Kas ateina ir vėl praeina,
o kas pasilieka visiems laikams?!
Neseniai pasirodė jau trečiasis
naujosios Visuotinės lietuvių enciklopedijos (VLE) tomas. Iki
šiol dienos šviesą išvydo penkios: Nepriklausomoje Lietuvoje išleisti
devyni tomai Lietuviškosios enciklopedijos (iki raidės H, net
karo metu jos leidyba vyko, nutrūko tik antrąkart okupavus bolševikams),
sovietmečiu sugebėta išleisti stipriai susovietintą trijų tomų
Mažąją lietuviškąją tarybinę (1966-1971), keturių tomų Tarybų
Lietuvos (1985-1988) ir trylikos tomų Lietuviškąją tarybinę (1976-1984),
o nuo raudonojo teroro pasitraukusieji į JAV tautiečiai sugebėjo
sutelkti išeivijos šviesuomenę ir Amerikoje išleisti net 37-ių
tomų vadinamąją Bostono enciklopediją. Tai tikras žygdarbis lietuvių
kultūros ir pilietiškumo istorijoje, kažin ar turintis analogų
pasaulio istorijoje. Negana to, Bostono enciklopedija apimtimi
ir turiniu lenkia visas iki šiol išleistąsias tėvynėje ir tebėra
nepamainomas šaltinis, teikiantis išsamiausias žinias apie Lietuvos
istoriją ir jos žmones.
Rengdami naująją VLE leidėjai užsibrėžė tikslą, - ši turi iš esmės
skirtis nuo trylikatomės Lietuviškosios tarybinės. Apie tai jie
rašo prenumeratos lapo įraše, kažkodėl nepaminėdami nei pirmosios
Lietuviškosios, nei Bostono. Ten skaitome: Daug vietos skiriama
sovietmečiu draustai ar ignoruotai lituanistikai: Lietuvos valstybingumui,
Lietuvos Katalikų Bažnyčios, Lietuvos kariuomenės istorijai, lietuvių
antinaciniam ir antisovietiniam pasipriešinimui, lietuvių tautos
genocidui, LDK ir Lietuvos valstybės istorijai, užsienio lietuvių
gyvenimui, kultūrai, jų organizacijoms ir Lietuvos išlaisvinimo
reikalui skirtai patriotinei veiklai. (paryškinta D.S.) Reikėtų
manyti, kad ryškų pėdsaką palikusios Lietuvos išlaisvinimo veikloje
asmenybės, ir tik todėl tendencingai nutylėtos sovietinėje LTE,
ras deramą vietą VLE. Tačiau...
Trečiajame VLE (raidės Be-Cha) tome ieškojau informacijos apie
lietuvių išeivijos JAV publicistą Vilių Bražėną, ir neradau. O
jis, šiuo metu gyvenantis Vilniuje, nėra eilinė asmenybė. Ginklu
priešindamasis atslenkančiam raudonajam marui (Tėvynės apsaugos
rinktinės sudėtyje dalyvavo mūšyje su sovietų okupantais prie
Sedos) pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į JAV ir niekada
nenutraukė savo kovos prieš okupantą, keitėsi tik pasipriešinimo
kovos metodai. Jo ilga ir aktyvi veiklos istorija tebesitęsia
ir dabar. Sulaukęs garbingo amžiaus (balandžio 6 dieną minės 90-metį)
jis randa laiko pareikšti žiniasklaidoje savo požiūrį aktualiomis
visuomeninio-politinio gyvenimo temomis, nepraleidžia jokio reikšmingesnio
renginio, susijusio su pasipriešinimo kovomis ar valstybingumo
klausimų svarstymu. Jis - vienas aktyviausių antikomunistų ir
Lietuvos laisvės bylos kėlėjų išeivijoje. V.Bražėnas kelis kartus
apvažiavo visas valstijas skaitydamas paskaitas amerikiečiams
apie komunizmo keliamą grėsmę laisvajam pasauliui. Perskaitė jų
daugiau nei tūkstantį ir tapo labai populiariu lektorium. Daug
rašė minėtais klausimais amerikiečių ir lietuvių išeivijos spaudoje,
dalyvavo TV ir radijo debatuose. Net, atmetus politinę, vien jo
kultūrinės-visuomeninės veiklos galėję pakakti, kad būtų įtrauktas
į VLE. Apie jo veiklą enciklopedinis žinynas JAV lietuviai rašo:
Inžinierius, feljetonistas, dainininkas (tenoras), visuomenės
veikėjas.(...) Nuo 1926 veikė Skautų s-goje, buvo LSS tarybos
narys (...) Spausdintis pradėjo 1936 Lietuvoje, rašė daugiausia
polit. feljetonus (Viliaus Bražviliaus slap.). Jie buvo skaitomi
per radiją, Jaunimo teatre, lit-ros vakaruose, 1944 pasitraukė
į Vakarus. Vokietijoje kartu su kitais atkūrė korp. Vytis. Dainavo
liet. operoje. (
) Anksti įsijungė į liet. visuom. veiklą. 1951-71
JAV LB Connecticuto apylinkės v-bos narys, pirmininkas, apygardos
polit. k-to v-bos narys, apygardos pirmininkas. Kelis kartus išrinktas
į JAV LB tarybą. 1974-90 Floridoje suorganizavo Lietuvos laisvės
forumą, jam vadovavo. 1988-1991 VLIKo v-bos vicepirmininkas informacijos
reikalams. Dalyvavo įv. amer. org-jų veikloje. Nuo 1977 su antikomunistinėmis
paskaitomis keletą kartų apvažiavo visas JAV valstijas, dalyvavo
daugelyje radijo ir televizijos programų, garsindamas Lietuvos
laisvės bylą. Dainavo kvartete Aitvarai. Išleido feljetonų rinkinius:
Normuotos šypsenos (1949), Kalorijos ir doleriai (1952); polit.
straipsnių rinkinį Sąmokslas prieš žmoniją (1975, 1978). Apdovanotas
Lietuvos d. kun-ščio Gedimino II laipsnio ordinu (1937), Lelijos
ordinu (1938) (...). (čia nepaminėta jo 2000 metų Lietuvoje išleista
knygą Nauja pasaulio santvarka. Be to, jis yra parašęs daug
skautų dainų, kurios iki šiol yra vienos labiausiai mėgstamų ir
dainuojamų, o jo dainos žodžiai Atgimė tėvynė tapo II Tautinės
skautų stovyklos (1928) himnu, už savo veiklą yra pelnęs ir amerikiečių
organizacijų apdovanojimų - D.S.)
V.Bražėnas minimas ir Bostono Lietuvių enciklopedijoje (3 tomas,
1954), o taip pat šįmet pasirodžiusiame enciklopedinio leidinio
Lietuvos kariuomenės karininkai II tome. Deja, atgimusios Lietuvos
leidžiamame iškiliausiame žinyne - VLE V.Bražėnui, brandžiausius
savo gyvenimo metus skyrusiam Lietuvos laisvės bylai garsinti
ir ginti, stebėtinai daug nuveikusiam, šalia dviejų enciklopedijoje
paminėtų Bražėnų, vietos jau neatsirado...
Pasitaiko, kad vertas paminėjimo asmuo nepatenka dėl neapsižiūrėjimo
ar kitokios klaidos. Tačiau šiuo atveju peršasi išvada, kad jis
buvo iš kandidatų sąrašo išbrauktas... sąmoningai, nes net keliuose
ankstesniuose enciklopediniuose leidiniuose jau buvo minimas.
Sovietinio tipo enciklopediniam leidiniui tokia cenzūra buvo įprasta
ir nieko nestebino partinis požiūris. Bet kodėl tai daroma tryliktaisiais
atkurtos nepriklausomybės metais?
Turėjau progą matyti daugybę straipsnių apie V.Bražėną ir jo veiklą
Nepriklausomos Lietuvos metais, JAV lietuvių išeivijos ir amerikiečių
spaudoje. Susidaro įspūdis, kad amerikiečiai V.Bražėno veiklą
yra nušvietę daug išsamiau nei patys lietuviai (!). Kai kurie
straipsniai Lietuvos spaudoje buvo tik vertimas to, ką rašė amerikiečiai.
Tiesą sakant, lyg ir nieko naujo: mes dažnai nevertiname to, ką
patys turime, liguistai reaguojame į kitų nuomonę apie mus, bet
esame be galo pasyvūs ir kuklūs, kai reikia formuoti kitų nuomonę
apie save. O labiausiai kuklinamės savo antikomunistinės kovos.
Pats V.Bražėnas su kartėliu yra rašęs apie žymią dalį pabėgėlių
nuo komunizmo, kurie (ir ne tik lietuviai) net ir pasiekę Ameriką
vis dar tebebėga... bijodami liudyti prieš komunizmą, susitepti
atviru antikomunizmu ir taip supykdyti raudonąjį monstrą, nuo
kurio traukdamiesi prarado savo namus ir savo artimuosius. Be
abejo, ryžtis liudyti prieš komunistus, ypač pirmaisiais pokario
metais, buvo tolygu savižudybei, juk sovietai, antinacinės koalicijos
sąjungininkai, buvo vieni iš aktyviausių kaltintojų Niurnbergo
procese, laisvajam pasauliui mandagiai pamirštant, kad tai sovietai
kartu su naciais pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, pasidalydami
Europą. Tačiau, laikui bėgant, komunizmui savo kruvinąjį veidą
ir tikruosius kėslus slėpti sekėsi vis prasčiau. Tarp laisvojo
pasaulio ir raudonojo totalitarizmo prasidėjo vadinamasis šaltasis
karas. Ir išryškėjo paradoksas: pabėgėliai, išdrįsę atvirai liudyti
prieš komunizmą, ne tik buvo nekenčiami pačių komunistų, bet jų
šalinosi ir bendro likimo broliai... tarp išeivių populiaresnės
darėsi taikaus sambūvio, kultūrinio bendradarbiavimo su okupuotąja
tėvyne, nuolaidžiavimo ir pataikavimo okupanto statytiniams bei
tiesos nutylėjimo idėjos.
Iškilo atmintyje kažkur girdėtas ar skaitytas paradoksalus teiginys,
kad asmenys, aktyviai kolaboravę, pasižymėję kalant grabą Lietuvai,
patenka ir išlieka absoliučiai visose - ir sovietinėse, ir nesovietinėse
enciklopedijose bei žinynuose. Tie, kurie iš pradžių aktyviai
priešinosi okupacijai, bet vėliau nusivylė ir susitaikė su status
quo bei nustoję kelti Lietuvos laisvės bylą pasinėrė vien tik
nekalton kultūrinėn veiklon, turi šiokių tokių galimybių ką
nors reikšti bent atgimusioje Lietuvoje. O tie, kurie nepasidavė
ir tėvynės išvadavimą laikė savo gyvenimo pagrindiniu tikslu
turi daugiausia šansų būti... nutylėti ir okupuotoje, ir laisvoje
tėvynėje, už kurią kovojo.
Sovietmečiu dažnokai tekdavo girdėti minimą Amerikos lietuvio
komunistų veikėjo žurnalisto A.Bimbos pavardę. Maskvos išlaikomas,
jis šlovino sovietinę santvarką redaguodamas komunistinius laikraščius,
rašydamas prosovietinius straipsnius. Tėvynei kraujuojant nuo
vėl sugrįžusių raudonųjų genocido, išleido knygą Prisikėlusi
Lietuva (1946), o siautėjant KBG persekiojimams - Klesti Nemuno
kraštas (1967). Apie jį vienaip ar kitaip rašo visos minėtos
enciklopedijos. Ir tai nėra bloga, nes mūsų istorija marga. Pažinimui
yra naudinga, kad VLE rasis vietos visiems žymesniems raudoniesiems
herojams - nuo Z.Angariečio iki G.Zimano. Visose ankstesnėse enciklopedijose
jie minimi. Tačiau naujojoje VLE pasipriešinimas okupacijai, taip
kruopščiai išcenzūruotas visose sovietinėse, turėtų būti parodomas
bent jau ne prasčiau negu Bostono enciklopedijoje. Jei VLE randa
vietos užkietėjusiam komunistui A.Bimbai, tai ar neturėjo rasti
vietos ir nuosekliam kovotojui prieš komunizmą V.Bražėnui? Bent
jau pagal principą audiatur et altera pars - tebūnie išklausyta
ir antroji pusė. Argi ne mūsų pačių negebėjimas į savo istoriją
žvelgti objektyviai daro mums patiems didžiausią žalą ir gėdą?
Darius SIMANAITIS
© 2003 "XXI amžius"