Neišėjęs nebūtin
|
Rašytojas Jonas Laucė
|
Per Motinos dieną Rumšiškių kapinėse
atgulė amžino poilsio didis Lietuvos rašytojas ir patriotas Jonas
Laucė. Tai buvo nepaprastai didelio talento ir turtingos biografijos
žmogus, deja, kurio talentas iki šiol nebuvo reikiamai įvertintas.
Tai ir suprantama. J.Laucė niekada nepriklausė vadinamajam kūrėjų
elitui, iš esmės vis dar neišsigydžiusiam nuo sovietinės praeities
nostalgijos.
Rašytojas gimė 1917 m. spalio 18 d. Rokiškio rajone, Lažuose,
kur jo tėvas buvo dviejų nedidelių dvarelių urėdas. J.Laucė 1933-1936
metais mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje ir net ketino tapti vienuoliu
misionieriumi. Gyvenimas pasisuko kitaip. Jau artėjant nepriklausomybės
saulėlydžiui, J.Laucė 1939 metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje
ir žygiavo į Sovietų Sąjungos grąžintą Vilnių. Netgi saliutavo
iš artilerijos pabūklo, iškeliant Lietuvos vėliavą Gedimino pilies
bokšte. Kaip rašė savo atminimuose, Vilnius tada, laikinai pasitraukus
iš jo sovietų kariaunai, atrodė siaubingai apiplėštas ir nuniokotas.
Sovietų karininkai ir Raudonosios armijos eiliniai plėšė ir grobė
viską. Netgi durų rankenas.
Vokiečių okupacijos metais jaunasis idealistas ir patriotas įstojo
į savisaugos batalioną. Įstojo, visiškai netikėdamas Hitlerio
istorine misija sunaikinant XX amžiaus marą bolševizmą, bet
norėdamas asmeniškai prisidėti, kad negrįžtų į Lietuvą 1940-ųjų
vasaros košmarai. Dalyvavo mūšiuose Rytų fronte ir baigė karą
Kuršo katile, kur pateko į sovietų nelaisvę. Iš jos pavyko pabėgti,
o po kelerių metų legalizuotis ir net studijuoti lietuvių kalbą
bei literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Po jo baigimo,
J.Laucė beveik dvidešimt metų mokytojavo Biržuose ir Širvintose.
Mokytojaudamas šešerius metus rašė, remdamasis savo ir savo kartos
jaunųjų idealistų atsiminimais, istorinį-dokumentinį romaną Negandų
metai, kurio pirminis pavadinimas buvo Žaizdre. Daugiau kaip
tūkstančio puslapių epiniame kūrinyje rašytojas labai įtaigiai
ir dokumentuotai atskleidė savo kartos žmonių gyvenimą Nepriklausomybės,
Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais. Nors puikiai
žinodamas, kad cenzūra ir tuometėje Rašytojų sąjungoje viešpatavę
komunistų partijos statytiniai, kurių daugelis buvo KGB parankiniai,
romano nepraleis, J.Laucė pateikė jį broliams rašytojams. (Kas
skundė savo plunksnos brolius KGB, šiame atsisveikinimo žodyje
minėti neverta. Kas domisi, gali pasiskaityti knygoje Rašytojas
ir cenzūra. Ten galima atrasti ir dabar garsių žmonių pavardžių.)
Tie bemat pranešė ten, kur reikia, ir 1971 metais J.Laucė buvo
KGB areštuotas, o LSSR Aukščiausiojo Teismo kolegija dvejiems
metams įkišo į Pravieniškių lagerį. Nežinia, kodėl nebuvo pasiųstas
į Mordovijos lagerius, kur tuo metu siųsdavo panašius nusikaltėlius.
Grįžus iš lagerio, apie jokią pedagoginę veiklą nebuvo galima
nė svajoti. Dėl duonos kąsnio teko dirbti pačius juodžiausius
darbus: pagalbiniu darbininku siuvimo fabrike, statybininku, akmenų
kroviku. Tačiau ir alinantis bei sunkus darbas, mažai kuo besiskiriantis
nuo lagerio, nepajėgė nuslopinti kūrybos. Tuoj po nepriklausomybės
atkūrimo, be jau minėtų Negandų metų, istorinio-dokumentinio
romano, pasirodė stambūs istoriniai epiniai kūriniai Karūna
ir kalavijas, Mirštančių dienų kerštas. Juos literatūros žinovai
vertina kaip monumentalius istorinius veikalus ir J.Laucę priskiria
prie svarbiausių lietuvių literatūros istorinių kūrinių autorių.
Jis pagrįstai lyginamas su Maironiu, V.Pietariu, B.Sruoga, J.Grušu,
A.Vienuoliu, J.Kralikausku, J.Gliauda.
Iki paskutinio atodūsio sielojęsis dėl atkurtos nepriklausomos
Lietuvos klystkelių, J.Laucė, be abejonės, išliks Lietuvos žmonių,
kuriems dar netapo svetimi meilės Tėvynei ir tautai jausmai, atmintyje.
Norėtųsi atsisveikinimo žodį užbaigti J.Laucės romano Negandų
metai pagrindinio herojaus Vytauto Norkaus, iš kurio nesunkiai
galima atpažinti patį autorių, žodžiais: Pagaliau Norkus vėl
tėviškėje. Kad jų namuose, dabar kolūkio nuosavybėje, gyvena kažkokie
atvykėliai, jis žinojo, todėl ten neužsuko. Pasižiūrėjo į gimtąją
sodybą iš tolo ir suspausta širdimi nužingsniavo į bažnytkaimį
Užsuko į parapijos kapines, atsiklaupė prie tėvų kapo, ieškodamas
paguodos, tvirtumo ir nusiraminimo, nes atėjo čia kaip benamis
ir bedalis, nežinantis, kas laukia rytoj. Ilgai jis klūpojo, rankomis
įsitvėręs kapų tvorelės virbą, žemai nulenkęs galvą
Klūpojo ir
mąstė ilgai. Tada sukalbėjo, kaip kadaise jį išmokė motina, tris
kartus Amžiną atilsį už tėvų vėles ir nuoširdžiai bei tvirtai
jiems prisiekė: Grįžau prie jūsų ir nuo šios dienos, būdamas
arti jūsų, iš savo kaktos prakaito valgysiu vargo duoną. Jūs,
mama ir tėti, melskite Dievą man ištvermės ir jėgų išpildyti šią
priesaiką.
Rašytojas savo priesaiką įvykdė su kaupu.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"