XXI amžius

Vizionieriška reminiscencija

Šiandien oficialiai pažymime Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) kelionių politikos okeane dešimtmetį. Politinis kreiseris, kadaise gražiai pavadintas Tėvynės sąjungos vardu, jau pateisino savo vardą. Kursas, kuris buvo pasirinktas prieš dešimt metų, - NATO, ES ir Lietuvos nepriklausomybė pačia plačiausia ir pačia švariausia prasme, - jau beveik pasiektas. Ne tik pasiektas, bet šiuo kursu pratempta ir ne viena barža, dabar vaizduojanti neva turėjusi nuosavą kursą. Komanda - išvargusi kelionėje, senstelėjusi ir sutelkta. Kelionėje politinis kreiseris buvo torpeduotas ir bandytas išduoti. Nuostoliai buvo nemenki.
Bet ne garbią istoriją, o nežinomą ateitį renkuosi šios trumpos vizionieriškos reminiscencijos tema. Istorija priklauso istorikams ir herojams, kurių čia tikrai esama, ateitis priklauso jos kūrėjams. Tad nuo jų darbo darnos dabar labiausiai ir priklausys, ar šis kreiseris ir toliau skries dideliu greičiu, keldamas pagarbą, o galbūt ir pavydą, ar negrabiai plūduriuos visų jau seniai išmaišytuose vandenyse. Jis gali ir vėl būti naujų Lietuvos procesų promotoriumi, galybe, paskui save telkiančia ir tempiančia beidėjines baržas ir valteles.
Tačiau ne vien greitis apsprendžia plaukiojimo po politikos okeaną sėkmingumą. Plaukiojimas tampa sėkmingas tik tuomet, kuomet jis yra paverčiamas tikslinga ir apgalvota navigacija. Beje, šiai navigacijai reikia gerų žemėlapių, ji turi įgauti reikiamus resursus, remtis itin gerai suformuota ir apmokyta komanda. Kitaip tariant, politinio plaukiojimo sėkmę labai stipriai veikia pasirinktas kursas ir išmananti komanda. Ir pirmo, ir antro dalyko Lietuvos politikos laivynui kaip tik labiausiai ir trūksta.
Didelis politinis dinamizmas ir gera politinė orientacija, tai yra politinės raidos greitis ir geri navigaciniai sugebėjimai yra itin svarbūs, bet neišsemia to, ką mes vadiname partijos priederme. Tęsiant mūsų metaforą, galime teigti, kad labai svarbu tai, su kokia vėliava yra plaukiojama: ar yra iškelta pirklių laivo, polisinės jachtos ar prometėjiškos politinės ekspedicijos vėliava, kitaip tariant, į kokią misiją šis politinis laivas leidžiasi ir kokių tolimiausių tikslų siekia.
Šio kreiserio vėliavoje aš įžvelgiu tris vizionieriškas idėjas.
Pirmoji idėja, paskatinusi ir pačios sąjungos atsiradimą, galėtų būti pavadinta pažangos vedliavimu, vedlyste, arba, naudojant kiek drastišką terminą, pažangos provokacija, paremta didele išmintimi, morale, atsakomybe. Iš tokios provokacijos gimė nepriklausomybė. Tokios pažangos siekis Lietuvai, paskata ir, sakyčiau, provokavimas su Europos Sąjunga ir Lietuvos eurointegraciniais siekiais susijusiose srityse yra pirmasis ir ilgalaikis tikslas, o Tėvynės sąjungą regiu kaip geranorišką pažangos Prometėją. Tokia ji buvo. Duok Dieve, kad Tėvynės sąjunga sugebėtų šiuo nauju laikotarpiu atrasti tikslias prometėjiškas idėjas ir tinkamus naujus lyderius. Berods tokios prometėjiškos talkos Lietuvai šiuo metu labai trūksta, nes daugelis integracinių procesų dar yra ne tik nepakankamai valdomi, bet ir nesuvokiami, o Lietuva tebeplaukia iš inercijos ankstesnio postūmio kryptimi.
Antroji toje vėliavoje plazdanti vizija yra politikos vadybos idėja. Ši natūrali bet kokiai politinei institucijai nuostata, bet, deja, ne Lietuvos viešosioms institucijoms, deja, ir ne partijoms, deja, ir ne konservatorių partijai, yra vienintelis realus ir moksliškai pagrįstas greitos ir tikslingos politinės navigacijos instrumentas. Politrukiškos ir bismarkiškos kojų kaišiojimo ir politikavimo politikos vandenynas jau baigia užpelkyti. Kitaip tariant, labai tikslingas ir pragmatiškai pasvertas bei vadybiškai veiklus kryptingumas ir dinamizmas, viliuosi, yra ir bus visuomet šio kreiserio credo. Credo - atmetąs atsinaujinimo nuovargį ir iš pereito amžiaus ateinantį ideologinių mąstymo štampų cinizmą.
Ir pagaliau trečioji vizionieriškos vėliavos idėja - žmogiškumas. Turime begales politinių institucijų, paskendusių retorikoje apie žmogų ir įsigyvenusių į plakatinę realybę, bet pametusių sąryšį su gyvenimo realybe ir aktualijomis. Tęsti tokios politikos praktiką būtų nedovanotina prabanga, juo labiau kad ji yra išlaikoma pačių žmonių uždirbtomis lėšomis. Tad politinis Tėvynės sąjungos kreiseris, tikiuosi, kreips kursą ta kryptimi, kuri yra aktualiausia paprastam žmogui su pačia margiausia jo veiklos skale. Veikti reikės taip, kad Sąjungoje sutelkta aukšta kompetencija būtų suderinta su praktikos poreikiais, ir taip, kad ta veikla netolimoje ateityje taptų aukštos politikos pavyzdžiu.
Tad matau Tėvynės sąjungą (LK) ateityje kaip svarbią Lietuvos, vienos iš ES narių, pažangos inspiratorę ir provokatorę, skatinančią jos stipriųjų pusių tvirtėjimą ir perspėjančią dėl jai iškylančių pavojų. Aš regiu ją dinamišką ir nežinančią inovacinio nuovargio, atsinaujinančią ir jaunu savo smalsumu semiančią socialinio, politinio ir administracinio pažinimo auksą tiek iš atradimo nuostabos žemyno, tiek iš abejonių ir kritikos ugnies, o jei prireiks - ir iš kančios šaltinių. Visi pažinimo šaltiniai yra vienodai gilūs ir tegu visi jie maitina partijos gyvąsias šaknis. Ir galiausiai aš regiu šį politinį kreiserį kaip praktiškai naudingą organizmą, nešantį medų, kuris paskatins atsinaujinimą ir pažangą bei pasaldins gyvenimą.

Kalba, pasakyta Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių)
10-mečio minėjimo konferencijoje 2003 m. gegužės 1 d. Vilniuje

Dr. Kęstutis MASIULIS