Etnografiniai
duomenys Žemaičių vyskupo M.Valančiaus Žemaičių Vyskupystėje
Žemaičių išvaizda
Žemaičių vyskupas savo veikalo
Žemaičių vyskupystė pirmame tome rašo, kad senos gadynės žemaičių
vyriškieji buvę augaloti, stiprūs, skudrūs, šimtą metų patenkantys.
Barzdų neskutę, plaukus retai kuomet tekirpę, dėvėję visados kailinius
įvairių girios paukščių ir drobę darbo savo motriškųjų. Nuo vokiečių
ir prašaliečių nė kokio drabužio nepirkę. Karėse buvę baisia smurtais
ir drąsiais, neprietelių nenugalabytų neleidę. Kariaudami dangstęsi
žvėrių kailiais it skydais. Ginklais jų buvę kalavijai, arba šoblės,
deiginos, ragotinės, seidokai su vilyčiomis ir geležies botagai,
ant kurių galo kybojęs bumbulas į du svaru smagumo. Dirvas arę
medžio žambiais, geležies noragų nė žinoti nežinoję (Valančius
Motiejus. Raštai. T.2. V, 1972 p. 28).
Šį teiginį M.Valančius parėmė Simonio Starovolscio Polonia sive
status regni Poloniae descriptio Colonia, 1632 žinute, kad eidami
arti, nešdavęsi drauge daug pagalių, arba baslių, kad, vienam
sulūžus, netrukdomi nuo darbo, galėtų antrą ir trečią it žagrę
į žanmbį įtverti. Vienas valdymieras Žemaičių šalies, norėdamas
žmonėms darbą palengvinti, nukaldinęs daug geležies noragų, išdalijo
artojams. Tais kad pradėję arti, iš priežasties negero oro per
keletą metų javai nederėję. Ką matydami, žmonės pradėję dideliai
murmėti prieš valdymierą, jog juos privertė geležies noragais
arti. Valdymieras, pabūgęs sumišimo, apent daleidęs be geležies
arti (Ten pat. P. 28. Plg. su S.Starovolscio Polonia sive status
regni Poloniae descriptio).