Atnaujintas 2003 m. gegužės 14 d.
Nr.37
(1141)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Žvilgsnis
Literatūra
Likimai
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pakalbėkim apie gyvenimą
Rašytojų Vytauto Čepliausko ir Roberto Keturakio pokalbis

Rašytojai Robertas Keturakis ir Vytautas Čepliauskas

Algirdo KAIRIO nuotrauka

Robertas Keturakis. Pakalbėkim apie gyvenimą.
Vytautas Čepliauskas. Apie savo gyvenimą?
R. K. Ne tik. Juk žinome, kad rašytojas nesugeba pasakoti apie savo gyvenimą, nes nepastebi, kaip ima perpildyti realybę viskuo, kas po ranka – pastebėjimais, būsenomis, sapnais, vienu žodžiu – fikcijomis.
V. Č. Taip įdomiau…
R. K. Kam įdomiau – skaitytojui ar kruopščiam faktų kūrėjui? Štai atsiverčiu Kauno vainikus, kurių 48-49 puslapiuose slūgso Vytauto Čepliausko Autobiografija – ir ką? Ar sužinojau tavo tėvų vardus, ar supratau, kiek turėjai seserų ar brolių, ar įžvelgiau tavo paminėtos (tačiau bevardės) lietuvių kalbos mokytojos veidą, ar atsekiau, iš kur gaudavai Tave dominančias knygas?..
Todėl ir sakau: pasikalbėkim apie gyvenimą.
V. Č. Kodėl sakai „slūgso“? Ar ji taip išsiskiria iš kitų? Ar kiti atviriau kalba apie savo gyvenimą? Na, bet tiek to. Tai ką norėtum išgirsti?
R. K. Daug ką. Toje pačioje Autobiografijoje užsimeni, kad, dienoms vis greičiau rikiuojantis į metus, apima nerimas ir baimė: ar suspėsiu?
Ką tau būtina suspėti?
V. Č. Matai, aš vėlai atėjau į literatūrą. Visą gyvenimą ja domėjausi, rinkau man patinkančius eilėraščius, prozos fragmentus. Būdamas penkiolikos ėmiau rašyti eilėraščius. Juos skaitė gimnazijos sienlaikraščiuose, vieną kitą išspausdino Lietuvos pionierius, tačiau, skaudžiai gavęs per nagus, buvau priverstas visą savo kūrybą išmainyti į gyvenimą. Baimės pojūtis buvo stipresnis už norą kurti. Eilėraščius rašydavau slapčia ir tuojau pat sunaikindavau. Na, o paskiau mokslai, šeima… Baimė kaip varganas šunytis nuo manęs neatstojo, ir tik prasidėjus Sąjūdžiui galėjau laisviau atsikvėpti, per dvejus metus apgyniau disertaciją ir su didžiausiu nekantrumu bei užsidegimu ėmiau rašyti. Beveik per metus parengiau poezijos knygą ir, tavo padedamas bei prof. V. Daujotytės paskatintas, ją išleidau. Paklausęs tavo patarimo ėmiau rašyti romaną Ražienos, tačiau gavęs skaudų sprigtą nuo J.Apučio ir tik po to, kai tas pats romanas buvo premijuotas Dr. K. Griniaus Fondo (Montgomery, JAV) literatūros kūrinių konkurse, atgavau pasitikėjimą ir per gana trumpą laiką parašiau ir išleidau (Kauno rašytojų sąjungai padedant) visą trilogiją. Atsidėjau kūrybai ir… išsigandau. Gyvenimas pragyventas, o aš vaikštau sprogdinamas minčių ir sumanymų nelyginant nėščia moteris. Štai tada ir suabejojau: …ar spėsiu išauginti krūtinėje likimo pasėtus daigus, kurie šaukte šaukiasi dienos šviesos, gyvenimo? Ta mintis neapleidžia manęs ir dabar.
R. K. Iš to, ką išgirdau, susidaro įspūdis, kad tau neteko būti jaunuoju rašytoju. Pameni, buvo toks literatūros statusas, tokia stovykla su vedliais, konsultantais, savo spauda, savais apžvalgininkais, kritikais, premijomis ir privilegijomis.
V. Č. Palauk – kaip čia susieti tavo klausimą apie subjektyviai suvokiamą laiką ir tą statusą?
R. K. Reikalas paprastas – jaunasis rašytojas išmokomas ar pats išmoksta turėti savąjį laiką – tokią darnią amžinybę.
V. Č. Kuri labai greitai sutraiško…
R. K. Ne visados. Bet žvilgtelėkime į tą pusę, kur tavo kūrybinio kelio pradžia. Ar tada, ar šiandien, kada, regis, esi savo užmojų vidukelyje ir jau turi svarią ne tik gyvenimo, bet ir kūrybinę patirtį, Tu gali pasakyti: gyvenimas yra svarbesnis už literatūrą? Arba atvirkščiai.
V. Č. Man regis, aš jau atsakiau į šį klausimą.
R. K. Puikiai žinau nerašytą nuostatą: rašytojui užginta daug kalbėti. Tai man pabrėždavo Juozas Grušas, nors pats atidžių klausytojų būrelyje, dėkui Dievui, atsiverdavo ir noriai balsu mąstydavo (tarp kitko: kuo gilesnė būdavo mintis, tuo ilgiau jis kalbėdavo užsimerkęs). Kur suku? Ogi noriu pasidomėti: ar tau užtenka laiko kūrybai, skaitymui, paprasčiausiam žvelgimui į debesis, pro kuriuos retsykiais praneria ugniniai įkvėpimo aitvarai?
V. Č. Pats gerai žinai, kad juo toliau, tuo trumpesnės darosi dienos. Greta tiesioginio darbo, koncertų, išvykų esu susietas su Enciklopedijos leidiniais, kurioje bendradarbiauju nuo 1978 metų. Tai užima daug laiko, nes kartais prie mažo straipsnelio tenka prasėdėti kelias dienas ar savaitę, kol randi atitinkamus duomenis apie tą ar kitą asmenį. Rašau straipsnius, galų gale reikia bendrauti ir su žmonėmis, negali užsidaryti tarp keturių sienų. Žinoma, stengiuosi neatsilikti nuo gyvenimo, daug skaitau, seku naujienas... Esu vyturys, todėl nuo šeštos ryto iki dvyliktos valandos stengiuosi atsidėti kūrybai. Jeigu mintys būna nesudrumstos, tai per tą laiką nemažai padarau. Na, o į debesis… kaip Tu taip gražiai pasakei: ugniniai aitvarai… Nebent prieš eidamas gult žvaigždes paskaičiuoju…
R. K. Neliūdėk. Apskritai mudviem kuo mažiau reikėtų rūpintis darbui, gyvenimui, dykinėjimui skiriamu ar iš kitų nugvelbiamu laiku. Dėl sėkmės ir pripažinimo taip pat nederėtų plūktis. Tai ne nuo mūsų priklausantys pernelyg įtaringi ir trukdantys rimtam darbui dalykai.
Ar galėtum nuoširdžiai atsakyti į tokį klausimėlį: ar literatūros kritika įžvelgė, ką Tu atskleidei savo trilogija, o gal jauties paliktas pilkame literatūros kritikų užnugaryje?
V. Č. Nesu dėmesio centre, bet negaliu sakyti, kad eilėraščių knyga Įklimpęs laikas ir trilogija Ražienos liko nepastebėtos. Recenzijos buvo spausdinamos Kauno dienoje, Literatūroje ir mene, Caritas, XXI amžiuje, jas rašė prof. E. Bukelienė, rašytojai J. Mikelinskas, R. Marčėnas, gražiu žodžiu prisilietė prie romano J. Sprindytė, Lietuvos aklųjų sąjunga įrašė ir išleido trilogijos Ražienos kompaktinę plokštelę (skaitovas J. Šalkauskas), knygos buvo pristatomos įvairiose Lietuvos bibliotekose…
R. K. Iš tavo atsakymo susidaro toks prieštaravimais apniktas įspūdis. Vienaip žvelgiant ir suvokiant (įsigilinus) atrodo, kad puikiai supranti savo kūrybinių galių papėdes ir viršūnes, todėl žinai, kas iš tavo kūrinių dar yra papėdėje, o kas jau siekia viršūnę. Bet tuo pačiu galima jausti, kad kitų nuomonė tau taip pat svarbi.
Jei taip, tai kuo svarbi – žvilgsniu iš pašalio?
V. Č. Svarbiausia žinoti, kad mano kūryba randa kelią į skaitytojų širdis. Mano knygos bibliotekose jau gerokai nuskaitytos, gal net vertėtų pagalvoti apie papildomą leidimą. O dėl vertintojų, kurie nesistengia ar nenori įsigilinti į kūrinio esmę, į psichologinius momentus, o ieško klaidelių ar sentimentalių nukrypimų, tai jų pastabos dėl gilesnio įspūdžio man nepalieka. Pavyzdžiui, kompozitorius G. Rosinis, kuris kūrė muziką labai greitai ir per skubėjimą nespėdavo ištaisyti klaidų, paraštėse parašydavo: „Pedantų malonumui“.
R. K. Žinai, ką dabar nuo manęs nuslėpei? Tu, kaip ir kiekvienas likimiškai pasinėręs kūrybon, esi apsėstasis. Ir ne tik apsėstasis (nors ir to pakaktų galvos palingavimui: nelaimingas esi, broli, Tavęs niekados nepažins ramybė), bet ir vienišumui iki gyvos galvos atiduotas individas. Tavo pasaulį giedrinantys artimieji, tavo muzika (esi muzikologas), tavo pastangos siekti tobulumo, nors žinai, kad jis nepasiekiamas, tavo blaškymasis ir skausmingas atodūsis: ir vėl nesuprato, ir vėl nepastebėjo, iš kur tas aklumas ir kurtumas, tavo šventės ir tavo kasdienybės yra tik tavo vienišumo fonas…
V. Č. Tokių minčių, manau, būna kiekvienam, tačiau iš esmės taip nėra. Sutinku, kad rašytojai esti daugiausia vienišiai, arba, kaip Tu sakai, apsėstieji, bet kad nesuprato, nepastebėjo… Galų gale nepastebėjimas yra taip pat įvertinimas, ar Tu kitaip manai?
R. K. Vadinasi, galima manyti, kad svarbiausia tavo veikalų tema – tikėjimas žmogumi, tikėjimas jo galia, įveikiančia pagundas ir pražūtingas aplinkybes, net savo žiaurėjantį likimą.
V. Č. Ne visai taip… Man regis, prieš likimą, kaip prieš vėją, nepapūsi. Gali būti labai valingas, ryžtingas ir drąsus, bet likimas tave pasiglemžia tarsi srauni upė šapelį, ir tu esi bejėgis ką nors pakeisti.
R. K. Šitą atsakymą galima sieti ir su tavo naujuoju romanu Lūžis, kurio ištrauką neseniai spausdino Literatūra ir menas?
V. Č. Taip.
R. K. Matai, paprasčiausiai norėjau patikrinti, kiek autorius atsakomybės sukrauna ant vieno ar kito personažo pečių. Skaitydamas tavo trilogiją ir romaną Lūžis pastebėjau, kad kiekviename tavo kūrinyje yra bent vienas personažas, kuris niekada netampa šilta vilna likimo rankose. Be to, net tie, kurie pralaimi, vis dėlto stengiasi padaryti daugiau negu gali, iš paskutiniųjų mesdami iššūkį pralaimėjimui.
Tai filosofinė tavo nuostata?
V. Č. Taip, iš dalies taip. Bet tik iš dalies, nes kartais specialiai to nesieki, tačiau vidinis balsas nuveda mintį ten, kur ji ir turi būti. Na, o tai, kad jie kovoja, bet vis tiek juos likimas pasiglemžia ar bent suluošina, galbūt siejasi su mano paties likimu.
R. K. O tie personažai, kurie, regis, neturi teisės gyventi per savo negailestingumą kitiems, egoizmą ir nužmogėjimą? Iš kur jie? Ar yra galimybė išpirkti jiems savo kaltes ir patekti skaistyklon?
V. Č. Manau, kad taip, jeigu jie laiku praregės, nes Šventajame Rašte pasakyta: Kiekvienas, kuris prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.
R. K. Lauksiu tavo eseistikos ir publicistikos rinkinio, nes esu iš tų, kurie visados stengiasi papildyti esmių žinojimą, kelio prie tų esmių suvokimus. Be to, publicistika yra betarpiškiausias gyvenimo atskleidimas ir apmąstymas.
Skaitydamas tavo studijas Muzikos baruose pagalvojau, jog tau rūpėjo ne tik konkreti asmenybė ir jos veikla, bet ir tos asmenybės pastangos sukurti tai, ko nebuvo ir daugiau niekada nebus. Tau įdomūs einantieji į tuščias vietas ir viską pradedantys iš tikėjimo savo visagalybe.
Ar teisingai supratau tavo eseistikos rinkinio Kitu kampu pagrindinį tikslą?
V. Č. Sutinku, kad TOS asmenybės siekia naujumo, stengiasi sukurti iki tol niekieno nenaudotas, savitas kūrybos priemones (tai galbūt daugiau tinka dramaturgijai ir muzikai), tačiau nenorėčiau pritarti tavo minčiai daugiau niekada nebus. Jie yra naujovės pradininkai, vedliai arba, kaip taikliai yra pasakęs Napoleonas: Didieji žmonės - tai meteorai, kurie patys susidegina, norėdami apšviesti pasaulį. Taigi jų darbas nenueina veltui. Jais, nori ar nenori, seka kiti. Ar jie pasieks tas aukštumas, ar įkops dar aukščiau, ar nusiridens nuo pusiaukelės – parodys laikas. Be abejo, įdomu stebėti, kai bjaurusis ančiukas tampa puikia gulbe. Per kančias ir sukrėtimus, per prieštaravimus, smerkimą ir pažeminimą jie eina tvirtai tikėdami savo visagalybe, kaip tu teisingai pastebėjai, ten, kur juos šaukia protas, jausmai ar dar bala žino kas. Bet jie tvirtai tiki ir eina nesidairydami, neklausinėdami, neieškodami atsvaros kitų nuomonėms ar pageidavimams, nes jie, be jokios abejonės, turi tą vidinį užtaisą, kurio neturi eilinis mirtingasis.
R. K. Norėčiau dar kartą sustabdyti prie šito klausimo, atkreipdamas dėmesį į mįslingą reiškinį, įprastai vadinamą provincija. Pamenu, kartą Viktorija Daujotytė pasakė, jog provincija yra nelaiminga vieta, nes ją apleido kurianti dvasia. Kad ir kaip tau būtų keista, per visą gyvenimą nesu užtikęs tokios nelaimingos vietos. Kartą lyg ir užčiuopiau tokios dvasios apleistuosius (tai buvo Vologdos miškuose, prikimštuose gulago lagerių griaučių, viskas buvo užnuodyta kančia ir beprasmybe, galima buvo girdėti, kaip inkščia nukankintas pasaulis), bet mane tuojau sustabdė apskuręs žmogus, ašarotomis akimis žvelgiantis į gūdų Šiaurės pašvaistės žėrėjimą ir be perstojo kartojantis: Dieve, Dieve, Dieve!
Atsimenu tavo publicistiką ir klausiu: ar tiki, kad yra dvasios apleistųjų vietų ir žmonių? O gal yra tik savo valandos, savo pašaukimo lūkuriuojanti, likiminei būtinybei budinti dvasia?
V. Č. Sudėtingą klausimą Tu man pateikei. Manyčiau, kad į dvasinį pasaulį kiekvienas žiūri iš savo aukštumų, be to, priklauso nuo išsilavinimo, nuo gyvenimo patirties. Manau, kad eilinis žmogelis, kuris per savo gyvenimą perskaitė vieną, o gal ir nė vienos knygos, nieko nenutuokia apie dvasinį pasaulį, net jam mintis tokia nekyla (turbūt tai ir turėjo omenyje V. Daujotytė), tačiau nereiškia, kad jo dvasinis pasaulis yra miręs. Kad ir keista, Robertai, bet aš buvau sutikęs besielių žmonių, buvau, bet apie tai ilga kalba. Ir dar. Man teko daug patirti gyvenime, pačiam pajusti savo kūnu šiurpinantį mirties šešėlį, todėl drįsčiau sakyti, kad kalėjimuose, lageriuose tremtyje, žodžiu, tose vietose, kurias supa ne tik spygliuotos vielos, bet ir keiksmažodžių, neapykantos bei kraujo ištroškusių siena, sušiurpintų žmonių, kurie pasmerkti mirčiai ar šiurpiai nežinomybei, jų dvasinis pasaulis yra labai turtingas. Esu įsitikinęs, kad dvasingumas, tikėjimas gerumo pradais ir Viešpaties palaima buvo stipresni už tamsiąsias jėgas.
R.K. Štai ir šnekėjome apie gyvenimą. Tačiau man rūpi dar viena smulkmena – nesmulkmena. Pastebėjau, kad ėmiau nejausti, negirdėti, nežinoti, kad yra skaitytojas – mano, tavo, kitų. Kurį laiką tokį pojūtį tapatinau su savo bejėgiškumu ką nors iš esmės keisti, provokuoti kokį nors psichologinį, buitinį, transcendentinį lūžį. Dabar matau, kad skaitytojo nejaučiu todėl, kad nieko dar nebaigiau. Juk nėra pradėtų darbų vertinimo, juolab literatūroje.
Ar tau ką nors sako tas prisipažinimas?
V. Č. Tu teisus, juk niekas nemėto akmenų į bevaisę obelį.
R. K. Gal tavo žingsnis į vaikų literatūrą ir yra pačios rimčiausios pastangos ne tik siekti naują skaitytoją (savo!), bet ir jį užsiauginti?
V. Č. Gal tokio tikslo ir neturėjau, tiesiog knietėjo pabandyti. Pasirodo, vaikams rašyti įdomu ir sunku.
R. K. Norėjau sužinoti, ar tau sunku pasiekti save tokį, kokį įsivaizdavai jaunystėje – savojo AŠ idealą? Čia pat norėčiau pateikti skaudų V.Folknerio prisipažinimą: prozininkas – tai poetu netapęs literatas, pasakojantis praeities istorijas. Kaip tokį prisipažinimą komentuotum?
V. Č. Jaunystės aš neturėjau, ji liko užspeista Sibiro taigose, tačiau tuo metu buvo didžiausias troškimas, idealas ir siekis – sugrįžti į tėvynę. O dėl Folknerio… Kiek žinau, jis savo kūrybos kelią pradėjo eilėraščiu Fauno popietė, už kurį ir pirmą, kaip rašytojo honorarą gavo, vėliau išleido dvi eilėraščių knygas Marmurinis faunas ir Žalia šaka, taigi eilėraščius jis rašė gana ilgą laiko tarpą. O kodėl jis taip sakė? Galbūt todėl, kad kritika tų knygų nepastebėjo. Tiesa, tiek jo eilėraščiai, tiek pirmieji romanai pasisekimo neturėjo, bet tai nereiškia, kad jie buvo blogi. Jeigu spręsčiau pagal save, tai būna dienų, kada aš nuskęstu eilėraščiuose, o po kiek laiko vėl užvaldo proza, rašau apsakymą ar tęsiu pradėtą romaną.
R. K. Taigi tu jau esi: tavo gyvenimas, tavo knygos, tavo paslaptingumas, niekam nežinomas, tačiau visados daug ką gyvenime veikiantis pasaulis. Daug to ar per mažai?
V. Č. Vien tas žodis ESI jau reiškia daug.
R. K. To paties Tavęs paklausiu po dviejų dešimtmečių. Jauti, ką galėsi atsakyti?
V. Č. Po dviejų dešimtmečių?! Juokauji…
R. K. Gaila, kad nepavyks klausimo pakartoti po šimto metų. Nors – kas žino?
V. Č. Taigi, kas žino – juk gyvenimas pilnas netikėtumų…

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija