Krikščioniškosios Europos laisvės ir vienybės gynėjas

Palaimintasis kun. Markas d’Avianas

Pamokslininko charizmos atradimas

Gimęs Aviano vietovėje, tuometėje Venecijos respublikoje, 1631 m. lapkričio 17 d. buvo pakrikštytas Karlo Domeniko vardu. Jo tėvai - pasiturintys katalikai miestiečiai Paskualė ir Roza Kristoforiai vėliau susilaukė dar dešimties vaikų. Tėvai rūpinosi vyriausiajam sūnui, kuris ankstyvoje jaunystėje rodė ypatingą misijinį įkarštį, suteikti tinkamą religinį ir kultūrinį pasirengimą, todėl 1643 metais išsiuntė mokytis į Giorco jėzuitų kolegiją.
Tuometinės aštrios kovos tarp Venecijos respublikos ir Osmanų turkų imperijos agresyviosios kariuomenės jaunuoliui pažadino didvyriškų žygių troškimą. Septyniolikmetis Markas Domenikas apleidžia Giorco kolegiją ir išvyksta į mūšių apimtą sritį, norėdamas savo krauju ginti krikščioniškąjį tikėjimą. Tačiau po keleto kelionės dienų, išsekęs ir alkanas, pasibeldžia į Kapodistrijos kapucinų vienuolyno vartus. Jį priglaudę, pamaitinę ir nuraminę vienuoliai patarė sugrįžti į gimtinę, kur jis kitaip galėtų panaudoti savuosius talentus.
Šis susitikimas su Kapodistrijos kapucinais jam buvo lemtingas, nes gautos malonės šviesa padėjo atverti tikrąjį dvasinį pašaukimą. Tvirtai apsisprendęs, 1648 metais jaunuolis įstoja į kapucinų noviciatą Koneljane ir po metų, 1649 m. lapkričio 21 d., duoda vienuolinius įžadus, prisiimdamas vienuolinį Marko d’Aviano (Morkaus iš Aviano) vardą. Toliau tęsia teologijos studijas, kurias baigęs, 1655 m. rugsėjo 18 d. gauna kunigo šventimus. Gyvendamas Koneljano bendruomenėje, pasižymėjo pamaldumu, klusnumu, kuklumu, o tuo pat metu ir uoliu vienuolijos regulos ir kitų nuostatų vykdymu.
Ši vidinė drausmė ir maldos gyvenimas M.d’Avianui padėjo atrasti savąją didžiojo pamokslininko charizmą ir nuo 1664 metų jis visą savo energiją skiria apaštalavimui bei Dievo žodžio skelbimui, keliaudamas per Italiją, Vokietiją, Austriją, Šveicariją, Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Bohemiją, Vengriją, Slovėniją. Į jo vadovaujamas rekolekcijas, ypač liturginiais Advento ir Gavėnios laikotarpiais, susirinkdavo didžiulės dešimčių tūkstančių žmonių minios. Pamokslininkas ragino klausytojus stiprinti tikėjimą, praktikuoti nuoseklų krikščionišką gyvenimą, gailestį už nuodėmes ir prasmingą atgailą.
1676 m. rugsėjo 18 d. įvykis atskleidė dar vieną kapucino gebėjimą, susilaukusį dar didesnio populiarumo visoje Europoje. Tą dieną jis buvo pakviestas į San Prosdocimo vienuolyną Paduvoje. Ten per jo maldas ir palaiminimus vienuolė sesuo Vinčensa Franreskoni, kuri jau 13 metų sunkiai sirgo ir buvo prikaustyta prie patalo, staiga pasijuto sveika. Vėliau palaimintojo M.d’Aviano dalyvavimu įvyko dar daugiau stebuklingų išgijimų, kurie pažadino naujus atsivertimus.

Laukiamas svečias valdovų rūmuose

Išgarsėjęs tėvas Markas tapo laukiamu svečiu Europos valdovų rūmuose, kur buvo prašoma jo pamokslų ir dvasinių patarimų. Savo „dvasiniu tėvu ir slaptųjų reikalų patikėtiniu“ jį laikė tiek Ispanijos karalius Karlas II ir Lenkijos karalius Janas Sobieskis, tiek Lotaringijos hercogas Karolis ir Bavarijos kunigaikštis Maksimilijonas Emanuelis, taip pat kitų feodalinių valdų, kurių tuometinėje susiskaldžiusioje Europoje buvo daugybė. Beje, palaimintasis M.d’Avianas niekada nepiktnaudžiavo turėta įtaka pasaulio galingiesiems ir visuomet nuosekliai atstovavo Bažnyčios interesams, savo veikloje susilaukdavo didelio Romos įvertinimo ir paskatinimo.
Ypatingą reikšmę šiuo atžvilgiu turėjo jo draugystė ir artimi ryšiai su Habsburgų dinastijos valdytos Austrijos (tuomet vadintos Šventosios Romos imperija) valdovu Leopoldu I. Nuo pat pirmojo jų susitikimo Lince 1680 metais iki pat tėvo Marko mirties jis buvo tikruoju Leopoldo draugu, patarėju, dvasiniu vadovu ir patikėtiniu visuose svarbiuose imperatoriaus reikaluose, ar jie turėtų asmeninį ir šeimyninį, ar politinį, ekonominį ir karinį pobūdį. Kaip nurodoma Vatikane paskelbtoje naujojo palaimintojo biografijoje, abiejų tų asmenybių charakteriai ypatingu būdu vienas kitą labai papildė. Būdamas neryžtingu ir nuolat abejojančiu žmogumi, imperatorius Leopoldas M.d’Aviano asmenyje sutiko stiprų ir aiškių nuostatų draugą, kuriuo bet kada galėjo pasitikėti ir rasti tvirtą dvasinę atramą.
Tai buvo sudėtingas ir sunkus metas Europai, nes dėl didelio politinio ir religinio susiskaldymo žemyno vienybė buvo suirusi ir tuo pasinaudojusi Osmanų musulmoniškoji imperija išvystė stambaus masto ekspansiją. Užėmusi didžiąją dalį pietrytinės Europos ir netgi Vengriją, ji kėsinosi pajungti kitas krikščioniškąsias žemyno sritis. Suvokdamas visą iškilusį pavojų, popiežius Inocentas XI karui su turkais savo legatu paskyrė kaip tik įtakingąjį kapuciną tėvą M.d’Avianą, kuris, pasinaudodamas savo ryšiais su imperatoriumi Leopoldu ir kitais Europos šalių monarchais, bandytų pasiekti jų vieningumą ir taip pat savo oratoriniais gebėjimais padrąsintų krikščionių karius ryžtingai kovai prieš agresorių.
Lemtingasis mūšis dėl Vienos su imperijos sostinę apsiautusia turkų kariuomene įvyko 1683 m. rugsėjo 12 d. Prieš jo pradžią ugninga kalba, po šv. Mišių aukos Kalenbergo mūšio lauko koplyčioje, į karo vadus ir kovotojus kreipėsi kunigas M.d’Avianas. Tokio dvasingo pamokslo paskatinti (legenda sako, kad pats kapucinas, iškėlęs kryžių, vedė karius į mūšį), krikščionių kariai kovėsi drąsiai ir ryžtingai, pasiekdami visišką pergalę. Po šios pergalės tėvas Markas tapo kariuomenei savotišku talismanu, ir imperatorius Leopoldas taip pat patikėjo, kad jį veda dieviškasis įkvėpimas.

Karinis strategas ir diplomatas

Mūšis dėl Vienos buvo lemtingas, nes iki jo krikščioniškoji Europa buvo Osmanų imperijos ekspansionizmo atžvilgiu užėmusi gynybines pozicijas, tačiau po 1683 metų perėjo į strateginį puolimą. 1686 m. rugsėjo 2 d. buvo išvaduotas Budapeštas ir 1688-ųjų rugsėjo 6 d. turkai pasidavė Belgrade. Visoje šioje karinėje kampanijoje tiek kaip krikščionių karių karštas įkvėpėjas, tiek kaip aktyvus diplomatas, vienydamas Europos valdovus bendram reikalui, aktyviai veikė Popiežiaus legatas M.d’Avianas.
Tai buvo nelengva užduotis, ypač diplomatinėje srityje, nes nedorojo karaliaus Liudviko XIV valdoma Prancūzija tiek iš nepalankumo Popiežiui (vadinamoji galikonybės problema), tiek dėl ginčų su pagrindine varžove Habsburgų dinastija (Ispanijos paveldo klausimais) iš esmės rėmė turkus. M.d’Aviano pastangomis 1684 metais tarp Liudviko XIV ir imperatoriaus Leopoldo I buvo sudaryta vadinamoji „Regensburgo paliaubų“ sutartis, kas leido Austrijai bent laikinai sutelkti dėmesį karui su osmanų pajėgomis. Įtakingajam kapucinui karštai raginant katalikų valdovus vieningai „ginti tikėjimą“ nuo turkų musulmonų antplūdžio, jaunieji aristokratai iš visos Europos su savo kariais stojo į imperatoriaus Leopoldo pusę, ir taip jis galėjo išspręsti karinio kontingento stygiaus problemas.
Ne mažesnė problema buvo finansų sukaupimas didžiulei kariuomenei išlaikyti, taip pat tiekimo organizavimas plačiajam frontui, nusidriekusiam per visą pietrytinę Europą. Tėvas Markas matė visą tuometės austrų „biurokratijos“ aplaidumą ir nevengė griežtų komentarų jos atžvilgiu. Imperatorius Leopoldas, atsižvelgdamas į patarimus, darė kai kuriuos potvarkius, tačiau jie buvo nepakankami. M.d’Avianui pranešus į Romą, kad finansinių išteklių trūkumas lieka didelis, popiežius Inocentas XI 1685 metais paskelbė piniginės rinkliavos visoje Europoje iniciatyvą kovai prieš turkus finansuoti.
Suprasdamas karinės strategijos reikšmę, nuolat būdamas mūšių laukuose, tėvas Markas taip pat matė austrų karinio vadovavimo operacijoms trūkumus. Savo turima įtaka imperatoriui Leopoldui jam pavyko įtikinti, kad kariuomenės vadovavimas būtų perduotas patiems žymiausiems vokiečių aristokratams - Lotaringijos hercogui Karoliui, Bavarijos vyriausiajam kunigaikščiui Maksimilionui Emanueliui ir Badeno markgrafui Liudvikui, kurie sugebėjo karius sutelkti svarbiausiems mūšiams ir juos laimėti. Visur šiose kovose karius ir jų vadus lydėjo ir aktyvia sielovada palaikė pats kapucinas M.d’Avianas, kurį galima laikyti savo laikotarpio didžiuoju kariuomenės kapelionu.

Pagarba Vienos išlaisvinimo įkvėpėjui

Kaip žinoma, tuomet, XVII amžiuje, pietryčių Europa vis dėlto nebuvo galutinai išvaduota iš turkų jungo, nes per dideli buvo susiskaldžiusių feodalinių valdovų tarpusavio nesutarimai ir daugelis kilmingų aristokratų buvo pasirengę kovoti su islamo agresoriais tik tada, kai pavojus beldėsi į jų pačių duris. Austrijos valdančiose viršūnėse tuomet vyko ginčai tarp vadinamosios „Vakarų partijos“, kuri siekė kovos su Prancūzija dėl Habsburgams priklausiusios Ispanijos karūnos išlaikymo, ir „Rytų partijos“, kuri telkė dėmesį į karą su Turkija bei politinę imperijos ateitį matė pietryčių Europoje. Dėl asmeninių šeimos interesų imperatorius Leopoldas vėliau nepaklausė M.d’Aviano, karšto „Rytų partijos“ rėmėjo, patarimo ir įsivėlė į kovą dviem frontais (su Prancūzija ir Turkija), ir tai susilpnino Austrijos pajėgumą.
Žinoma, bažnytiniame kapucino kunigo M.d’Aviano įvertinime pirmiausia iškeliama ne tik jo, kaip karinio stratego ir talentingo diplomato, veikla, bet jo minėtas apaštalavimas vienuolijos įkūrėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasia. Pažymėtinas vienuolio ypatingas pamaldumas Dievo Motinai: kai 1697 metų pavasarį Vienai iškilo nauja turkų įsiveržimo grėsmė, jis pasirūpino, kad į Austrijos sostinę iš rytinės Vengrijos Pioso vietovės būtų perkeltas stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas, žinomas „Maria pocs“ ikonos vardu. Šis paveikslas didelėmis procesijomis buvo lydimas pagarbinimui po įvairias Vienos bažnyčias, kol galutinai rado vietą centrinėje Šv. Stepono katedroje, pradėdamas iki šiol neišblėsusio austrų tautos pamaldumo Dievo Motinai laikotarpį.
1699-ųjų gegužę M.d’Avianas paskutinį, keturioliktąjį, kartą atvyko į imperijos sostinę. Buvo aiškiai matyti, kad jo sveikata ypač susilpnėjusi, todėl savo aktyvią sielovadinę bei politinę veiklą jau buvo priverstas nutraukti. Tų metų rugpjūčio pradžioje jį Vienos kapucinų vienuolyne dar kartą aplankė imperatoriaus šeima ir kitos svarbios šalies asmenybės. Visiems buvo matyti, kad garsiojo sielovadininko žemiškasis gyvenimas artėja į pabaigą. Rugpjūčio 12 dieną apaštališkasis nuncijus perdavė jam asmeninį popiežiaus Inocento XII palaiminimą. Priėmęs Ligonio sakramentą ir atnaujinęs vienuolinius įžadus, dalyvaujant imperatoriui Leopoldui I ir jo žmonai Eleonorai, 1699 m. rugpjūčio 13 d. atsisveikino su šiuo pasauliu, rankose tvirtai laikydamas kryžių.
Didžiulės žmonių minios ėjo paskutinį kartą atsisveikinti su jau pašarvotu tėvu Marku. Rugpjūčio 17 dieną imperatorius jam surengė iškilmingas laidotuves ir davė nurodymą palaikus perkelti į imperatoriškos šeimos kriptą. Leopoldas I taip pat rūpinosi, kad būtų pradėtas M.d’Aviano kanonizacijos bylos tyrimas. Tuo pagrindu po ketverių metų tėvo Marko palaikai buvo perkelti į Vienos kapucinų bažnyčios koplyčią, kur ilsisi iki šiol. 1935 metais tuometis Vienos arkivyskupas kardinolas Teodoras Iniceris pašventino jam pastatytą monumentalų paminklą, kurio papėdėje matyti paties imperatoriaus savo bičiuliui ir dvasiniam vadovui M.d’Avianui sukurtas antkapinis įrašas: „Vienos išlaisvinimo siela“ („Die Seele der Befreiung Wiens“).

Dvasinio palikimo istorinis vertinimas

Kalbant apie Atvelykio sekmadienį beatifikuoto kapucino kunigo dvasinį palikimą, svarbu pabrėžti, jog M.d’Aviano paskelbimas Bažnyčios palaimintuoju nebuvo koks nors prieš islamą ar Turkiją nukreiptas aktas. Dėl to, kad po 2001 m. rugsėjo 11-osios pastebima tam tikra įtampa Vakarų civilizacijos ir islamo tarpusavio santykiuose, reikia prisiminti, jog popiežius Jonas Paulius II ir visa Bažnyčia griežtai atmeta bet kokias antiislamistines apraiškas. Šventojo Tėvo tvirtas nusistatymas prieš karą Irake ir kitus konfliktus Artimuosiuose Rytuose aiškiai pabrėžia politinio, kultūrinio ir tarpreliginio dialogų poreikį.
Vienos kapucinai neseniai paskelbtame pareiškime taip pat pabrėžė, jog jų didžiojo brolio M.d’Aviano paskelbimą palaimintuoju reikia vertinti istoriniu aspektu. Prieš daugiau kaip 300 metų vykęs išsivadavimas iš osmanų ekspansijos mirtinos grėsmės buvo „to momento neatidėliotinas būtinumas, svarbi sąlyga patvariai taikai laisvės sąlygomis“ Europoje. Šiandien laikai yra visiškai kiti, „daugiau turkai nebėra mūsų priešai“ ir netgi sprendžiamas Turkijos priėmimo į Europos Sąjungą klausimas.
Pokalbyje su italų žurnalistais dabartinis Vienos arkivyskupas kardinolas Christofas Šionbornas irgi perspėjo, kad M.d’Aviano beatifikavimas nebūtų panaudojamas politiniams tikslams. Jis pabrėžė, kad tėvas Markas neturėjo jokio fanatizmo ar religinės neapykantos musulmonams. Pažymėtina, kad, 1688 metais užėmus Belgradą, kariuomenę lydėjęs tėvas Markas dėjo pastangas, jog būtų išgelbėta pasidavusios turkų įgulos karių gyvybė. Jis tuo klausimu specialiai pasiuntė laišką imperatoriui Leopoldui I, pabrėždamas, kad turkai musulmonai taip pat yra „Dievo vaikai“ ir jų reikia pasigailėti. Taip pat jis gynė Budapešto (tuomet šis miestas vadintas Buda) ir Venecijos žydus nuo neteisingų kaltinimų ir plėšikavimo.
Žinoma, palaimintasis M.d’Avianas buvo „savo laikotarpio vaikas“, kada „demokratijos siena“ tarp religijų ir konfesijų buvo labai ryški ir apie ekumenizmą ar tiesioginį tarpreliginį dialogą dar nebuvo galima kalbėti šiuolaikiniu to proceso supratimu. Tarpreliginis apsikeitimas ir bendravimas vyko daugiau komercijos, filosofijos, mokslo ir kultūros lygmenyse. Tėvas Markas savo garsiuosiuose pamoksluose įsiliejo į tuometinę „kontrreformaciją“, tačiau teigiamai vertino protestantų gilias Šventojo Rašto studijas ir siekė katalikų bei protestantų feodalinių valdovų susitaikymo Vidurio Europoje. Į turkų musulmonų ekspansiją jis taip pat daugiau žvelgė ne iš politinių, bet iš religijos pozicijų, vadindamas tai krikščionių nutolimo nuo tikėjimo ir nuodėmingumo pasekme. Tai, ko gero, aktualu ir šiandien, matant islamo stiprėjimą Europos krikščionių sekuliarizmo akivaizdoje.
Be abejonės, palaimintojo tėvo Marko darbai lieka svarbiu įnašu stiprinant krikščioniškąjį europiečių tapatumą, kontinento vienybę krikščionybės dvasiniame audinyje. Juk būtent dabartiniame integracijos kelyje kalbama apie Europos sielos paiešką, kuri remtųsi krikščioniškosiomis šaknimis ir Evangelijos vertybėmis - taika, teisingumu, laisve ir solidarumu. „Šis pamaldusis keliauninkas Europos keliais savo drąsaus pamokymo, lydimo kitų pastangų, dėka buvo tikruoju dvasinio atsinaujinimo pažangos centru, - kalbėjo beatifikacijos iškilmių homilijoje popiežius Jonas Paulius II. - Palaimintasis Markas d’Avianas primena Europos žemynui, kuris pastaruoju metu atsiveria naujoms bendradarbiavimo perspektyvoms, kad jo vienybė bus stipresnė, jeigu remsis bendromis krikščioniškomis šaknimis“.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"