Atnaujintas 2003 m. gegužės 14 d.
Nr.37
(1141)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Žvilgsnis
Literatūra
Likimai
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ką laimėjome ir ką galime pralaimėti

Sunkiai iškentėtas referendumas pavyko. Ties procentų šimtosiomis pasvyravus, 50 procentų riba pagaliau pasiekta ir viršyta, tad veriasi kelias Lietuvai į Europą.
Buvo pavojus, kad nepasiseks. Buvo prasta agitacija. Net dingojosi, kad apsimetinėjama už ES agituojančiaisiais, o veikiama kitaip. Atrodė, kad ten nenori patekti valdininkai ir turtuoliai, nes jiems ir taip yra gerai, ir negalės jau geriau būti. Todėl jie vangiai agitavo. Tik paskutinės dienos vakare ir šeštadienio rytą sukilo valdžios trijulė, net graudžiai į referendumą kviesdama, ypač prezidentas R.Paksas. Graudumas – nuoširdus, o gal tik savęs gailėjimas, kad vis reikia ir reikia žmonėms kalbėti ir Vakarams rodytis, kad agituoja.
Dabar telieka tik spėlioti, ar ta prastoji agitacija iš tikrųjų buvo gera, ar žmonės pasirodė už ją geresni ir į referendumą atėjo. Neabejotinai ten daugiau buvo dešiniųjų rinkėjų. Buvo ir netradicinių rinkėjų, ypač jaunimo, kurie ėjo balsuoti, vieni kitus pasiragindami – geras didėjantis aktyvumas. O dešinieji, kaip jau įprasta, vėl iškovoja pergalę ne sau, nes bus kam ja pasinaudoti. Kiek pergalės vaisių teks iš tikrųjų Lietuvai, o ne rankas išskėtusiems grobuonims, tai jau tolesnis darbas ir kova, ir vėl dešiniesiems užduotis.
Žmonės gaus, ko iš ES tikėjosi, jie neapsiriko: kas daugiau, o kas ir mažiau. Gyvenimas gerės ir darysis šiek tiek turtingesnis, šiek tiek garbingesnis – kas ką labiau vertina, tą ir paims iš gyvenimo, nes bus, iš ko imti.
Sunkios prasidės politikams dienos, nes bus, ko gero, arši kova už vietas Briuselyje, o gal gražiuoju dalysis. Arši būdavo ir už vietas Lietuvoje, bet Briuselis gali atrodyti dar patrauklesnis.
Reikės visuomenei kuo mažiausiai klysti ir nesiųsti į Briuselį savanaudžių ir neišmanėlių, tad ir jai teks būti be miego, rūpintis įtemptai, kas ją valdys, kaip valdys ir kaip jai Sąjungoje atstovaus. Ir net stengiantis kitaip, nepavyks anokių išvengti, nes nesavanaudžių ir protingų ji dar neišugdė – vėl darbas. Reikės dirbti, nes kitaip padėtis labai pamažu taisysis.
Laimėjusi referendumą į ES, Lietuva apsigynė nuo iki šiol jai grėsusio išnykimo, kuris vyko. Vyksmas – iš skurdžios šalies išvažiuoja jaunimas, išvykęs nutautėja, Lietuva savaime tuštėja ir kas nors ją kolonizuoja. Iš ES narės Lietuvos skurdui pasitraukus, ji bus ir saviems patrauklesnė, ir atsiras galimybė jai nesunykti. Tačiau – tik galimybė, o ne būtinybė. Jeigu nebus galimybe pasinaudota, tai išnykimas taip pat grės, kaip ir dabartinėje apverktinoje būsenoje.
Vidinis tvirtumas bus būtinai reikalingas. Padorumas ir toliau bus labai svarbus ginklas ir laimės jo neišsižadėjusieji. Žiūrime į kitas valstybes, matome ir staigaus praturtėjimo pavojus. Vis gėrimės Airija, kad turtinga, ir kartu girdime, kad joje mažėja pamaldumas, nyksta dvasiniai pašaukimai. Ispanija, kurioje šiomis dienomis Popiežius lankėsi, ir apie ją panašiai išgirdome: gimstamumo krizė, pašaukimų krizė, o katalikų tik 20 procentų sekmadieniais į bažnyčią ateina.
Reikia stebėti ir pasvarstyti, ar pats savaime praturtėjimas tuos neigiamus pokyčius įneša, ar kažkas kiek nors slapčiau sąmoningai įbrukama kartu su galimybe turtėti.
Viską pastebėti, būti budriems ir imti tik geras galimybes – toks bus nesibaigiantis darbas mums, ES šeimos dalyviams.

Gražina TRIMAKAITĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija