Atnaujintas 2003 m. gegužės 14 d.
Nr.37
(1141)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Žvilgsnis
Literatūra
Likimai
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Šaunus „Auksinio Sakalo“ skrydis

Mylėkime gimtąją žemę –
- mūsų Tėvynę

Vytautas AŽUŠILIS

Neseniai skaitytojus pasiekė prof. dr. Vytauto Ažušilio keturių tomų epinis kūrinys „Auksinis Sakalas“. Jį parašė ne profesionalas rašytojas, bet mokslininkas ekonomistas, gamtos apdovanotas puikia atmintimi, nepaprastu darbštumu ir rašytojo talentu. Žodyje skaitytojui romano rašymą autorius aiškina taip: „(…) Romano tikslas – papasakoti būsimoms kartoms apie vieno iš kitų niekuo neišsiskiriančio Rytų Lietuvos kaimo, patekusio į okupacijų gniaužtus, žmonių likimus. Tikiuosi nors mažu trupinėliu būsiu prisidėjęs prie atminties išsaugojimo“.
Tas vienas Vilnijos kaimas – tai autoriaus gimtasis Pašaminės kaimas, romane pavadintas Eglyne. Nesant profesionaliu rašytoju, reikėjo nepaprasto pasitikėjimo savo jėgomis, imantis tokio didžiulio darbo.
Imponuoja romano autoriaus epinis užmojis, išmonė, sugebėjimas valdyti daugybės romano veikėjų charakterius, mąstyseną, elgseną pilkoje kasdienybėje ir ekstremaliose situacijose, išradingas romano herojų vedimas autoriaus jiems skirtais gyvenimo keliais.
Verta pagarbos romano veikėjų lūpomis ir elgsena išreikšta autoriaus asmeninė pilietinė, moralinė ir dorovinė nuostata, tokia reikalinga nūdienos gyvenime, kada atsiranda reali grėsmė, jog visuomenė gali nusigręžti nuo amžinųjų vertybių…
Žavi romano autoriaus rašymo maniera: rašyti paprastai, bet įtaigiai, rašyti be pretenzijų į tariamą intelektualumą, rašyti skaitytojui, kurį autorius gerbia.
„Auksinis Sakalas“ perdėm autobiografinis kūrinys. Rašyti apie jį keblu todėl, kad neaišku, apie ką rašyti: ar apie romano herojaus Antano Zlatausko-Auksinio šeimos, ar apie knygos autoriaus tėvo Anupro Zabarausko-Ažušilio šeimos likimą. Abiejų šeimų idealai, gyvenimo būdas, kova už teisingumą ir lietuvybę, šviesesnio ir prasmingesnio gyvenimo paieškos, netgi tų šeimų narių likimai tapatūs. Autobiografiškumas – didžiulė kūrinio vertybė, suteikianti jam istorinio romano statusą.
Daugeliui vyresnės kartos skaitytojų romanas primins jų pačių prabėgusius gyvenimus, paženklintus sunkia kova už būvį ir šviesą, gyvenimus, visų okupantų negailestingai traiškytus. Jaunajai ir ateities kartoms „Auksinis Sakalas“ išliks sakme apie tėvų ir protėvių likimus XX a. pirmojoje pusėje – kruviniausiame mūsų tautos istorijos tarpsnyje, kada tėvynės padangėje siautėjo ereliai: baltasis, juodasis ir dvigalvis, laikinai pasivadinęs komunizmu. „Auksinis Sakalas“ – kol kas vienintelė knyga, kurios autorius savųjų herojų mąstysena ir elgsena pateikia aiškų mūsų tautos požiūrį ir visų erelių siaubingus nusikaltimus mūsų tautai ir žmogiškumui.
Romanas keturių dalių. Pirmoji dalis pavadinta „Gimtoji žemė“. Joje aprašomas pavergto Vilnijos krašto Eglynės kaimas. Gamta sentimentaliai graži, bet gyvenimas rūstus ir skurdus. Jį dar sunkina tamsumas, pavydas ir kitos žmogiškosios silpnybės. Gyvenimą nuodija ir okupacinės valdžios politika, pasišovusi sunaikinti viską, kas dar yra išlikę lietuviška.
Centrinė Eglynės figūra – Antanas Zlatauskas-Auksinis, pirmasis kaime sulietuvinęs savo pavardę, už lietuviškos mokyklos įkūrimą, vadovavimą „Ryto“ švietimo draugijai, lietuviškų laikraščių prenumeravimą ir lietuvybės sergėjimą gavęs Smetonos pravardę. Ragavęs šiek tiek mokslo, Antanas nenori taikstytis su skurdu ir tamsa, kuri anuo metu kaimo žmogų lydėjo nuo lopšio iki karsto. Jis šviesesnio ir prasmingesnio gyvenimo siekia ne tik savo šeimai, bet ir visai kaimo bendruomenei. Dirba Antanas pasiaukojamai, netausodamas savęs, nesiekdamas sau naudos, svajonėse regėdamas laisvę, laimingą ir klestinčią Lietuvą.
Antrasis tomas – „Žemės šauksmas“. Anot autoriaus, tikroji žmogaus laimė – pajusti ir suprasti gimtosios žemės šauksmą. Šiame tome vaizduojami audringi Eglynės kaimo įvykiai trumpu, vos pusmetį trukusiu nepriklausomybės laikotarpiu ir pirmosios bolševikų okupacijos metais. Kaime atsirado žmonių, kurie patikėjo „šviesaus gyvenimo“ iliuzija ir nuėjo tarnauti okupantams. Antanas, visą gyvenimą troškęs žmonėms gero, tikėjosi,kad naujieji okupantai bus geresni. Deja, naujajai valdžiai dori žmonės nebuvo reikalingi.
Patyręs siaubingus čekistų kankinimus, Antanas, kaip ir daugybė tauriausių mūsų tautiečių, kankinio mirtimi žūva kelyje į tremtį. Likimo draugai palaidojo jį griovyje šalia geležinkelio, minutėlę parymojo prie supilto kauburėlio, linkėdami nekaltai teroro aukai svetimoje žemėje išgirsti gimtosios žemės šauksmą…
Trečiasis tomas – „Žemės žaizdos“. Antrojo pasaulinio karo baisumai Eglynę aplenkė. Po patirto sovietinių okupantų teroro dauguma Eglynės gyventojų vokiečius sutiko kaip išvaduotojus. Deja, netrukus paaiškėjo, kad ir naujieji okupantai verti ankstesniųjų. Prasidėjo žydų naikinimas, žiaurios baudžiamosios akcijos už raudonųjų partizanų diversijas ir vokiečių karių žudymus. Eglynės apylinkių miškuose, kaip ir visoje Vilnijoje, susikūrė daug raudonųjų partizanų, liaudies banditais vadintų. Pamiškėje gyvenusiems Auksiniams teko balansuoti lyg ant skustuvo ašmenų: dieną siaučia vokiečiai, naktį – raudonieji banditai. Įžūlėjant banditams, Eglynės gyventojams teko rinktis: talkininkauti hitlerininkams, laukti sugrįžtant sovietų ar rinktis tėvynės gynėjų kelią. Antano vyresnysis sūnus Mindaugas pasirinko tėvynės gynėjo kelią, grįžus „išvaduotojams“, įsitraukė į partizanų gretas. Sakalas, supratęs visų pavergėjų kėslus, rinkosi savąjį pasipriešinimo kelią.
Trečiasis tomas baigiamas „išvaduotojų“ grįžimu. Eglynės gyventojų laukė raudonasis teroras.
Ketvirtasis tomas – „Žemės kraujas“. Pavadinimo esmę autorius aiškina taip: „Už Tėvynės laisvę pralietą kraują sugeria žemė. Tai žemės kraujas“.
Vos tik Vilnijoje antrą kartą pasirodė „išvaduotojai“, Eglynės vyrai tuoj pat gavo mobilizacinius šaukimus. Kaimo vyrams teko skubiai apsispręsti: eiti kariauti už Staliną ar stengtis išlaukti karo pabaigos, tikintis, kad, karui pasibaigus, kils konfliktas tarp Vakarų sąjungininkų ir sovietų, o Lietuvai pavyks atgauti laisvę. Jie juk nežinojo, kad nei Jaltos, nei Potsdamo konferencijose apie Baltijos valstybių laisvę nebuvo net užsiminta.
Į mobilizacinius punktus nuėjo tik vienas kitas vyras. Visi likusieji laikinaisiais namais pasirinko mišką. Miško broliams vadovauti ėmėsi narsus, sumanus ir ryžtingas vadas Karijotas (istorinė asmenybė). Visoje Lietuvoje vyko aršus partizaninis karas, kokio Europoje anuo metu nebuvo. Tačiau jo tragiška baigtis buvo neišvengiama: vienui vieniems teko kovoti su galinga jėga, sutraiškiusia Hitlerio puikybę.
Ketvirtasis tomas baigiamas Karijoto ir jo būrio karių bei daugelio patriotų didvyriška žūtimi nelygioje kovoje su galingu ir klastingu priešu. Iš Auksinių šeimos išliko tik Natalija, Antano žmona. Mindaugas ir jo dvi seserys žuvo, o Sakalas visiems laikams buvo priverstas pasitraukti iš Eglynės. Paskutinį kartą pažvelgęs į gimtąjį kaimą, Sakalas išvydo didžiulio gaisro pašvaistę – degė jo gimtasis lizdas. Anuo metu visoje Lietuvoje būta daugybės gaisro pašvaisčių: degė laisvės gynėjų ir jų rėmėjų namai, degė ištisi kaimai, degė ir gyvi žmonės… Romanas „Auksinis Sakalas“ tam ir parašytas, kad didžioji XX amžiaus barbarystė niekad nebūtų užmiršta, kaip ir ŽEMĖS KRAUJAS, kuriuo persunkta mūsų šventoji žemė.
Pagrindinis romano „Auksinis Sakalas“ herojus Antano jaunėlis sūnus Sakalas – kovų už laisvę, tiesą ir teisingumą simbolis. Per visus keturis tomus romano autorius sumaniai ir intriguojamai verpia Sakalo gyvenimo giją, veda jį sudėtingu ir komplikuotu, siaubingomis netektimis paženklintu ir tėvynės gynėjų krauju permirkusios gimtosios žemės keliais ir takeliais. Dėl teisybės, tenka priminti, kad romano autorius Sakalą veda savo paties jaunystėje praeitais erškėčiuotais keliais, todėl viskas, apie ką rašoma romane, alsuoja tiesa, artima skaitytojo širdžiai ir stiprina jo dvasią.
V.Ažušilis, parašęs šį įsimintiną epinį kūrinį, pelnytai atsistojo šalia mūsų literatūros klasikų, rašiusių apie lietuvišką kaimą: Juozo Paukštelio, Juozo Baltušio, Jono Avyžiaus ir kt. Belieka palinkėti gerbiamam rašytojui lengvos rankos ir aštrios plunksnos materializuojant savo talentą naujuose kūriniuose.

Kazys BLAŽEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija