Istorinis gegužis

Prieš lemiamą balsavimą dėl narystės Europos Sąjungoje, faktiškai dėl Lietuvos ateities, per Lietuvos radiją teko nugirsti žurnalisto Beno Rupeikos tradicinę rytmetinę laidelę. Joje, kiek supratau, kažkoks ūkininkas skundėsi, jog prie sovietų buvo gyventi geriau, nes… be vargo buvo galima įsigyti pagrindinį sovietinį apdarą – šimtasiūlę ir tokį pat apavą – kerzinius batus. Esą tai buvo labai patogus dalykas - ir šilta, ir, kiek norėdamas, gali braidyti po kolchozo fermų srutas. O dabar, pasirodo, skundėsi žmogelis, tenka važiuoti pirkti šių archajiškų prekių į Baltarusiją. Ką gi, ne jis vienas taip šneka. Antai buvęs komunistų partijos Klaipėdos miesto komiteto pirmasis sekretorius, šiuo metu Lietuvos ambasadorius Ukrainoje, Moldovoje ir Gruzijoje Viktoras Baublys gyrėsi, jog kadenciją dirbo Lietuvos ambasadoriumi Baltarusijoje, kuri, pasirodo, yra labai įdomi šalis, ir tai buvo labai produktyvus šio nomenklatūrininko gyvenimo laikotarpis. Tiesa, dar pasigyrė, kad buvusio pirmojo sekretoriaus šeima, jam sekretoriaujant, švęsdavo Kalėdas ir Velykas, ne tik spalio „revoliuciją“ ar gegužės 1-ąją. Ir dar priminė, jog anais okupacijos laikais didžiausias rūpestis – kad šventę (gegužės 1-ąją) „sutiktume gerais darbo rezultatais, kad parduotuvėse būtų duonos, pieno produktų…“ Būtų galima priminti buvusiam sekretoriui, kad jo partiečiams duona ir pienas mažiausiai rūpėjo. Juk buvo specialios parduotuvės, kuriose galėjai įsigyti tuometinių gėrybių, kurių dabar, beje, pilna net nedidelėje kaimo parduotuvėje. Štai koks buvo puikus gyvenimas!
Prieš referendumą teko skaityti ir girdėti dar keistesnių dalykų. Štai JAV Senatui ratifikavus Lietuvos stojimo į NATO dokumentus, pasigirdo, jog didieji pasaulio istorijoje užkariautojai ir karvedžiai, kaip Čingis Chanas, Aleksandras Makedonietis, Julijus Cezaris ar Napoleonas, tebuvo tik viščiukai. Esą amerikiečiai ketina padaryti paklusnų visą pasaulį ne tik materialine, bet ir moraline prasme. Visų pirma jie dominuos naujosiose NATO valstybėse. O naujosios ES narės savo ruožtu suskaldys ir Europos bendriją. Ir taip kai kas kalba Lietuvoje todėl, kad Rusijoje panašiai galvojama. Štai Rusijos istorikė ir publicistė Natalija Naročnickaja, populiarios knygos „Rusija ir rusai pasaulio istorijoje“ autorė, Maskvos laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ paskelbė didžiulį straipsnį apie pavojų, kurį kelia JAV, o ypač jos prezidentas Džordžas Bušas. Visų pirma, anot autorės, JAV ir Didžioji Britanija gana sėkmingai vykdo Rytų Europos šalių užvaldymo planą, nustumiant Rusiją už Uralo, neleidžiant jai kontroliuoti Baltijos ir Juodosios jūrų. Autorė apgailestauja, kad nedaug kas Rusijoje atkreipė dėmesį į JAV prezidento Dž.Bušo žodžius, pasakytus jam viešint Vilniuje, jog daugiau niekada nebebus jokių jaltų ir miunchenų. „Rusijoje nuspręsta nepastebėti šių žodžių, nors jų pagrindinė mintis pakankamai aiški: anglosaksams svarbiausia, kad Rytų Europos – linijos nuo Baltijos iki Viduržemio jūros – niekada nebekontroliuotų nei Rusija, nei Vokietija… Kai tik paskutiniai Petro Pirmojo užkariavimai bus atimti iš Rusijos, senasis pasaulis nustos būti pasaulio istorinių įvykių ir procesų centru“. Taigi Maskvoje labiausiai bijomasi ne besiplečiančios Europos, o JAV dominavimo joje. Visų pirma – Rytų Europoje.
Na, o JAV Senatas pademonstravo neregėtą vieningumą, vienbalsiai (96 balsais) balsavęs už tai, kad būtų ratifikuoti Lietuvos, Latvijos, Estijos, Slovakijos, Slovėnijos, Rumunijos ir Bulgarijos prisijungimo prie NATO protokolai. Tai buvo išties istorinė diena Lietuvai. Kai Vakarų pasaulis gegužės 8 dieną minėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines, Lietuva ir kitos šalys gavo didelę garantiją, kad kitų metų gegužę taps visateisėmis NATO narėmis. Juk, nepaisant esančių nesutarimų tarp JAV ir „senosios Europos“, Jungtinės Valstijos Aljanse vis tiek vaidina pagrindinį vaidmenį. Dar svarbiau, kad JAV prezidentas šiam įvykiui skyrė ypatingą prasmę ir dėkojo naujosioms kandidatėms už paramą Vašingtono politiniam kursui.
Taigi gegužės pradžia suteikė Lietuvai daug labai realių vilčių dėl savo saugumo užtikrinimo ilgiems dešimtmečiams. Be to, Vašingtonas aiškiai pademonstravo, kad sugeba būti dėkingas už solidarumą, kurį išreiškė Vilniaus dešimtuko šalys. Nors ir vyksta trintis tarp senosios Europos ir JAV, iš esmės nei Paryžiuje, nei Berlyne, nei Briuselyje neprieštaraujama naujų narių priėmimo į Aljansą protokolų ratifikavimui. Vis dėlto nuo JAV pozicijos priklauso esminiai NATO reikalai.
O kad įtampa tarp Vašingtono ir dalies Europos stiprėja, rodo paskutinis JAV prezidento patarėjos nacionalinio saugumo klausimais Kondolizos Rais interviu keliems Ispanijos laikraščiams. Jame K.Rais ypač pabrėžė, jog ne Jungtinės Valstijos skaldė europiečius ir bandė užčiaupti burnas Rytų Europos valstybėms. Aišku, K.Rais visų pirma turėjo galvoje Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką. Taigi tie tarptautiniai procesai neišvengiamai palies ir Lietuvą.
Tai, žinoma, vadinamosios didžiosios politikos reikalai, kurie paprastam žmogui nelabai ir rūpi. Tačiau referendumas dėl Lietuvos narystės ES parodė, jog daugelis žmonių suprato šio balsavimo svarbą. Tai buvo labai svarbus Lietuvos žmonių žingsnis, prilygstantis Kovo 11-ajai. Kai kurie istorikai teigia, kad Lietuvos priėmimas į ES tolygus Lietuvos krikštui. Gal ir perdėta, bet nedaug. Tiesa, daugelis galvoja, kad, Lietuvai tapus ES nare, pasipils pinigai vos ne į kiekvieno kišenes. Be jokių pastangų. Deja, taip nebus. Reikės kiekvieno didelių pastangų. Bet svarbiausia, ko galima laukti iš narystės ES, tai didesnio socialinio teisingumo, nes socialinė ir turtinė nelygybė peržengė visas ribas. Juk kur matyta, kad, pavyzdžiui, pieno perdirbimo įmonių generalinių direktorių atlyginimas viršija JAV prezidento algą. O tie, kurie balsavo prieš ES arba neatėjo prie balsadėžių, iš tiesų balsavo prieš laisvę, nes jie bijo būti laisvi. Na, o teiginiai, kad, įstojus į ES, bus gerai tiktai valdžiai ir valdininkams, irgi nesunkiai paneigiami. Akivaizdžiai turės sumažėti korupcija. Jau vien dėl to, kad demokratinėse šalyse valstybės pareigūnus įstatymai įpareigoja ne tik deklaruoti pajamas ir turtą, bet ir atskleisti savo interesus.
Aišku, reikia tikėtis ir didesnių investicijų į pramonės vystymąsi. Kažkodėl dabar daugiausia kalbama apie būsimas investicijas ir paramą žemės ūkiui. Tačiau svarbiausia yra pramonės vystymas. Dažnai minimas daug pasiekusios ES narės Airijos pavyzdys. Tačiau, jeigu Lietuvoje žemės ūkis bendrajame visuomeniniame produkte siekia 10 proc., tai bendras Europos Sąjungos vidurkis – tiktai 1,7 proc. Airijoje žemės ūkis pakankamai gerai išvystytas, tačiau jis siekia tik 3,4 proc. BVP, vadinasi, pagrindinis dalykas yra pramonės vystymas. Ten taip ir daroma, visų pirma skiriant Europos Sąjungos lėšas pramonei vystyti. Bendra ES parama Airijai 1994-1998 metais sudarė apie 35 milijardus litų, o apie 19 mlrd. iš šios sumos buvo skirta šios šalies pramonei vystyti. Į tai mūsų valdžios vyrams reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį. Tai kur kas svarbiau nei cukrinių runkelių kvotos ar panašūs dalykai. Be to, vadinamųjų euroskeptikų kalbos, kad, įstojus į Europos Sąjungą, lietuvių laukia Amerikos indėnų likimas, tėra tik pigūs triukai. Jeigu jau tokiais netapome per ilgus okupacijos dešimtmečius, neturėtume tapti ir dabar. Ir tai ne A.Brazausko ar A.Sniečkaus nuopelnas, kaip tvirtina tėvas Stanislovas ar A.Juozaitis. O kad dalis žmonių prarado pilietiškumo, patriotizmo jausmus, tai jau kitas dalykas.
Taip pat yra vilčių, jog iš esmės pasikeis ir teisėsaugos sistema, nes, kaip visi gerai supranta, dabar, gaudami didžiulius atlyginimus, teisėjai niekada neišdrįs rizikuoti nei savo gerais atlyginimais, nei vietomis, už kurias jie gauna stambius kyšius. Taip, drebėdami dėl savo kėdžių, jie tapo urmu valdžios supirkti, o teismai atsidūrė nomenklatūros kišenėje. Antra vertus, nomenklatūros amžius, ir taip pernelyg užsitęsęs Lietuvoje, neišvengiamai artėja prie pabaigos, kad ir kaip nagais bei ragais ji bus įsikibusi į valdžios kėdes. Paprasčiausiai gyvenimas privers juos pasitraukti.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"