XXI amžius

Etnografiniai duomenys Žemaičių vyskupo M.Valančiaus „Žemaičių Vyskupystėje“

Žemaičių išvaizda

Žemaičių vyskupas savo veikalo “Žemaičių vyskupystė” pirmame tome rašo, kad “senos gadynės žemaičių vyriškieji buvę augaloti, stiprūs, skudrūs, šimtą metų patenkantys. Barzdų neskutę, plaukus retai kuomet tekirpę, dėvėję visados kailinius įvairių girios paukščių ir drobę darbo savo motriškųjų. Nuo vokiečių ir prašaliečių nė kokio drabužio nepirkę. Karėse buvę baisia smurtais ir drąsiais, neprietelių nenugalabytų neleidę. Kariaudami dangstęsi žvėrių kailiais it skydais. Ginklais jų buvę kalavijai, arba šoblės, deiginos, ragotinės, seidokai su vilyčiomis ir geležies botagai, ant kurių galo kybojęs bumbulas į du svaru smagumo. Dirvas arę medžio žambiais, geležies noragų nė žinoti nežinoję” (Valančius Motiejus. Raštai. T.2. V, 1972 p. 28).
Šį teiginį M.Valančius parėmė Simonio Starovolscio “Polonia sive status regni Poloniae descriptio” Colonia, 1632 žinute, kad “eidami arti, nešdavęsi drauge daug pagalių, arba baslių, kad, vienam sulūžus, netrukdomi nuo darbo, galėtų antrą ir trečią it žagrę į žanmbį įtverti. Vienas valdymieras Žemaičių šalies, norėdamas žmonėms darbą palengvinti, nukaldinęs daug geležies noragų, išdalijo artojams. Tais kad pradėję arti, iš priežasties negero oro per keletą metų javai nederėję. Ką matydami, žmonės pradėję dideliai murmėti prieš valdymierą, jog juos privertė geležies noragais arti. Valdymieras, pabūgęs sumišimo, apent daleidęs be geležies arti” (Ten pat. P. 28. Plg. su S.Starovolscio “Polonia sive status regni Poloniae descriptio”).
Ilgainiui amžius žemaičių nutrumpėjo: šioj gadynėj senis, šimtą metų turįs, tapo daiktu retu. Vyriškieji, sukakę penkias dešimtis metų, žilsta, o septintą užkliudę, jau skaitos už senus. Nugis žemaičiai nebearia be geležies, žambius turi ypatingus, mažus, kuriuose verstuvė yra pagalėlis, geležia apkaltas, perkeliamas nuo vieno norago ant antro. Ištisame Telšių paviete aria su arkliais, o Rasienių, Šiaulių ir Panevežio pavietuose kame ne kame aria ir su jaučiais. Rugius ir visokius javus pjauna su dalgiais, parubežiuose vienok Lietuvos ir be pjautuvo ūkininkai negali apsieiti. Prekioja ir vartavojas užvis linais.
Septynioliktam ir aštuonioliktam amžiuje diduomenė drabužiuose sekė paveizdą lenkų, o o vargdieniai dėvėjo ilgus pačių austus drabužius, kiek į diduomenės pavėdžius. Nuo pradžios devynioliktojo amžiaus diduomenė apsivilko drabužiais vokiškais, retai nugis kame berasi senį lenkiškai apsidariusį.
Vargdieniai vyriškieji šiandien dėvėja trumpas namie austas jupeles, Telšių paviete pilkas, Raseinių baltas, o Šiaulių rudas. Motriškosios šiaulytės daros it vyriškieji, Telšių pavieto mergaitės užvis dienomis šventomis dėvėja striupkes, pasiūtas iš namie austų marginių, arba iš kalenckos, o nekumet ir iš šilkų. Raiščiais ir skepetomis, pirktomis už dešimtį muštinių, tankiai klastos sodos mergaitės. Mūsų gadynės Žemaičių motriškosios dideliai yra naguotos, verpia plonai linus ir vilnas su kalvaratais. Varpsčių nė žinoti nežino. Užvis tuos audeklus ištaiso rietaviškės mergaitės, nes kunigaikštis Irenas Oginskis sugeba jas paraginti (Ten pat. P. 29 – 30).
Gyvenamoji žemaičių vieta
Senovės žemaičiai negyveno sodomis, bet vienkiemiais po miškus. Namai jų buvo žemi, bet gan platūs, katruose vargo vienkart su visais namiškiais gyvuliais. Nuo seno vienok tą būdą pametę, pradėjo sau dirbti ypatingas trobas. Šioj gadynėj gyvena trobose grįstose, su dideliais stiklo langais. Kaminą išveda tik ant lubų, todėl tankiai namai sudega. Gyvulius laiko ypatingose kūtėse. Bet žemaičiai, gyvenantys arti Lietuvos, siekdami paveizdą lietuvių, žūva tamsiose be langų, grinyčių (Ten pat. P. 30).

Tikėjimas

Skaitė už aukščiausią dievą Perūną arba Perkūną, nes tikėjo, jog jis viską paperėjo, arba sutvėrė. Tą patį dievą vadino kitaip Okapirma, arba Visupirmu, Viršiausiu ir t.t., nes gerai jautė, jog jis yra neregimu praamžiumi ir nemariu valdytoju viso sutvėrimo ir dievaičių.
Už dievaičius turėjo: Aušlavį, Kaunį, Ganyklį, Slenkstinį, Kelių dievą, Barstukus, Kaukus, Namėją, Žemininką, Derintoją, gyvates, žalčius ir daugel kitų.
Dar tikėjo esant nemaž dievių motriškų, kaipo tai: Praurimę, Aušrą, Brėkštą, Liadą, Laumę, Perkūnaitėlę, Pilvytę, Krūminę, Verpėją, Upinę, Ragutinę, Raganą ir Birutą (Ten pat. P. 39).

Žinyčios

Perūną ir kitus minavotus dievus žemaičiai visur garbino ir liaupsino, o užvis ant aukštų kalnų ir šventuose krūmuose. Valančius pastebi, kad daug yra Žemaičiuose kalnų, pilimis ir pilelėmis vadimžnamų, katruos būk, sako švedai supylę, tačiau jam atrodo, kad tai yra senolių žinyčios, nes jų viršus būtinai yra pavedus į viršų Šatrijos kalno, apie kurį žinom, jog buvo žinyčia. O pasakos žmonių iš to galėjo kilti, jog ant tų kalnų, kaipo už kitus aukštesnių, švedai sargybas pildė.
Keturios buvo didesniosios žinyčios Žemaičių žemėj. Pirma netoli nuo Palangos, pušyne ant Birutos kalno. Antra ant salos, santekly Dubysos su Nemunu. Trečia pas upę Nevėžį. Ketvirta ant Šatrijos kalno (Ten pat. P. 39. Plg. su Lasicius I. De diis Samogitarum).
Būtent šiuos duomenis apie keturias žinyčias Valančius paėmė iš Iohan Lasicius. Polnus, De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatorum et falsorum Christianorum. Basileae, 1615.

Dvasininkai

Visos garbės dievų ir viso tikėjimo pirmuoju sargu ir išguldytoju buvo Kūrėjų Kūrėjas, tai yra aukščiausiasis kunigas. Tą, kaipo uolų tėvą ir kiekvieno žmogaus globėją, visi godojo, ir už šventą turėjo. Glaudės prie jo žmonės priepuoliuose, ligose ir prispaudimuose, klausdami, ko turi nuo dievų laukti. O jis vienus guodė, kitiems pasakė, ko nuo jų dievai nori, trečius žadėjo gelbėti ir gynioti.
Po jo valdžia tarnavo dievams kiti įvairios vyresnybės kunigai, katrie, sekdami paveizdą savo perdėtinio, taip pat buvo gydytojais ne vien dūšių, bet ir kūnų žmonių (Ten pat. P. 40).

Šventės

Kovo mėnesio 15 dieną buvo tai šventė Ganyklio, piemenų dievaičio, Liadonos ir Saulės. Pirmą dieną balandžio mėnesio šventė ant garbės pavasario ir Pergrubio įstatyta.
Šventė Rasos, 23 birželio. Rugsėjo mėnesio pusėj didi šventė ant garbės mažne visų dievų, o labiausiai žemininko. Ant galo 25 dieną siekio šventino tarsi bengdami senuosius metus, o naujus pradėdami (Ten pat. P. 40 – 41).

Krikščionybės ir pagonybės santykis

Žemaičiai, pradžioj penkioliktojo amžiaus į Kristų įtikėję, ligi galo to amžiaus būtinai nepametė savo stabmeldiškų, arba pagoniškų, papročių, nesgi per nenorą tapę katalikais, vos nesganduodami vyresnybės tevaikščiojo į bažnyčią ir krikščioniškai tesielgė, o vyresnybei nematant tuojau kūrė savotiškai ugnį šventą.
Užvis pamary ilgai žemaičiai stabmeldžiais tebebuvo, nes visame krašte nė vienos dar nebuvo bažnyčios. Pirmuosius toj pusėj namus Dievo 1551 m. įstegė Žemaičių vyskupai Mosėdy. Žemaičiai, ir maž tenumanydami mokslą katalikų, elgės padoriai, savo namiškius valgius tevalgė, vandenį tegėrė, vos kuomet ne kuomet alų su midumi teplempė, o vyno lig 1559 metų nė žinoti nežinojo.
Šešioliktame amžiuje, žemaičiai, gan jau dalykuose tikėjimo pramokyti, dideliai buvo dievobaimingi, mylėjo kunigus, kurių labai maž teturėjo, šventomis dienomis vaikščiojo į bažnyčias, nors tos daugiam buvo dideliai tolimos; susibarę, įsirūpinę ar kitą kokį vaidą tarp savęs turėdami, nėjo į sūdus, nebe prie savo ponų, bet prie artimiausio kunigo, o jo žodžius už balsą Dievo skaitydami, tuojau liovės kerštauti (Ten pat. P. 391).
Kur šiandien yra Palanga, Darbėnai, Laukžemis, Kretinga, Salantai, Kartena, Kuliai, Gargždai, Vėžaičiai, Veiviržėnai, Plungė, Notėnai ir Gintališkė, tuo kartu nė kokios dar nebuvo bažnyčios katalikų.
Veikiai galėjo rasti žmones po miškus gyvenančius ir savo amžiuj katalikų kunigo nemačiusius. Atkeliavę skelbėjai naujo tikėjimo įvairiose vietose pradėjo kitaip mokyti žmones, nekaip lig šiolei buvo mokomi, vargdieniai pradėti byloti, jog krikščionys ir patys nežino, kaip reikia tikėti, todėl vieni taip, kiti kitaip moko. Sugrįžo į seną tėvų tikėjimą, paskyrę sau vaideliotus, vėl sukūrė šventą ugnį. Ant Aukos kalno pas Salantus ir ant Birutos kalno pas Palangą pradėjo aukas dievui Perkūnui deginti, nešiojo namon kaulus sudegintųjų, ant garbės dievų gyvulių, vildamos, jog tie kaulai paskalsins javų brandą. Užaugino savo namuosde žalčius ir gyvates, už dievaičius paskaitytas, kaukoles žalčių ir krames gyvačių, praurbinę ir ant siūlo pavėrę, nešiojo ant kaklų savo, vildamos, jog tokie rožančiai apgins juos nuo ligų ir turtus padaugins. Nebkirto ąžuolų su šermukšniais, po katrais dievai geba ilsėti šventinmo sukaktuves numirėlių savo, dėdami ant kapų nuovakar bliūdus ir raugtines šiupinio (Ten pat. P. 86 – 87).

Žemaičių sugrįžimas į katalikų tikėjimą

Po Zigmanto Augusto mirties buvo išrinktas Henrikas Valua. Vilniaus pralotas Merkelis Giedraitis pastarojo rūpesčiu 1576 m. tapo Žemaičių vyskupu.
Nuo Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus išmeldęs keletą kunigų, mokančių lietuviškai, pavedė jiems bažnyčias ir klebonais padarė. Surinkęs mokslius katalikų jaunikaičius, mokė Alsėdžiuose. Pats steigė jiems matnastį ir apdarą, o pramokęs šventė į kunigus. Važinėdamas po miestelius ir sodas, kas dieną sakė žemaitiškai pamokslus ir klausė žmonių išpažinimo nusidėjimų. Pamatęs artojus ne visai tegebant eiti prie kunigų dėl išpažinusiam griekus ką ne ką dalyti. Tokiu būdu pas save minias patraukė. Žmones, sugrįžtančius į katalikų tikėjimą, priimdinėjo ir dirmavojo, o stabmeldžius, į Kristų įtikėjusius, krikštijo ir mokė (Ten pat. P. 89 – 90).

Įsidėjimai, kilę iš stabmeldiško tikėjimo

Nuo senų gadynių lig mūsų amžiaus šv. Jono naktį jaunuomenė gebėjo susieiti į artimus beržynus ar ąžuolynus. Sukurdavo didžią ugnį, vienas antras vaikinas, kankles ar skripkas atsinešęs, pradėjo skambinti. Apsukui ugnies šokti suniko. Pailsę susėdo pas ugnį, gėrė pokarčiui alų. Turtingosios tėvynaitės atsinešdavo ne vien kokius zamalakus, bet dar pridrėbtus bliūdelius varškėtų kleckų, šiltų, vos kuo išvirtų. Ne viena tarnaujanti mergelė bevelijo keletą dienų nevalgyti, bile, į vakarines eidama, gautų nuo gaspadinės sūrelį su papenčiu kepaišiu.
Tą pačią naktį mėnesienoj žmones eidavo paparčio žiedo ieškoti, tikėdami, jog radusysis patampa dideliai bukliu, gali kiaurai matyti, kame yra žemėj pinigai užkasti, akies mirksny pažinti visas raganas ir persikelti iš vienos vietos į kitą.
Velykų pirmadienį jaunuomenė, anksti kėlusi, laistė vandeniu, tebgaulinčiuosius arba, ištraukusi iš patalo, nešė į upelį ir būtinai nuneštąjį mirkė.
Pirmojoj po Velykų seredoj nė vienas ūkininkas senovėj nė pirštu piršto nekeitė, nes tarės per šventinimą užlaikysiąs javus savo nuo perkūnijos ir krušų. Tos dienos ir ligšiolei tebsivadina ledų dienomis, nuo to atminimas deivės Liados.
Kožną metą ūkininkai, pirmą sykį išgirdę perkūniją griaunant, senovėj puldavo ant veido ir kūlį vartaliodavo, melsdami dievo Perkūno, kad kutintų derlius javus ir užlaikytų per vasarą nuo krušų.
Žmonės, išgirdę varną ant stogo kriokiant, numanė spėriai tame bute vieną mirsiant. Namiškiams neužspaudus numirėlio blakstienų, žmonės, atėję į būdynę, sako: išveizės dar du.
Motinos gebėjo apdrožti slenkstį ir sienos keturiose namo kertėse, paskiau, pasėmusios į šukę pikšnių, įmesdavo skiedras ir smilkydavo savo sergančius vaikus. Taip darė vildamos pagalbą gausančios nuo Slenkstinio ir kitų namiškių dievaičių, kurie esą kertėse gyveno.
1838 m. Kražių parapijoj toks atvejis žinomas. Išvydę lekiant oru pagal netoli žemės ugnį, sako dievaitį kauką nešant grūdus į mylimuosius namus arba tinkamojo ūkininko. Regėdami ant žemės ugnį, sako pinigus degant.
Nakties būvy radę nuplukusius arklius, sako deive Laumę jodžius, o kad nebjodytų, pakabina kūtėj nušautą šarką. Ta laume dažnai yra vaikiukai, katrie užvis subatos vakarais kur ne kur geba jodyti.
Brėkštant neleidžiama moteriškėms drabužių skalbti sakydami tuomet laumes skalbiantis (Ten pat. P. 335 – 338).

Įsidėjimai, kilę iš nesuprasto krikščioniško tikėjimo

Verbų nedėlioj jauni žmonės kits kitą raižydavo pašvęstais karklais arba žilvičiais, linkėdami tarsi laimingo sulaukimo ateinančių Velykų. Per Velykas jaunuomenė skrajojo nuo buto iki buto, dažytus kiaušius rinkdama.
Žmonės datyrę nuo kitų daugel neteisybių, o negalėdami kitaip atmonyti, neša į Kretingą muštinį, kad bernardinas prie šv. Antano mišias atlaikytų. Taip daro vildamos neprietelių, mišias atlaikius, susirgsiant ir mirsiant, neturtingi užmoka savo klebonui, kad lieptų skambinti varpais, arba zvanyti, pririša prie varpo širdies strikelį, vildamos trumpame laike zvanysiant po mirusio jo neprieteliaus arba sutrauksiant ligai it virvėmis.
Įsirgę nemokyti žmonės neina pas tikrus gydytojus, bet skuba pas makliorius apgaudinėtojus, katrie, nieko nenumanydami apie ligas, sakos sumanantys gydyti. Kiti dar įsirgę siunčia į Prūsus ar į Kuršą pas žynius ir burtininkus teirautis, ar išgis, ir kokios geliuotų žolės.
1752 m. dideliai įsirgęs kunigas Jokūbas Šmatovyčia išsiuntė į Prūsus vaikiuką, pavarde Diloba, paklausti žynio, ar besikels iš to patalo. Išgirdęs apie tą darbą, kunigas vyskupystės žvalgytojas apskundė jį konsistoriui, katras pagijusį kunigą užrakino Telšių klioštioriuj, kad verktų už savo nusidėjimą lig pat amžiaus galo (Ten pat. P. 339).

Baigiamosios pastabos

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius savo dviejų tomų darbe “Žemaičių vyskupystė”, išskirdamas etnografinius duomenis, vartoja dvejopus šaltinius. Viena jų grupė – istorikų romantikų Teodoro Narbuto ir Alberto Vijūko Kojelavičiaus darbai – “Lietuvių tautos istorijos” pirmas tomas, skirtas mitologijai, ir “Lietuvos istorija”.
T.Narbutas savo “Lietuvių tautos istorijos” pirmame tome, kaip ir Žemaičių vyskupas M.Valančius veikale “Žemaičių vyskupystė”, naudojasi S.Daukanto, žinomo istoriko – romantiko, kuriam greičiausiai darė įtaką Švietimo epochos veikėjai J.G.Herderis, L.Rėza, Ž.Mišlė, idėjų veikalo “Būdas Žemaičių ir Lietuvos” rankraštis.
Kita šaltinių grupė, kuriais naudojosi Žemaičių vyskupas M.Valančius, labiau patikima. Tai – S. Starovolscio “Polonia sive status regni Poloniae descriptio” Colonia, 1632, Iohan Lasicius “Ponus. De diid Samagitarum caeterorvmque Sarmatorum et falsorum Christianorum” Basileae, 1615, Sebastiano Miunsterio “Cosmographia universa” 1559 VI libri, Annvae litterae Societatis Jesu anni 1612 ad patres et fratres eiusdem Societatis Lugduni, 1618 ir Acta quartae Synudus Samogitiensis.

Gintautas EREMINAS,
istorikas