Tarnaujanti kilniausiam tikslui
Apie tremtinę, aktorę, lietuvių kalbos puoselėtoją Aldoną Vederaitę

Aldona Vederaitė

Aldona Vederaitė 1951 metais

Spektaklyje „Alaviniai žiedai“

Spektaklyje vaikams „Akmeninė širdis“

Laumė „Pasakų šalyje“

Labai dažnai materialiniai rūpesčiai ir profesiniai interesai užgožia mus supantį pasaulį ir jo grožį, kurio dar taip gausu mūsų kelyje. Netikėtas impulsas - veiksmas ar žodis, perskaityta knyga ar pamatytas spektaklis mus tarsi pabudina iš miego, nutraukia grandines, kuriomis mus buvo surakinęs kasdienis gyvenimas, ir mes nustebę šalia savęs pamatome žmogų, spinduliuojantį tauriu sielos grožiu, lietuves, išskiriančias iš kitų pasaulio tautų moterų.
Savo ilgo gyvenimo kelyje teko sutikti nemažai žmonių - gerų ir piktų, išmintingų ir kvailų, kūrybingų ir pasyviai plaukiančių pasroviui, kovotojų ir indiferentų. Vieni jų įrašė savo vardą amžinai atmintyje ir širdyje… Miela juos prisiminti. Kitų beliko tik blankūs šešėliai, jie praslinko ir nuėjo į nebūtį, nepalikę jokių jausmų. Aldona Vederaitė įsiminė gyvenimo džiaugsmu, sugebėjimu stebėtis ir žavėtis, stebinti ir žavėti savo kūrybingumu ir išmone, šviesti ir šildyti.
Visada žavėjausi jos lietuvių kalbos valandėlėmis. Nuoširdi ir linksma, „nemokanti savo gimtosios kalbos“ ir dažnai ją darkanti, kaip ir man pačiai atsitikdavo daugelį metų darbavusis sąjunginio pavaldumo įstaigoje, kur rusifikacijos procesas buvo itin aktyvus, Aldona padarė labai daug, privertusi daugelį mūsų susigėsti ir tobulinti savo gimtąją kalba. Visa karta gerokai surusėjusių intelektualų esame dėkingi jai ir jos kolegai Karoliui Dapkui.
Tos lietuvių kalbos valandėlės, ko gero, buvo vienintelis mūsų televizijos nuopelnas Lietuvai, tautai, jos žmonėms. Jas prisimename ir minime.
Kitas bruožas, kuris išskyrė Aldoną iš daugelio menininkų, - tai jos tvirta, patriotinė pozicija. Mažutė ūgiu, švelni, mėgstanti humorą, pašokti ir padainuoti, nuolat spindinčiomis akimis, elegantiška, visada gražiais bateliais, būtinai aukštais kulniukais - nuo pat Sąjūdžio laikų visad su žmonėmis, ten, kur plevėsuoja trispalvė, tvirta ir nepalenkiama tautos dukra.
Kai dauguma menininkų mūsų nuolat penktosios kolonos drumsčiamoje politinėje aplinkoje rinkosi materialinę gerovę, pataikaudami į valdžią grįžusiai komunistinei nomenklatūrai, nuo jos stalo retkarčiais gaudami nubyrančius trupinius - pelningus projektus, Aldona tyliai, bet tvirtai liko iškelta galva su tauta, skriaudžiama ir begėdiškai nuskurdinta iki beteisio vergo padėties. Liko jos balsu. Ir jos jausmu. Jos tyla ir kantrybe… mėnuo po mėnesio, diena po dienos formuojančia grėsmingą audros debesį… prieš komunistų valdomą oligarchinę „demokratiją“. Jos tolimą, bet artėjantį gausmą jau girdžiu… Aldona nebijo būti girdima ir matoma su tais, kurie neprarado garbės ir sąžinės dėl aukso trupinio, dėl gardaus valgio šaukšto.
Pati būdama ne iš silpnųjų, po kelerių bendravimo su Aldona metų supratau, kad šis žmogus - iš kieto metalo, neištirps ir nepalūš. Ji žino savo vaidmenį gyvenime ir jo tikslą. Ir žino, kad tas tikslas suteikia gyvenimui prasmę. Nėra kilnesnio gyvenime tikslo už tą, po kuriuo krauju pasirašė pokario partizanai: „Atiduok tėvynei, ką privalai!“
Dabar svarbiausia - tvirtai stovėti savo valstybės, jos nepriklausomybės sargyboje: nepasitraukti, nepasiduoti raudonojo liūno vilionėms, kaip sakė prof. Vytautas Landsbergis, kaip Sąjūdžio laikais išlaikyti lietuvybės egzaminą ir nepalaužtą dvasią; atsispirti siūlymams ir patarimams (žinoma, už pinigus ir kitas malones - O.V.), „nedaryti skirtumo tarp gėrio ir blogio, neskirti, kur tvirta žemė, o kur liūnas, kur mūsų krantas, o kur pelkė ir klampynė… O siūlymai nematyti skirtumo yra liūno balsas“ (V.Landsbergis. Kai sutarsime, joks liūnas neįsiurbs // „Lietuvos aidas“, 200 02 17).
Daugelis neatsispyrė… grimzta į liūną, tauta juos jau praranda. Ir jų išgelbėti jau neįmanoma - patys pasirinko liūną, jau įsiurbti, raudonajam liūnui piktdžiugiškai šnabždant: štai kaip gražiai mes susivienijome!
Aldona ne iš tų. Ji tvirtai ir valingai žiūri į orios, nepavergto proto tautos ateitį.
A.Vederaitė gimė 1924 m. vasario 16 d. Ukmergėje, Elenos Rakauskaitės-Vederienės ir Lietuvos savanorio karininko Jono Vedero šeimoje. Tėvelis turėjo meninių gabumų. Dar paaugliu būdamas susižavėjo cirko menu ir pabėgo į Rygą, norėdamas tapti cirko artistu. Senelis turėjo važiuoti į Rygą „artisto“ parsivežti.
Aldona baigė Ukmergės pradžios mokyklą. Jos vedėjas buvo talentingas mokytojas Stasys Baltrušaitis, mokęs vaikus tėvynės meilės ir atsakomybės už jos likimą, doros ir kilnumo. Iki šiol Aldona prisimena jo pamokas.
1936 metais šeima persikėlė į Uteną. Tėvelis buvo pakviestas dirbti buhalteriu į Utenos banką. Gimnazijoje Aldutė mokėsi su Vytautu Dambrava, būsimuoju Lietuvos ambasadoriumi keliose valstybėse. Jis buvo aukštesnėje klasėje. Abu dalyvavo dramos būrelyje, vaidino spektaklyje „Sniego karalienė“.
1941 m. birželio 13 d. Utenos gimnazijos abiturientai išlaikė istorijos egzaminą. Rengėsi paskutiniajam - algebros. Deja, Aldonai jo laikyti neteko.
Tą naktį, 3 val. 20 min., į Vederų šeimą atėjo nelaimė – sovietiniai enkavėdistai. Šeimą pažadino smarkus beldimas į duris... Savo atsiminimuose, parašytuose Lietuvai atgavus nepriklausomybę, A.Vederaitė pasakoja: „Išgirdau atidaromų durų trenksmą, keleto žmonių žingsnius ir mamytės išgąstingą: „O, Jėzau!“. Po to mamytė įbėgo į mūsų kambarį, vienmarškinė, išsigandusi, o paskui ją - ginkluotas enkavėdistas.
Mama liepė man su sesute (ketveriais metais jaunesne Danute - O.V.) tuoj pat rengtis. Po to enkavėdistas suvarė mus visus į vieną kambarį, tėveliui liepė laikyti iškėlus rankas ir perskaitė mums kažkokį popiergalį rusiškai. Nors rusų kalbos jau šiek tiek mokėjau, iš baimės nieko nesupratau, tik jaučiau, kad įvyko kažkas baisaus. Mūsų suimti buvo atvykusi 5 žmonių grupė, trys enkavėdistai ir du civiliai“ (A.Vederaitė. Kaip jie mus vežė// Tautų tėvo karalystėje. V., 1991. P.97-116).
Stotyje tėvelį atskyrė juo šeimos. „Tėvelis nieko nepasiėmė. Viską paliko mums, pabučiavo ir išėjo. Neverkė. Tik buvo baltas baltas kaip popierius. Nuo to karto ir nebematėme savo tėvelio. Jam tada buvo 42 metai. Mirė Rešiotų lageryje 1942 m. vasario 9 d“. (Ten pat. P. 98).
Birželio 22-ąją, pirmą karo dieną, tremtinių ešelonas buvo Tuloje. Pirmoji tremties vieta buvo Barnaulas. Ten Aldona su mama dirbo lentpjūvėje. Mamai susilaužius ranką, šeimos maitintoja liko Aldona.
Lapkričio mėnesį visa lietuvių tremtinių grupė buvo pervežta į Altajaus krašto Talmiankos rajono Šipycino kaimo tarybą, 82-ąjį miško kvartalą. Miške Aldona dirbo viena. Vasarą maistui prisidurdama. Bruknių krepšius pririnkusi nešdavo į Barnaulo turgų. Tekdavo plaukti garlaiviu. Kartą garlaivio teko laukti ilgai. Vakarėjo. Taip norėjosi valgyti. Nutarė pasikasti kelias bulves ir išsikepti ant laužo. Jas bekasdama išgirdo garvežio sireną. Išsigando. „O kas, jei nespėsiu? Jeigu liksiu viena ant kranto? - prisimena Aldona. - Lekiu nejausdama žemės po kojų. Matau, visi sulipo į garlaivį. Puolu prie savo krepšių, kurie vieniši stovi prie palapinės, persimetu juos per petį ir šoku ant trapo. Obės krantas čia aukštas, vos užšoku ant tiltelio, jis staiga trūkteli, pakyla ir aš su krepšiais lekiu žemyn - į Obę. Vanduo šaltas, krepšiai ant pečių traukia gilyn. Staiga jaučiu: kažkas už plaukų mane tempia. Tai nuo garlaivio šoko du jūreiviukai. Ištraukė mane su visais krepšiais. Ačiū Dievui - uogos neišbyrėjo, buvo gerai aprištos. Aš visa šlapia, nuo manęs varva. O aplink visi mane bara, šaukia, ko lipau ant jau keliamo tiltelio. Vienas šlubas laivo tarnautojas nuvedė mane į katilinę, pasodino ant krūvos anglių ir liepė džiovinti savo skarmalėlius. Ir bruknes pastačiau šalia savęs, kad nepavogtų“ (A.Vederaitė A. Ten pat. P. 110).
Į Lietuvą Aldona su mama grįžo 1946 metų spalio pabaigoje. Sesuo Danutė grįžo trimis savaitėmis anksčiau su Lietuvos švietimo komisariato suorganizuota grupe - Lietuvos tremtinių našlaičių grąžinimo tėvynėn darbuotojais. Laikinai apsistojo Vilniuje, Totorių gatvėje, pas tėvų pažįstamus. Reikėjo ieškoti darbo. Atsitiktinai prie Aušros Vartų sutiko savo klasės draugę Aldoną Valiuškytę. Ji studijavo mediciną ir dirbo Jono Švedo vadovaujamame liaudies dainų ir šokių ansamblyje. A.Valiuškytė patarė Aldonai dalyvauti konkurse į šokių grupę, kuris turėjo būti netrukus paskelbtas. Šokių grupės vadovas Juozas Lingys ją priėmė dirbti šokėja, kai ji sušoko „Sadutę“. Tuo metu viena šokėja buvo susilaužiusi koją. Nuo tada ją pavadino „greitąja pagalba“.
1947 metais A.Vederaitė įstojo į dramos studiją prie Lietuvos dramos teatro, kuriai vadovavo Borisas Dauguvietis. Ją baigusi 1951 metais gavo paskyrimą į Kauno jaunojo žiūrovo teatrą. Čia dirbo iki 1959 metų.
1959 m. birželį, uždarius Jaunojo žiūrovo teatrą, Aldona atvažiavo į Vilnių ir pradėjo dirbti Lietuvos televizijoje vaikų ir jaunimo laidų ir dubliažo režisiere. Režisavo šimtus laidų.
Prasidėjus Atgimimui, kartu su savo drauge Nijole Baužyte, negailėdamos jėgų ir neskaičiuodamos valandų, visa galva pasinėrė į dainuojančios revoliucijos bangas, rengė Sąjūdžio „Atgimimo bangą“, keliančią ir kviečiančią Lietuvos žmones į laisvę ir nepriklausomybę. Visur jų buvo pilna. Nuo 1987 metų Aldona kartu su K.Dapkumi rengė lietuvių kalbos valandėles „Gerbkime žodį“. Su tomis laidelėmis aplankė daugelį Lietuvos miestų ir miestelių.
Televizijoje Aldona dirbo iki 1999 metų. Palikusi televiziją, Aldona aktyviai dalyvauja visuomeninėje politinėje veikloje, dešiniajame politinio gyvenimo flange. Prieš kelerius metus kartu su aktore Elvyra Žebertavičiūte įsitraukė į Lietuvos moterų lygos veiklą, aktyviai dalyvauja jos renginiuose, tautos dvasinio atgimimo akcijose, joms dovanodama savo neblėstantį, humoru ir išmintimi žaižaruojantį talentą.
Vienas žymiausių Vokietijos nacionalinio atgimimo ideologų, filosofas J.G.Fichtė rašė: „Kiekvienas, kuris savo tautoje yra veikliausias patriotas, yra ir geriausias pasaulio pilietis“. Tų savybių iš A. Vederaitės tikrai galima pasimokyti.

Prof. Ona VOVERIENĖ

© 2003 "XXI amžius"