentas nuolat pabrėžia – ne tik žodžiais, bet ir gyvenimo bei veiklos pavyzdžiu – savo, kaip „born again“ (tai yra “atgimusio“) krikščionio tikėjimo tvirtumą. Jis yra įsitikinęs savo „mesianistine vizija ir misija“ išvaduoti Iraką iš totalinio režimo „blogio“ ir pradėti regioninę demokratijos erą. Amerikos administracijos veiksmus remia nemažai žymių šalies katalikų socialinio mokymo ekspertų, kurių nuomone, ryžtas pašalinti terorizmą remiantį ir masinio naikinimo ginklus gaminantį režimą atitinką Bažnyčios „teisingo karo“ doktrinos nuostatas. Pagaliau šie svarstymai yra svarbūs ir tautinio patriotizmo atžvilgiu, nes JAV karinėse pajėgose tarnauja daug katalikų, kuriems tenka pakelti didžiąją karo naštą, ir dvasinė parama jiems yra labai reikalinga.

Karo metu svarbiausia – rūpintis civilių gyventojų būkle

„Karo metu mūsų pirmiausia pareiga yra malda ir solidarumas, - rašoma kovo 20 dieną paskelbtame JAV vyskupų konferencijos pirmininko Belvilio (Ilinojaus valstija) vyskupo Viltono Gregorio pasirašytame pareiškime. – Mes meldžiamės už visus tuos, kurie labiausiai šio karo bus paliesti: vyrus ir moteris, kurie rizikuoja gyvybe, tarnaudami savo tautai; jų šeimas ir mylimuosius, kurie šiuo metu junta baimę ir nerimą, ir kapelionus, kurie juos globoja; tiek iškentėjusius Irako žmones ir tuos, kurie darbuojasi, suteikdami jiems humanitarinę pagalbą. Visi mes turime daryti viską, ką galime, kad solidarumu pasiektume tuos, kurie patirs kentėjimus šiame kare“.
Apgailestavę, kad karinių veiksmų nepavyko išvengti, ganytojai išreiškė viltį, jog karo aukų skaičius bus ribotas, kad bus eliminuotas masinio naikinimo ginklas ir Irako žmonės vėl galės džiaugtis taika, paremta teisingumu ir laisve. Jie ragino Jungtinių Valstijų kariškius ir jų sąjungininkus griežtai laikytis „karo moralinių ir juridinių reikalavimų“. Yra privalu gerbti „gyvybę ir orumą civilių Irako gyventojų, kurie jau tiek daug iškentėjo dėl karų, represijų ir sekinančio embargo“. Ypač nepateisinamas būtų sprendimas kovose prieš Irako kariuomenę naudoti masinio naikinimo ginklą, kas turėtų baisias pasekmes ne tik kariškiams, bet ir civiliams. „Visuose mūsų veiksmuose karo metu mes turime vertinti Irako civilių gyvybę ir gerovę, kaip mūsų pačių šeimų ir piliečių gyvybę ir gerovę“, - pabrėžė amerikiečių vyskupai.
Jie priminė, kad vyksta karas prieš režimą, kuris praeityje yra parodęs ir iki šiol rodo savo žmonių teisių nepaisymą, nuolat naudoja prievartą. Būtent dėl to Jungtinės Valstijos turi rodyti savo veiksmų nuoseklumą, palaikydamos ir įtvirtindamos demokratines vertybes. Vyskupai taip pat išreiškė susirūpinimą dėl galimų precedentų ir pasekmių, kad Irako konfliktas gali išsiplėtoti į visą Artimųjų Rytų regioną, kuris yra pats karščiausias visame pasaulyje.
„Sprendimai, priimti dėl Irako ir karo prieš terorizmą, gali turėti istorines implikacijas jėgos naudojimui, tarptautinių institucijų autoritetui ir Jungtinių Valstijų vaidmeniui pasaulyje, - rašoma pareiškime. – Šių problemų moralinė svarba turi būti pripažinta, ypač atsižvelgiant į jų reikšmingumą formuojant teisingesnį ir taikesnį pasaulį“. Pabrėždami sąžinės vaidmenį debatuose dėl karo Irake moralinio pateisinimo, vyskupai pripažįsta, jog čia „lengvų atsakymų nėra. Karas turi rimtų pasekmių, bet nieko neveikimas galbūt taip pat“.
JAV vyskupai taip pat pastebėjo, kad ir geros valios žmonės gali nesutarti dėl „teisingo karo“ definicijos bei jos normų interpretavimo tokiu prieštaringu atveju, kokia yra Irako krizė.
„Mes supratome ir gerbiame tą sunkų moralinį pasirinkimą, kurį buvo priverstas padaryti mūsų prezidentas ir kiti, atsakingi už šiuos svarbius sprendimus, susijusius su mūsų tautos ir pasaulio sunkumais“, - nurodė amerikiečių katalikų ganytojai.
Pareiškime išvardijami tie „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ straipsniai, kuriuose kalbama apie karinės tarnybos uždavinius bendrajam gėriui ir taikai apsaugoti.
Vyskupai taip pat primena, kad Irako žmonės, jau taip daug iškentėję dėl pilietinių neramumų ir konfliktų regione, dabar turės pakelti dar vieno karo sunkią naštą. Todėl netgi karo chaoso aplinkybėmis reikia dėti visas pastangas, kad būtų išvengta galimų susidūrimų tarp vietinių gyventojų ir apgintos labiausiai pažeidžiamos jų grupės. JAV kartu su Jungtinėmis Tautomis ir privačiomis humanitarinėmis organizacijomis pirmiausia turi gelbėti pabėgėlius. Šiame darbo bare katalikiškos karitatyvinės grupės pasirengusios atiduoti visas savo jėgas.
„Jungtinės Valstijos turi taip pat prisiminti ilgalaikę atsakomybę padėti irakiečiams sukurti teisingą ir patvarią taiką savo šalyje, kartu užsiimdamos daugeliu rimtų neišspręstų problemų Artimuosiuose Rytuose, ypač Izraelio ir palestiniečių konfliktu“, - baigdami savo pareiškimą rašo amerikiečių vyskupai. Jie meldžia Dievą išminties, užuojautos, vilties ir, būdami bendrystėje su popiežiumi Jonu Pauliumi II, ragina savo šalies katalikus „paskirti šį Gavėnios laiką mąstymams, maldai ir pasninkui, kad karo tragediją ir išbandymus netrukus pakeistų teisinga ir ilgalaikė taika“.

Dž.Bušo tikėjimas ir politika

Irake prasidėjus karo veiksmams, italas kardinolas Pijus Lagis, kurį kovo pradžioje popiežius Jonas Paulius II buvo pasiuntęs į Vašingtoną su taikos misija, išreiškė didelį apgailestavimą, kad Šventojo Tėvo ir Bažnyčios pastangos išvengti kovų nedavė vaisių. Kartu jis pripažino, jog Jungtinių Valstijų vadovo motyvai vykdyti naują ofenzyvą Persų įlankoje jam buvo ir „lieka mįslė“. Akivaizdu, jog tai yra susiję su vadinamuoju „2001 m. rugsėjo 11-osios sindromu“, nuolatine amerikiečius sukausčiusia baime dėl galimų naujų teroristinių išpuolių.
JAV prezidentams taip pat svarbų vaidmenį, matyt, vaidina tradicinis religiniu tikėjimu grindžiamas (kai kurie ekspertai tai vadina „protestantišku fundamentalizmu“) savosios paskirties suvokimas išvaduoti pasaulį nuo „blogio“. Dž.Bušo atveju, nuo tarptautinio terorizmo ir juos remiančių diktatoriškų režimų „blogio“. Tokia, pavyzdžiui, „misijinės pasiuntinystės“ idėja vadovavosi religingasis prezidentas Vudras Vilsonas, įtraukdamas Jungtines Valstijas 1917 metais į Pirmąjį pasaulinį karą, kad būtų realizuotas tautų apsisprendimo principas ir „pasaulis taptų saugus demokratijai“. Analogišką misiją „užmušti raudonąjį slibiną“ juto ir ne mažiau religingas prezidentas Ronaldas Reiganas, ryžtingai konfrontavęs su „blogio imperija“ Sovietų Sąjunga.
Gerai žinomas ir dažnai primenamas Dž.Bušo sugrįžimas į tikėjimą, dvasinis atsinaujinimas keturiasdešimtaisiais savo gyvenimo metais, kartu išsivaduojant iš pavojingo polinkio į alkoholizmą. Tam pasitarnavo susitikimai ir pokalbiai su žymiaisiais amerikiečių protestantų pamokslininkais, ypač Biliu Greimu. Užaugęs episkopalų (taip Jungtinėse Valstijose vadinami anglikonai) šeimoje, dėl savo žmonos Lauros įtakos, Dž.Bušas įsitraukė į Jungtinę Metodistų Bažnyčią. (Beje, jo brolis Džebas, dabartinis Floridos gubernatorius, vedęs meksikietę katalikę, perėjo į Katalikų Bažnyčią.) Atsivertusio Dž.Bušo gyvenime tikėjimas užėmė ypatingą vietą. Kaip jis pats sakė 2000 metų prezidento rinkimų kampanijoje, religija pasidarė tikruoju jo gyvenimo ir karjeros kompasu. Artimiausiu politiniu filosofu Dž.Bušui yra Jėzus Kristus, „pakeitęs jo širdį“.
Su šiuo tvirtu tikėjimu Dž.Bušas įžengė ir į Baltuosius rūmus. Pasak artimiausių padėjėjų, jo darbo diena Ovaliniame kabinete prasideda Šventojo Rašto skaitymu. Ne vienas svarbus vyriausybės narių pasitarimas prezidento prašymu buvo užbaigiamas bendra malda. Dažnuose susitikimuose su eiliniais žmonėmis ir jų paklaustas, kuo galėtų padėti, Dž.Bušas paprastai prašo už jį pasimelsti. „Didžiausia dovana, kurią žmonės gali suteikti prezidentui ar kitiems atsakingiems valdžios žmonėms, yra malda“, - sakė viename susitikime Dž.Bušas, pažymėjęs, kad jis jaučia savyje šią maldos paramą. Tikėdamas maldos galia, jis tai vadina „dvasiniu skydu“, kuris saugo jį ir visą šalį.
2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai dar labiau sustiprino JAV prezidento, kaip ir visų amerikiečių, pamaldumą. Per kitus mėnesius šalyje nuvilnijusi galinga visų tikėjimų žmonių solidarumo ir maldos banga paradoksaliai atskleidė tą „gėrį, kurį pažadino rugsėjo 11 dienos blogis“, kaip yra pabrėžęs Dž.Bušas. Stebėtojai ir jo patarėjai kalba, kad teroristinis išpuolis prieš Pasaulio prekybos centrą Niujorke sustiprino prezidento įsitikinimą dėl jam Dievo skirtos misijos šiuo atsakingu istoriniu momentu Jungtinėms Valstijoms ir visai žmonijai: išvaduoti Artimuosius Rytus iš tironiškų diktatūrų Irake, gal ir Irane, ir nugalėti tarptautinį terorizmą.
Katalikų Bažnyčia, kitos JAV religinės bendruomenės teigiamai priėmė tikėjimu motyvuotą Dž.Bušo vidaus politiką, „pirmojo šiuolaikinio prezidento, kuris yra atgimęs ne tik širdimi ir mintimis, bet ir veiksmais“. Ypač tai pasakytina apie kovą su skurdu, kai tikėjimu grindžiamos karitatyvinės organizacijos Dž.Bušo iniciatyva buvo tiesiogiai įtrauktos į valstybinę socialinės rūpybos sistemą ir joms skirtas biudžetinis finansavimas. Jo administracija taip pat parėmė katalikiškąjį švietimą ir auklėjimą, ypač gyvybės kultūros įtvirtinimą įstatymų projektais, kuriais siekiama stiprinti šeimą, apriboti abortus ir uždrausti klonavimą. Ir šios priemonės vėl buvo sutiktos su akivaizdžiu Bažnyčios bei visų tikinčiųjų entuziazmu.

Prieštaringi „regime change“ doktrinos vertinimai

Po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių prezidentui Dž.Bušui paskelbus karą tarptautiniam terorizmui, Bažnyčia parėmė Jungtinių Valstijų vadovaujamos koalicijos veiksmus prieš Talibano režimą Afganistane, kurie buvo pripažinti kaip atitinkantys „teisingo karo“ reikalavimus. Vatikanas pripažino, jog tai buvo teisėtas atsakas į Afganistane savo bazes turėjusios „Al Qaedos“ teroristinės grupės agresyvius veiksmus prieš JAV civilinius objektus, atnešusius tūkstančius nekaltų aukų. „Šiandien mes visi pripažįstame, kad Jungtinių Valstijų

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija