XXI amžius

Atsikratykime okupacinio žodyno

Jau gilioje senovėje kinų mąstytojas Konfucijus kalbėjo apie žodžių įtaką žmonių laisvei: „Kai žodžiai praranda prasmę, žmonės praranda laisvę“.
Apie 1922 metus Karnegio fundacija (Carnagie Endovement) Amerikoje pasamdė mokslininkus nurodyti būdus lengviausiai pakeisti iš pagrindų visuomenę, pakeičiant jos galvoseną, pažiūrą į save, tautą, valstybę. Tie mokslininkai nustatė, jog lengviausia tai pasiekti dviem būdais: sukeliant karą ir pakeičiant istoriją.
Kadangi mes per ilgai vartojame okupanto mums primestą žodyną, net nejaučiame, kad tuo yra keičiama bei klastojama Lietuvos istorija. Gal Stalinas turėjo tai mintyje, kai gyrėsi: „Duokite man vieną generaciją, ir aš sunaikinsiu tautą“. Atrodo, jam gal ne visai pavyko su mūsų tauta todėl, kad ji buvo giliai įsišaknijusi savoje didingoje istorijoje.
Tačiau sovietinis okupantas bandė keisti Lietuvos istoriją įvairiomis priemonėmis. Jau pirmosios okupacijos (1940-1941) pirmomis dienomis plėšė iš mokyklų vadovėlių atitinkamus lapus, griovė istorinius paminklus, klastojo istoriją žiniasklaidoje ir, anot Konfucijaus, pakeitė daugelio žodžių prasmę ir sukūrė naujų žodžių istorinei galvosenai įtaigauti. Iš žodyno buvo išmesti du savimonei svarbiausi žodžiai - „nepriklausomybė“ ir „okupacija“. Buvo bandymų tuos žodžius, ypač „okupacija“, ištrinti net iš išeivijos žodyno.
Matant ar jaučiant šiuos okupanto užmojus, išeivijos dešinieji sąmoningai, ypač ne lietuvių spaudoje ir kalbose svetimiesiems, pabrėžtinai vartojo posakį: „Sovietų okupuota Lietuva“. Svetimiesiems kiekviena proga buvo nurodoma Lietuvos istorijos giluma. Minint Vasario 16-ąją tai buvo vadinama „Nepriklausomybės atstatymu“, o ne valstybės įsteigimu, kaip tai buvo su JAV 1776 metais. Savo kalbose amerikiečiams kartais pajuokaudavau, kad Kolumbas dar tik ieškojo Amerikos, kai Lietuva jau buvo didžiulė valstybė. Tai buvo atsakas į bandymus pavadinti „naujomis“ visas Baltijos valstybes.
O kas gi psichologinio istorinio karo fronte šiandien vyksta vėl Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, tiksliai nusakant – „Antrojoje Lietuvos Respublikoje“ arba „1990-ųjų Nepriklausomoje Lietuvoje“? Dabar dar iš mūsų pokalbių, iš spaudos ir eterio neva neutralūs terminai išstumia žodžius „nepriklausomybė“ ir „okupacija“.
Kaip tai vyksta? Ogi naudojant istorinę tiesą nuslepiančius ir visai ką kitą daugeliui, ypač jaunimui, reiškiančius terminus, kaip antai: TARPUKARIS, PRIEŠKARIS, KARO METO, POKARIS, SOVIETMETIS, TARYBINIS.
Pasvarstykime, kaip tai gali veikti suklastotos istorijos paveiktos ar net pastarojo šimtmečio tikros istorijos nepaliestą jaunesniąją ir jaunąją mūsų tautos kartą. Minėta terminologija neišvengiamai sudaro įspūdį, jog lietuvių tauta aname šimtmetyje (ir dabar) gyvena lyg tas ūkininkas, nuo nieko kito ir nuo jo paties nepriklausomai kintančiuose keturiuose metų laikuose. Atseit Lietuva gyveno normalų istorinį gyvenimą, laisvai prisitaikydama prie istorinės, lyg prie keturių metų laikų, kaitos.
Iš kažkur atsirado „tarpukario“ Lietuva. Po to buvo karas, kurio metu buvo ta pati, nesikeičianti ir niekieno nekeičiama, Lietuva. Po karo Lietuva tapo „pokario“ Lietuva, kuo („pokario Lietuva“) ji yra ir šiandien. Jei bus kitas didelis karas, ji vėl taps „tarpukario“ valstybe ir t. t.
Kai kas nors mums kalba apie „tarpukario“ Lietuvą, dera paklausti: „Kuriuos karus, tamsta, turi mintyje? KaruS su Maskva, totoriais, švedais ar Saulės bei Žalgirio mūšius?“ Nes Lietuvos istorija „tarpukario“ žodžio pagalba prasideda tik po Pirmojo pasaulinio karo. Ir neaišku, lyg tai būtų nesvarbu, kokios formos, kokios valstybinės santvarkos valstybės tada būta. Ar, kol neatsiras tikslus trumpesnis terminas, nereiktų tai pavadinti „1918 metų Nepriklausoma Lietuva“ ar „Pirmoji Lietuvos Respublika“?
Po to, kaip metų laikų orai, užėjo karas. (Lyg ir tuo metu nebūta didelių pasikeitimų, įskaitant ir 1941 metų sukilimą.) Pokariu atėjo „sovietmetis“, Lietuva pasivadino „tarybine“, o dabar jau „dabartinė Lietuva“. Akin krenta tai, kad Lietuvoje buvo „sovietmetis“, bet nebuvo „nacmečio“. Mat naciai irgi buvo okupavę Lietuvą.
Tai tampa įpročiu, ilgai girdėjus ir net vartojus okupanto įbruktą žodyną. Ir suprantama, kad tuos žodžius iš kalbos išrauti bus taip sunku, kaip dantį išrauti. Tačiau reikia išrauti, kad neužkrėstum visos burnos. Tie neva neutralūs antiistoriniai terminai mažiausiai panaikina mūsų imunitetą istorijai klastoti, ką mes matome vykstant ir šiandien.
Žodyno iškraipymas nėra bandomas tik čia. Pavyzdžiui, JAV, kur nebūta išorinio okupanto, bet kur yra elementų, bandančių pakeisti JAV valstybinę sistemą, terminologijon yra sėkmingai įkištas terminas „demokratija“. To žodžio nerasi nei JAV Nepriklausomybės Deklaracijoje, nei JAV konstitucijoje, nei kurioje nors 50-ies valstybių konstitucijoje. Tačiau kai kuriems elementams per žiniasklaidą ir politikus pavyko įkalbėti amerikiečiams kai kam nieko nepasakantį, kitiems gi - kiekvienam ką kitą pasakantį žodį „demokratija“ vietoje tikrojo termino „Respublika“. Tai pasklido visame pasaulyje, ir Lietuvoje dažniausiai tiktų vartoti žodį „savivalda“, ką dauguma žmonių pasaulyje ir turi mintyje sakydami „demokratija“. Tačiau mums svarbiausia atsikratyti okupanto primesto žodyno.

Vilius BRAŽĖNAS
Vilnius