Ką
laimėjome ir ką galime pralaimėti
Sunkiai iškentėtas referendumas
pavyko. Ties procentų šimtosiomis pasvyravus, 50 procentų riba
pagaliau pasiekta ir viršyta, tad veriasi kelias Lietuvai į Europą.
Buvo pavojus, kad nepasiseks. Buvo prasta agitacija. Net dingojosi,
kad apsimetinėjama už ES agituojančiaisiais, o veikiama kitaip.
Atrodė, kad ten nenori patekti valdininkai ir turtuoliai, nes
jiems ir taip yra gerai, ir negalės jau geriau būti. Todėl jie
vangiai agitavo. Tik paskutinės dienos vakare ir šeštadienio rytą
sukilo valdžios trijulė, net graudžiai į referendumą kviesdama,
ypač prezidentas R.Paksas. Graudumas nuoširdus, o gal tik savęs
gailėjimas, kad vis reikia ir reikia žmonėms kalbėti ir Vakarams
rodytis, kad agituoja.
|
Kur
yra kita tokia valstybė?
Nežinau, ar yra pasaulyje kur tokia
valstybė, iš kurios šaipytųsi, žemintų, niekintų jos pačios piliečiai,
pajuoktų savo pačių išsirinktą valdžią, o už tai šaipūnams - žiniasklaidai
- dar mokėtų pinigus ir gal nemenkus, kaip kad daroma Lietuvoje.
Girdi, labai blogai nepriklausomoje demokratinėje Lietuvoje, todėl
kelia paniką, anarchiją, žadina sovietizmo nostalgiją, iš kurio
taip nesišaipė, o tik gyrė, nors buvo dėl ko šaipytis, bet sovietinė
demokratija, laisvė to neleido, todėl anie bijojo ir buvo gerai.
Dabar nebijo, todėl šaiposi, nors yra už ką pagirti, kelia sumaištį,
jaukia žmonių protus, moko nekęsti dabartinės tikrai demokratiškos
ir laisvos Lietuvos. Sovietmečiu žiniasklaida drąsino, kėlė viltį
gyventi komunizme, teikė tik geras žinias. Dabar žiniasklaida kelia
nerimą, propaguoja nusikaltimus, žiaurumą, hedonizmą, seksą ir,
atrodo, visu tuo nori mūsų Lietuvėlę grąžinti idealion praeitin
|