Knyga „Broliai Juškos“ ir jos autorius

Dabar kone kiekvienas mokslininkas, apgynęs disertaciją, per dvejus trejus metus ją papildo nauja medžiaga ir išleidžia atskira knyga. Dažniausiai autoriui už tai suteikiamas docento vardas, o skaitytojas praplečia savo akiratį iš tos mokslo srities, kuri jį labiausiai domina. Kitaip atsitiko su dr. Antano Mockaus (1918-1995) disertacija.
Daugiavaikės žemaičių šeimos (Krioklių k., Papilės vls.) ketvirtasis vaikas tapo žymiu žmogumi, visą gyvenimą paskyrusiu Lietuvos kultūrai: tautosakininkas, pedagogas, dainų švenčių tvarkdarys, ilgametis Pedagogikos instituto vicedirektorius. Kone du dešimtmečius su šiuo žmogumi teko dirbti po vienu stogu. Todėl visiškai pritariu jo aštuoniasdešimtmečiui skirtos knygos rengėjų pastebėjimams: „Visos darbo sritys – tai be galo darbštaus, valingo Lietuvos patrioto, tvirto žemaičio, okupacijos metų lituanisto ir pedagogo siekimas dirbti tai, kas svarbiausia, ten, kur įmanoma, nepalūžti pačiam, paremti, paskatinti kitus“.
A.Mockus – pirmosios Vilniaus universiteto pokario lituanistų laidos absolventas. 1949 metais visose srityse trūko kvalifikuotų darbuotojų – vieni pasitraukę į užsienį, kiti – Sibiro gulaguose. A.Mockus tęsė studijas Universiteto aspirantūroje, priimamas dirbti į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, 1953 metais paskiriamas besikuriančio Tautosakos sektoriaus vadovu.
A.Mockus disertacijai pasirinko sovietmečiu nepopuliarią, bet mažai tyrinėtą ir lietuvių kultūrai itin svarbią temą: „Broliai A.ir J.Juškos – lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai“. Vadovaujant prof. Vincui Mykolaičiui–Putinui, disertaciją apsigynė 1956 metais. Kadangi darbas atliktas sąžiningai ir kruopščiai – išvažinėti ir išvaikščioti pedagogo ir kalbininko Jono Juškos (1815-1886) bei kunigo, tautosakininko, etnografo, kalbininko Antano Juškos (1819-1880) keliai, daug laiko praleista archyvuose – buvo siūlyta disertaciją parengti spaudai ir išleisti. Tačiau skaitytojus ši studija pasiekė tik šiais metais, praėjus keturiasdešimt septyneriems metams nuo gynimo ir aštuoneriems metams nuo autoriaus mirties.
Brolių Juškų asmenybės A.Mockų domino iki pat jo gyvenimo pabaigos. Rašydamas disertaciją, jis 1954 metais parengė spaudai ir išleido A.Juškos „Lietuviškas dainas“ (trys tomai), parašė platų įžanginį straipsnį, o 1955 metais – „Lietuviškas svotbines dainas“ (du tomai). Žinodamas tuomečio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktoriaus Kosto Korsako skeptišką požiūrį į tautosaką, A.Mockus ne tik nepakvietė direktoriaus būti šių darbų formaliu bendraautoriumi, kaip anuomet buvo įprasta, bet netgi leidimo neprašė. Institute buvo surengtas „parodomasis“ A.Mockaus veiklos svarstymas, dalyvaujant LKP CK, Mokslų akademijos, Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos, instituto partinės ir profsąjungos organizacijos atstovams… kaltino visi, kas tik norėjo įsiteikti tuometės ideologijos atstovams. Sprendimas nulemtas iš anksto – A.Mockus netinka vadovauti Tautosakos sektoriui. Kaip prisiminimuose rašo Kazys Grigas, „kaltinamasis savo projektų perspektyvumą įrodinėjo labai atkakliai, aiškino, kad rezultatai būtų geri, jei jam būtų leista laisvai veikti. Visus kaltinimus atmetė, nesitraukdamas nė per žingsnį… Stebėjausi Antano užsispyrimu, jo valios tvirtumu. Išeidamas iš salės, jis neatrodė sugniužęs“. Knygos „Broliai Juškos: lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai“ parengėjas prof. Stasys Skrodenis rašo: „Tada, ką tik baigęs Vilniaus universitetą, nesusigaudžiau tose peripetijose, tačiau Mockaus pavardė buvo beveik neminima, o jei kas užsimindavo, tai tik neigiamai“.
1959 metais A.Mockus pradėjo dirbti besikuriančiame Mokyklų mokslinio tyrimo institute (vėliau Pedagogikos institutas) Meninio auklėjimo sektoriaus vedėju. Nuo 1960 metų jis – direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams. Direktoriai keitėsi, o jis šiame poste išsilaikė dvidešimt metų. Šios įstaigos darbuotojų prisiminimai apie jį – tik geri: „Imponavo erudicija, kūrybiškumas ir iniciatyvumas. Tai buvo veržlus, ieškantis, nerimstantis žmogus, tikras idėjų generatorius. Be to, negalima buvo nepastebėti ir jį puošusių moralinių savybių – principingumo ir geranoriškumo, stropumo ir subtilaus takto… Jo veikla direktoriaus pavaduotojo poste pranoko paprastą pareigų vykdymą“ (Adelė Darginavičienė). „Antanas Mockus buvo tiesiog šaknimis įaugęs į PMTI kolektyvą, labai aktyviai įsitraukęs į jo veiklą, dirbo negailėdamas nei jėgų, nei laiko. Visų darbuotojų buvo labai gerbiamas – Institutas jam buvo antrieji namai“ (Vladas Rajeckas). „Šviesaus, darbštaus, pareigingo, plačių užmojų A.Mockaus veikla daug davė PMTI suklestėjimui ir pedagogikos mokslo brandai“ (Juozas Parnarauskas). „Į mūsų sektoriaus renginius dažniausiai ateidavo A.Mockus. Ir mes jo nuoširdžiai laukdavome, nes mums visiems patikdavo neformalus, nepaviršutiniškas požiūris į mokslinį tiriamąjį darbą. Dalyvaujant A.Mockui, galėdavome ne tik be baimės pateikti mokslinio darbo ataskaitas, bet ir visiškai atsiversti: išsakyti savo problemas, abejones ar rūpesčius. Jis visada sugebėdavo mus išklausyti, įsigilinti į tai, kas mums daugiausia rūpėjo ir paskatinti naujesnes iniciatyvas ar jų įžvalgas“ (Vanda Aramavičiūtė). „Direktoriaus pavaduotojo A.Mockaus pranešimuose, pasisakymuose, diskusijose subtiliai buvo skatinama, žadinama tautinė savimonė, kuri glaudžiai siejosi su muzika, folkloru, literatūra, istorija. Visa tai buvo perteikiama ir bendrojo lavinimo mokykloms, nes programos, vadovėliai daugiausia buvo rengiami institute, aptariami ir svarstomi leidybinėje taryboje, kuriai ilgus metus vadovavo A.Mockus“ (Rimantas Kontvainas).
Netenka abejoti, kad disertacijos tekstą parengti spaudai trukdė laiko stoka. Juk reikėjo ne tik pačiam dirbti mokslinį darbą, bet ir vadovauti viso instituto moksliniam tiriamajam darbui. Tačiau buvo dar viena priežastis, A.Mockaus manymu, svarbesnė už knygos leidimą. (J.Juška, įgijęs aukštąjį pedagoginį išsilavinimą Charkovo universitete, carinės valdžios metais dirbti Lietuvoje neturėjo teisės. Paskutinė jo gyvenimo stotelė buvo Kazanė, kur vienoje gimnazijoje iki pensijos dėstė lotynų kalbą. Be to, intensyviai rengė spaudai brolio kun. A.Juškos surinktas lietuvių liaudies dainas. Norėdamas paspartinti šį darbą, 1879 metais į Kazanę atvyko kun. A.Juška. Tačiau darbavosi neilgai – 1880 m. lapkričio 1 d. mirė, buvo palaidotas Kazanės kapinėse, katalikams skirtoje vietoje. J.Juška mirė 1886 metais ir buvo palaidotas šalia brolio. Abiejų kapai paženklinti kryžiais, palaidojimo vieta aptverta dailia metaline tvorele. 1951 metais, rinkdamas medžiagą disertacijai, A.Mockus apsilankė Kazanėje, surado Juškų kapą. „Suradęs išgyvenau ne tik džiaugsmą, bet ir liūdesį: kapo tvorelė sulaužyta, stovi tik vienas J.Juškos paminklas. A.Juškos paminklo nėra. Kiek buvo įmanoma, patvarkiau tvorelę“, - rašo A.Mockus. Tikriausiai, stovėdamas prie šio niokojamo kapo, jis prisiekė brolių Juškų palaikus parvežti į Lietuvą. Tas rūpestis truko per keturiasdešimt metų. Sovietmečiu buvo dedama daug pastangų, tačiau pasiekta nedaug: Totorijos Ministrų Tarybos nutarimu Juškų kapas įtrauktas į valstybės saugomų kultūros paminklų sąrašą. Reikalai pajudėjo 1989 metais, šviesų ir viltingą Atgimimo rudenį. 1990-ųjų spalio pabaigoje brolių Juškų palaikai buvo parvežti į Vilnių, lapkričio 3 dieną Vilniaus Arkikatedroje buvo aukotos šv. Mišios. Po to A. ir J.Juškų palaikai buvo vežami į Veliuoną, kur po iškilmingų pamaldų palaidoti Veliuonos Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje. Dabar kapas atrodo panašiai kaip Kazanės kapinėse XX a. pradžioje. (Pravertė anuomet daryta, iki šiol išlikusi Antano Jaroševičiaus nuotrauka).
Išsipildė ilgametė A.Mockaus svajonė tuos du garbingus vyrus palaidoti Lietuvos žemėje. Be to, 1992 metais Veliuonos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. ir J.Juškų vardas. Dėl A. ir J.Juškų noro ilsėtis Lietuvos žemėje išpildymo A.Mockus labai džiaugėsi. Švytinčiu veidu apie ilgą ir sudėtingą šios kelionės odisėją iš Kazanės į Vilnių pasakojo PMTI bendradarbių susirinkime, „Kultūros baruose“ paskelbė straipsnį „Brolių Juškų sugrįžimas į Lietuvą“.
Po A.Mockaus mirties (1995 02 21) jo kūrybinio palikimo išsaugojimu ir skelbimu rūpinasi žmona lituanistė Valerija Mockienė. 1998 metais išleista jos ir R.Norkevičienės sudaryta prisiminimų knyga „Antanas Mockus: tautosakininkas, pedagogas, kultūros veikėjas“, šiais metais – S.Skrodenio parengta spaudai A.Mockaus disertacija „Broliai Juškos: lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai“. Ši knyga visuomenei pristatyta kovo pabaigoje Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje Vilniuje, kur dažnai vyksta turiningi kultūros vakarai.
Verčiu puslapį po puslapio. Atsiveria plati XIX amžiaus politinio, kultūrinio, visuomeninio gyvenimo panorama, kurios fone parodoma brolių Juškų veikla. „Antanas Juška yra vienas žymiausių lietuvių liaudies dainų rinkėjų ne tik XIX a. antrojoje pusėje, bet ir visoje lietuvių liaudies dainų rinkimo istorijoje. Jis užrašė apie 7000 dainų tekstų ir 1852 jų melodijas. Ypač svarbu tai, kad dainų rinkimo srityje jis pateikė daug naujovių, kurios buvo novatoriškos ano meto lietuvių tautosakos moksle ir turėjo teigiamos įtakos vėlesniems lietuvių liaudies dainų rinkėjams. Šiek tiek dainų lietuvių kalbos mokslo reikalui užrašė ir brolis Jonas Juška… Broliai Juškos, padedami rusų mokslininkų, paskelbė žymią dalį savo surinktų dainų (2772 vienetus). Surinktas dainas rengdamas ir spausdindamas daug rūpesčio ir pastangų įdėjo Antano brolis Jonas Juška, daugiau reiškęsis kaip kalbininkas“, - skaitome knygoje.
Kun. A.Juška intensyviai dainas ėmė rinkti klebonaudamas Pušalote, į kurį buvo perkeltas 1855 metais. Užrašinėjo ne tik dainas, bet ir papročius, patarles, vestuvių apeigas, padavimus ir visa kita, ką šiandien vadiname etnine kultūra, ir kas anuomet buvo dar gyva ir ryšku Lietuvos kaime. Klebonas daug laiko praleisdavo kartu su valstiečiais. Jis būdavo ten, kur šienaujama, kertami rugiai, kur švenčiamos vestuvės ar krikštynos. Ateidavo kviečiamas ir nekviečiamas. Taigi dainos ir papročiai užrašyti natūralioje aplinkoje. Net klausykloje klebonas turėdavęs užrašų knygelę, kurioje pasižymėdavo įdomesnį penitento žodį ar posakį. Daugiau dainų padainavusias moteris jis praminė „dainų karalienėmis“. Ne viena parapijietė sekmadienį po pamaldų užsukdavo į kleboniją ir pasisiūlydavo dainuoti. Klebonas ne tik užrašydavęs tekstą ir melodiją, bet ir dar daug ką: iš ko daina išmokta, kokiomis aplinkybėmis ji dainuojama ir t.t.
Netrukus pasklido garsas apie klebono darbus. Vyskupas Motiejus Valančius, 1861 metais vizituodamas vyskupystę, Pušalote užtruko net keletą dienų. Jis žavėjosi surinkta tautosakine, etnografine medžiaga ir skatino dirbti toliau. Be to, patarė, kaip galima greičiau visa, kas surinkta, išleisti, kad nedingtų.
Kitas dainų aruodas buvo Veliuona, kurioje kun. A.Juška darbavosi 1864-1871 metais. Manoma, kad šią parapiją jam specialiai parinko vyskupas M.Valančius, žinodamas veliuoniečių dainingumą ir senųjų papročių laikymąsi. Per penketą metų čia užrašyta apie pusšešto tūkstančio dainų ir vestuvių papročiai, gavę „Svotbinės rėdos“ pavadinimą.
1951 metais knygos autoriui A.Mockui veliuoniečiai pasakojo tai, ką buvo girdėję iš savo tėvų ir senelių. Kun. A.Juška mokėjęs gražiai bendrauti su žmonėmis, buvo jų mylimas. Kunigą dominęs „visas žmonių gyvenimas – buitis (drabužiai, valgiai, įranga), dvasinės kūrybos turtai – dainos, šokiai, žaidimai, papročiai… Pastebėjęs, kad žmonės mėgsta pajuokauti, stengdavosi prisiderinti prie jų skonio: krėsdavo išdaigas vestuvėse, šiaip apsilankęs… Nesipuošdavęs, neturėjęs gerų drabužių. Pas žmones kartais ateidavęs apsiavęs gražiomis vyžomis. Neturėjęs ir pinigų, nes, sutikęs neturtingą, atiduodavęs paskutinį rublį. Buvęs linksmas, išdaigininkas, dainininkas, blaivus, draugiškas. Žmonės jį mėgę, eidavę pas jį pasitarti“. Knygos autorius daro išvadą: „A.Juškos didžiulis nuopelnas, kad jis savo gyventu laiku tokią daugybę dainų užrašė Veliuonoje ir jos apylinkėse. A.Juška savo dainų rinkiniais ir „Svotbine rėda“, kurių leidimu rūpinosi brolis Jonas, įamžino veliuoniečius ir jų dvasinės kūrybos lobius paliko lietuvių tautos kultūros istorijai. A.Juškos Veliuonoje gyventas laikotarpis jo gyvenime buvo pats produktyviausias, reikšmingas jam pačiam ir veliuoniečiams. Jie pagerbė A.Jušką 1936 metais, pavadindami gatvę, kurioje jis gyveno, A.Juškos vardu“. Todėl iš Kazanės parvežtų brolių Juškų palaikai palaidoti Veliuonoje.
Visos knygos skyrius pasakoja lietuvių liaudies dainų leidimo istoriją sunkiais carizmo priespaudos metais, kai buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis. Šioje istorijoje svarbiausias vaidmuo teko J.Juškai. Jam talkininkavo Rusijoje dirbę mokslininkai prof. J.Boduenas de Kurtenė, akad. G.Grotas, akad. I.Sreznevskis ir kt. Apie šį nepaprastą reiškinį, kaip Juškų rinkiniai, apimtimi didžiausi visoje lietuvių liaudies dainų literatūroje, pasiekė Lietuvą originalo kalba, plačiau sužinosime skaitydami A.Mockaus knygą „Broliai Juškos“. Ji bus įdomi kiekvienam, besidominčiam mūsų tautos kultūra.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"