Atnaujintas 2003 m. gegužės 14 d.
Nr.37
(1141)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Žvilgsnis
Literatūra
Likimai
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Aistringai mylėjęs knygas ir Lietuvą

Vytautas Steponaitis pulkininko leitenanto uniforma

Kovo pabaigoje Kauno įgulos karininkų ramovėje įvyko vakaras, skirtas žurnalisto, publicisto, redaktoriaus, pulkininko leitenanto, kariuomenės švietėjo, karo istoriko, bibliografo, bibliofilo Vytauto Steponaičio (1893-1957) 110-ųjų gimimo metinių minėjimas.
Susirinkusiems pagerbti įžymų Lietuvos kultūros veikėją teko išklausyti turiningus pranešimus. XXVII knygos mėgėjų draugijos narys, Zanavykų krašto istorijos žinovas Albinas Vaičiūnas pristatė Genovaitės Raguotienės knygą “Vytautas Steponaitis - iškilusis knygos žmogus”. Įdomiai apie jubiliatą pasakojo savo pranešime “V.Steponaitis - “Kardo” redaktorius” Kauno karininkų ramovės viršininkas majoras Gediminas Reutas. Apie V.Steponaitį, kaip universalų kolekcionierių, pranešimą skaitė M.Mažvydo nacionalinės bibliotekos Retų spaudinių ir rankraščių skyriaus vedėja Jolita Steponaitienė (tik bendrapavardė, bet ne giminaitė).
Apie V.Steponaičio žmoną, gydytoją Agnietę Ambraziejūtę-Steponaitienꖮvirgždę, aktyvią moterų judėjimo Lietuvoje dalyvę, mintimis pasidalijo dr. Elvyra Sirvydienė ir LUMA pirmininkė Danutė Vailionytė. V.Steponaičio minėjimą surengė XXVII knygos mėgėjų draugija, Kauno įgulos karininkų ramovė, V.Kudirkos viešoji biblioteka.
V.Steponaitis - žmogus, kurio interesai, veikla, darbai, sugebėjimai buvo tokie įvairiapusiški, kad tenka tik stebėtis. Jis gimė 1893 m. kovo 24-ąją Sintautuose (Šakių r.). Mama Uršulė Žukauskaitė (1860-1947) buvo kilusi iš Lankeliškių parapijos, Bajorų kaimo vidutiniokų, o tėvas Simonas Steponaitis (1850-1911) – irgi suvalkietis, kilęs iš Vilkaviškio parapijos valstiečių. Visa Steponaičių šeima buvo knygos ir kultūros žmonės. Tėvas labai mėgo skaityti. Steponaičiai turėjo dukterį ir tris sūnus. Jų vardai žinomi, su jais susiduriama tyrinėjant lietuvių kultūros istoriją.
Jaunėlis sūnus Vytautas nuo mažens linko į mokslus. Pasakojama, kad dar šešiametis jis pats vienas nuėjęs į Striūpų (prie pat Šakių) pradžios mokyklą ir pasiprašęs priimamas. Jam paaiškino, kad visi suolai esą užimti. Vytukas pasakė, jog atsinešiąs savo kėdutę. Taip ir įvyko.
Nuo 1907 metų lankė Kauno komercinę mokyklą, o nuo 1908-ųjų ėmęsis pragyvenimui užsidirbti žurnalisto plunksna. 1912-1914 metais V. Steponaitis buvo “Lietuvos žinių” laikraščio korespondentas-reporteris. Baigęs komercinę mokyklą, nuo 1914 metų mokslus tęsė Maskvos komercijos institute. Jį rėmė “Žiburėlis”, jo literatūrinę ir žurnalistinę kūrybą palaikė ir būsimoji žmona – Agnietė Ambraziejūtė, Maskvoje studijavusi mediciną. Agnietė Steponaitienė Žvirgždės slapyvarde taip pat reiškėsi grožinėje literatūroje. Nuo 1924 metų dėstė Lietuvos universitete.
V. Steponaitis 1916 metais buvo pašauktas į carinę kariuomenę, baigė Odesos karininkų mokyklą, bet mūšiuose nedalyvavo. 1918 metų rudenį grįžo į Lietuvą ir netrukus buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Antrajame pėstininkų pulke, o nuo 1919-ųjų buvo paskirtas į Lietuvos kariuomenės štabą, jo Spaudos ir švietimo skyrių. 1927-1940 metais jam vadovavo. Lietuvos kariuomenė, kurios gretose tarnavo iki 1940 metų rudens, turėjo didelę įtaką visam jo gyvenimui ir darbams.
Komercijos žinias gilino 1927-1929 metais Kauno universitete, išklausė ekonomikos kursus, o 1929-1931 metais teisės mokslų kursus baigė labai gerais pažymiais. Ekonomikos, komercijos bei teisės išsilavinimą jis panaudojo rašydamas straipsnius šiomis temomis. Pažymėtini Amerikos lietuvių žurnaluose 1915-1916 metais skelbti straipsniai “Sindikatų politika”, “Rusijos pinigynas”, taip pat studijinio pobūdžio nagrinėjimas “Kai kurie kultūros reikalai biudžeto skaitmenimis”, paskelbtas 1927 metais.
V.Steponaičio rašto kūrybos pradžia laikytini 1908 metai, kai “Vilniaus žiniose” pasirodė jo rašinys Nemo slapyvardžiu. Iš pradžių V. Steponaitis daugiausia bendradarbiavo “Lietuvos žiniose” ir literatūriniame priede “Aušrinė”. Taip pat rašė į “Lietuvos ūkininko” žurnalą “Jaunimas”, savo straipsnius skelbė Jono Šliūpo redaguotame Amerikos lietuvių žurnale “Laisvoji mintis”, retsykiais bendradarbiavo “Vilties” laikraštyje ir kituose leidiniuose. Tarp pirmųjų jo raštų “Aušrinėje” 1910-1911 metais buvo paskelbti poetiški, lyriški vaizdeliai, skirti iš tų pačių Sintautų kilusiam poetui Pranui Vaičaičiui, Jonui Biliūnui. Potraukį grožinei literatūrai, jos kūrimui ir skaitymui V. Steponaitis išsaugojo visą gyvenimą.
Jis buvo vienas nuolatinių periodikos apžvalgininkų ir kritikų. Šiose srityse veikė kartu su tokiais vyresniosios kartos spaudos tyrėjais kaip Mykolu ir Vaclovu Biržiškomis, Feliksu Bugailiškiu ir kitais. Rašydamas poleminius straipsnius apie periodiką, ypač jos apžvalgas ir komentarus, V. Steponaitis įgijo ir stiprino bibliografo įgūdžius. Kas domėsis XX a. pirmųjų dešimtmečių Lietuvos ir ypač Amerikos lietuvių moksleivių gyvenimu, jos spaudos istorija, tas būtinai naudosis ir V. Steponaičio straipsniais. Per periodikos kritiką jis ėjo prie knygos, literatūros, bibliotekos ir skaitymo problemų.
Kartu su Baliu Sruoga, Antanu Sugintu jis buvo vienas pirmųjų savišvietos, knygų skaitymo propaguotojų Lietuvoje ir tarp Amerikos lietuvių. V. Steponaičio plunksnai priklauso sociologinė Šakių krašto Lukšių parapijos studija, parašyta dar 1913 metais.
Ilgainiui, tarnaujant kariuomenėje, keitėsi jo straipsnių pobūdis, kuris krypo į mokslinį, tiriamąjį. 1919-1920 metais V. Steponaitis redagavo “Kariškių žodį” (vėliau šis leidinys pavadintas “Kariu”). Nuo 1921 metų buvo karybos ir istorijos žurnalo “Mūsų žinynas” redaktorius, o 1925-1940 metais - tęstinio žurnalo “Karo archyvas” redaktorius. Teko 1933-1940 metais dirbti “Lietuviškosios enciklopedijos” Karo skyriaus (karo dalykų) vedėju ir bendradarbiu. Beje, priklausė Lietuvos žurnalistų sąjungai, su jos delegacijomis lankėsi daugelyje užsienio valstybių. Pirmame Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) leidinyje 1934 metais paskelbė straipsnį “Mes ir knygos kultūra”, kuriame žurnalistams kėlė uždavinį gerbti knygą, nutuokti apie jos grožį. Tuomet rašė: “Knygos grožio pajautimas žurnalistams turįs būti artimiausias, ir apskritai jie privalo daug daugiau prisidėti prie knygos kultūros klestėjimo” (“Mes ir knygos kultūra”. 1934. Kaunas. P. 60–61).
Svarbiausi straipsniai iš “Karo archyvo” buvo išleisti atskirais spaudais. Dar 1933 metais J. Tumas-Vaižgantas apie V. Steponaitį taip rašė: „Tas kuklus, o kaip “žiurkė” darbštus žurnalistas yra tiek davęs lietuvių istorijai medžiagos. Dvidešimt trys stori dideli tomai archyvinės ir intelektualinės medžiagos. Tai ištisa biblioteka... Kokio darbštumo ir pastovumo reikėjo tai medžiagai surinkti…” O kiek tų storų didelių tomų buvo parašyta per tolesnius 1933-1940 metus? Prie kariškosios literatūros priskirtini ir atskirais leidiniais išėję V. Steponaičio darbai, kaip “Karininkai spaudos darbo srityje” (1931m.), “Amerikos lietuvių karinės aspiracijos XIX a. pabaigoje” (1927 m.).
1930 m. spalio 30 d. Kaune V. Steponaičio ir Marijos Mašiotaitės-Urbšienės iniciatyva buvo įsteigta XXVII knygos mėgėjų draugija. Draugija ugdė pomėgį grožinės literatūros knygoms. Leido knygas ir savo metraščius, palaikė ryšius su užsienio bibliofilų organizacijomis. Draugijoje negalėjo būti daugiau kaip 27 nariai. Kiekvieno mėnesio 27 dieną vykdavo susirinkimai, kuriuose nariai skaitydavo pranešimus. Lietuvą okupavus, 1940 m. liepos 26-ąją draugijos veikla buvo uždrausta. Pasakojama, kad skaičius „27“ šiai bibliofilų draugijai buvęs parinktas pagal Palangos vaistinės sudarytą, tuomet labai populiarų 27 žolelių „Trejų devynerių“ mišinį. Skaičius turėjęs nešti laimę, su juo siejasi ir kiti draugijos ypatumai.
Po 1944 metų antrosios sovietų okupacijos dirbo Lietuvos centrinėje bibliotekoje. Čia V.Steponaitis mokslo darbuotojams rengdavo išsamius literatūros sąrašus, susijusius su Lietuvos istorija, ekonomika, kultūra. Jo asmenybė ir veikla darė didelę įtaką jauniems ar neįgudusiems knygotyrininkams, bibliografams.
V. Steponaitis Lietuvai paliko vertingą didžiulę įvairių spaudinių kolekciją, išsaugojo nemažai unikalių leidinių. Jo knygų ir periodikos rinkinį sudarė daugiau kaip 8 tūkst. pavadinimų. Respublikinei bibliotekai buvo perduota arti 740 ekslibrisų, per 2,6 tūkst. atvirukų, religinio turinio paveikslėlių. Biblioteka įsigijo 140 senų žemėlapių, 270 senų teatro afišų, apie 770 senų maldaknygių, devynias XVII-XVIII amžiaus knygas. Bibliofilas turėjo V. Biržiškos, A. Dambrausko-Jakšto, S.Dariaus, V.Kudirkos, J.Šliūpo ir kitų autorių laiškų, rankraščių, autografų. Tokiu spaudinių turtu galėtų didžiuotis daugelis didžiųjų bibliotekų, ir ne tik Lietuvoje.
1957 m. spalio 12-ąją V.Steponaitį ištiko mirtinas širdies smūgis. Šalia ant stalo gulėjo nebaigta skaityti knyga... Didžiulė knyga iš granito su V. Steponaičio bareljefu (jis vilki Lietuvos karininko uniforma) iškalta ir paminkle ant jo kapo Kauno Petrašiūnų kapinėse. Paminkle iškaltas žmonos sukurtas ketureilis :

Knyga jau užversta
Kiek meilės jon sudėta
Ir plunksna nulaužta
O tiek dar daug žadėta...

Visuomenė dar tinkamai neįvertino ir nepagerbė Vytauto Steponaičio atminimo. Iškilmingas 110-ųjų gimimo metinių minėjimas tik patvirtina, kad privalome atiduoti skolą mūsų kultūros artojui, parodžiusiam, kaip reikia mylėti gimtąją kalbą, knygą ir Lietuvą.

Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija