Atnaujintas 2003 m. kovo 28 d.
Nr.25
(1129)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės

Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kad nevirstų uždangomis

„XXI amžius“ prisiėmė platinti priedą pretenzingu pavadinimu „Atodangos“, ir jau norisi kelis žodžius apie jį pasakyti. Atidengia – reiškia gali, nori ir turi, ką atidengti. O skaitytojai turi pageidavimų.
Tegul atidengia tai, kas dabar Lietuvai svarbu. Čia pat referendumas dėl ES. Pirmasis „Atodangų“ numeris apie jį mažai ką sakė. Pasakė, kad ne savaime suprantamas dalykas yra referendumo laimėjimas. O pasekmės pralaimėjus? Ir kaip pralaimėjimo išvengti?
Dangstytasi tik po partijas, kurių Lietuvoje gal yra, o gal ir visai ne. Panašiausia į partiją buvo TS(LK). Apie ją kalbama, kad gali prarasti tapatybę. Gali prarasti, vadinasi, turėjo. O priežastis – jeigu nebus pirmininku Vytautas Landsbergis.
Andriaus Navicko straipsnyje praradimo grėsmė gerai pastebėta, tik kam toks fatališkumas: yra pavojus, o dabartinio pirmininko vis tiek norima atsisakyti. Ir A.Navicko pavadintieji Andriaus Kubiliaus priešai be reikalo raminami, kad su Gediminu Vagnoriumi bei liberalais jis nesusijungs. Formalaus jungimosi visai nereikia. Užtenka patiems tapti tokiems kaip liberalai ar nuosaikieji. Bus, tarkim, trys vienodos partijos, arba visos labai vienodos, taigi – jokių partijų. Atsitiktiniai žmonių susiėjimai, siekiantys sau kiekvienas kuo daugiau valdžios. Bėgiojimas iš vieno sambūrio į kitą tiesiog normalus reiškinys, ir jokių programų derinti nereikia, nes jų nėra.
Mįslingas noras pakviesti prisijungti politinius kalinius ir krikščioniškąją demokratiją. Savi didžioji grupė XIX amžiumi dvelkiančiųjų ne pernelyg gerai partijos viduje jaučiasi. Jeigu nebūtų pirmininku V.Landsbergis, ta savijauta dar pablogėtų. O minėtieji politiniai kaliniai ir krikščioniškieji demokratai taip pat gali būti apkaltinti, kad yra kažkelinto amžiaus palytėti.
Mįslių neminsime, o blogai savijautai priežasčių yra. Štai laukiama, kada išnyks ta grupė ir kada bus perauklėti atitinkami rinkėjai. Ir mokslingi ekspertai pasamdyti, nuolat kartojantys apie didelės grupės atsilikimą ir pasilikimą kažkelintame amžiuje, nors tai visai nekonservatoriškas elgesys.
Ne įrodinėjama, kad atsilikę, bet toks teiginys kartojamas, nesiremiant niekuo, nebent tą sakančiųjų mokslingumu. Ir vis dažnai kartojant, kad išganymas yra skaityti, kas ir kaip parašyta Vakaruose. Nors Vakarai – ne ką nors skaito, o patys savo pavidalus kuria. Taip ir mums galų gale reikia kurti patiems. Pagal galimybes, jeigu jos yra – pasiskaityti, jeigu tokių nėra – ir be to apsieiti.
Ir suprasti, kad konservatoriškos vertybės per visus amžius, kiek jų jau buvo ir jeigu dar tiek bus, pasilieka tos pačios. Yra amžinos. Keičiasi tik pavidalai, ir jiems galima keistis. Vertybės amžinos ir tos pačios. Garbė ir ištikimybė, meilė ir padorumas. Keičiasi gyvenimo tempas, reiškimo priemonės, o vertybės nesikeičia, tik jos yra arba jų nėra. Ir net nebūtinos parašyti ar pasakyti, nei iš Vakarų literatūros pasiskaityti. Dviratis ir Vakaruose neišrastas, ir Vakaruose jos vykdomos taip pat sunkiai, kaip ir pas mus, o ir pas mus lygiai taip pat trokštamos. Visur toks pat prieštaravimas tarp troškimo ir tingėjimo vykdyti, ir iš to – daugybė niuansų.
Dar vienas šauksmas yra A.Navicko rašinyje ir net pasiryžimas ieškoti, ne kas yra kaltas, bet ką reikia daryti. Jo straipsnyje – tai tik šauksmas. O atsiliepimas irgi būtų. Net papildant ir pasakymu, ko reikia nedaryti. Labai pageidautina nesityčioti iš Tėvynės, nes toks elgesys yra visų jos nelaimių raktas. Kažkas, pasirašęs tėvynės mylėtoju, „Atodangose “ tą padarė, ir liko veidmainiškas kitų tarsi rūpinimasis visuomenės nepilietiškumu. Tai šito nė vienam leidiniui reikėtų nedaryti, kad ir kaip jie norėtų pažangumo ar moderniškumo.
O reikėtų daryti kiekvienam savo darbą. TS(LK) pasilikti arba tapti konservatoriais. Prašyti dar būti pirmininku V.Landsbergį, o tam pasisekus – nekurti už jo nugaros keistų modernybių ir netiesti tokio kelio konservatorių partijos išnykimui.
Krikščionims demokratams reikia pradėti vykdyti savo partijos kūrimo projektą. „Atodangose“ parašyta, kad jis Lietuvoje nenusisekė, o iš tikrųjų jis dar nepradėtas – buvo tik vaikiškas valdžios vaikymasis, krikščionių vardu prisidengus. Kai bus pradėtas – būtinai pasiseks. Ir visai tikrai lietuviškai.
TS ir krikščionys demokratai tegul mokosi vieni iš kitų. Anų buvo vaikiškas bėgimas paskui valdžią ir jokio projekto nevykdymas. Bėgikai žlugo, o Krikščionių demokratų partijos projektą dar reikia vykdyti. Jis bus vykdomas ne tada, kai bus išversti kokie nors žymūs Vakarų rašytojų kūriniai, bet kai partija nusistatys savo veikimo principus ir kiek galima stipriau jų laikysis.
Taip pat ir konservatoriams reikėtų netapti anokiais bėgikais, nes ir juos pasitiktų žlugimas.
O „Atodangos“, kaip jau buvo paprašyta, kiekviename numeryje iki pat referendumo turėtų rašyti mums apie Europos Sąjungą. Nemanydamos, kad, tarkim, „XXI amžiaus“ skaitytojai ir patys žino arba ir nežinodami yra už ES. Suaktualinti ir tarp žinančiųjų reikia. Kurti erdvę ir įtampą, kuri paskui į aplinką plistų. Visur turi būti susirūpinimas.
Yra būdas netapti „Uždangomis“ – neapykanta uždengia. Pajuoka to, kas turi būti beveik šventa, yra satanizmo atmaina, ir ji taip pat uždengia.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija