Atnaujintas 2003 m. gegužės 14 d.
Nr.37
(1141)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Žvilgsnis
Literatūra
Likimai
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Šaunus „Auksinio Sakalo“ skrydis

Mylėkime gimtąją žemę –
- mūsų Tėvynę

Vytautas AŽUŠILIS

Neseniai skaitytojus pasiekė prof. dr. Vytauto Ažušilio keturių tomų epinis kūrinys „Auksinis Sakalas“. Jį parašė ne profesionalas rašytojas, bet mokslininkas ekonomistas, gamtos apdovanotas puikia atmintimi, nepaprastu darbštumu ir rašytojo talentu. Žodyje skaitytojui romano rašymą autorius aiškina taip: „(…) Romano tikslas – papasakoti būsimoms kartoms apie vieno iš kitų niekuo neišsiskiriančio Rytų Lietuvos kaimo, patekusio į okupacijų gniaužtus, žmonių likimus. Tikiuosi nors mažu trupinėliu būsiu prisidėjęs prie atminties išsaugojimo“.
Tas vienas Vilnijos kaimas – tai autoriaus gimtasis Pašaminės kaimas, romane pavadintas Eglyne. Nesant profesionaliu rašytoju, reikėjo nepaprasto pasitikėjimo savo jėgomis, imantis tokio didžiulio darbo.
Imponuoja romano autoriaus epinis užmojis, išmonė, sugebėjimas valdyti daugybės romano veikėjų charakterius, mąstyseną, elgseną pilkoje kasdienybėje ir ekstremaliose situacijose, išradingas romano herojų vedimas autoriaus jiems skirtais gyvenimo keliais.


Reikšmingas romanas

Iš lėto tolstantis pokaris – garbingas lietuvių tautos pasipriešinimo kruviniausiai tironijai metas – neišsemiamas šaltinis nemarumo vertai meninei kūrybai.
Geras žmogus, mylimas poetas, atidus eseistas Robertas Keturakis, visiems ir visada atrandantis gerą žodį, sukūrė savo pirmąjį, labai originalų, labai reikšmingą meninės prozos kūrinį – romaną „Kulka Dievo širdy“.
Dievo vardu nedera piktnaudžiauti, todėl skaitytojas nepaliekamas nežinioje: „…stribai užmetė „plačpalatkę“ ant mūkos, kad Dievas nematytų, kas pakelia prieš Jį dar nenudžiūvusias rankas, ir šaudė į taikinį… Viena kulka pataikė Jėzui į pačią širdį“. Kas galėtų būti paprasčiau ir stipriau išsakyta šiuo niekingų priešų grupiniu portretu?
Apmaudu, kad ir dabar, kai bolševikų įpėdiniai – postmoderno hedonistai „bando manyje įterpti ardymo, griovimo, naikinimo, išdavystės nuodus, nežmoniškumo užkratą, stengiasi suskaldyti ir sunaikinti dieviškumo atpažinimą, ieško būdų, kaip į maldos žodžius, mano sielos laikomas mišias, įsprausti keiksmą, šlykštynę, abejonių nuodus“ – įspėjančiai skamba anuomet pasakytos pagrindinio romano herojaus Gimnazisto mintys.