XXI amžius

Koks bus Vytauto Didžiojo karo muziejaus likimas?

Vytauto Didžiojo karo muziejaus Prezidentūros sektoriaus vedėja Audronė Veilentienė ir Adolfo Klimo laisvojo žodžio forumo atstovas Gintas Žemaitaitis

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Pastaruoju metu Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai jaučiasi sunerimę ir beprarandą stabilią padėtį. Pretekstą tam davė Kultūros ministerijos raginimas Karo muziejų perduoti Krašto apsaugos ministerijai, o pastaroji linkusi perimti tik pagrindinį muziejaus pastatą be jo padalinių. Siekiant atkreipti žiniasklaidos, Kauno valdžios ir visuomenės dėmesį į susidariusią padėtį, balandžio 29 dieną VšĮ Adolfo Klimo laisvojo žodžio forumas miesto visuomenę pakvietė į atvirą diskusiją tema „Vytauto Didžiojo karo muziejaus vaidmuo Kaune ir Lietuvoje“. Pagrindinį pranešimą forume skaitė Audronė Veilentienė – Vytauto Didžiojo karo muziejaus Prezidentūros sektoriaus vedėja.

„Labai malonu, kad kauniečiai neabejingi Vytauto Didžiojo karo muziejui. Aš manau, kad Kauno visuomenė ir valdžia turi teisę žinoti, kaip pasikeis šio muziejaus statusas. Kultūros ministerija rengiasi mūsų muziejų perduoti Krašto apsaugos ministerijai. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai labai geras sprendimas, nes Vytauto Didžiojo karo muziejus prieškariu taip pat priklausė Krašto apsaugos ministerijai. Bet mus jaudina tai, kad krašto apsaugos viceministras J.Gečas pareiškė, jog jiems nereikalingi visi muziejaus padaliniai: Kauno pilis, Sporto muziejus, neseniai restauruota istorinė Prezidentūra ir pogrindinė „ab“ spaustuvė, esanti Kauno rajone “, – teigė A.Veilentienė.
Savo pranešime daugiau dėmesio skyrusi Prezidentūros problemoms, prelegentė išdėstė šiame pastate ketinamo įrengti muziejaus koncepciją, kuri, atskyrus padalinius nuo pagrindinio Vytauto Didžiojo karo muziejaus, nebūtų įgyvendinta. Anot A.Veilentienės, „Prezidentūros ekspozicijos koncepcija – parodyti prieškario Lietuvos istoriją per vidaus ir užsienio politikos prizmę. Ekspozicija atskleistų šias temas: „Lietuvių tautos atgimimas ir valstybės atkūrimas 1905-1918 metais“, „Lietuvos parlamentarizmo istorija 1920-1927, 1936-1940 metais“, „Prieškario Lietuvos diplomatija“, „Ministrų kabinetai ir jų veikla“, „Prieškario Lietuvos prezidentai“. Tokiu būdu šis muziejus puikiai papildytų Karo muziejaus, kuris Lietuvos istoriją rodo per karybos istoriją, koncepciją. Prioritetinės istorinėje Prezidentūroje būtų prezidentų, parlamentarizmo ir diplomatijos istorijos temos. Šios temos puikiai tiktų ir Karo muziejų perdavus Krašto apsaugos ministerijai, nes prezidentai visuomet buvo vyriausieji Lietuvos kariuomenės vadai, o prieškario Lietuvos diplomatijos istorijos neįmanoma parodyti be karo su Lenkija ar Klaipėdos prijungimo temų“. Karo muziejaus įkūrėjas gen. V.Nagevičius muziejaus koncepciją suprato daug plačiau, nei apibrėžia muziejaus pavadinimas. Jo vadovavimo metu muziejuje buvo rodomos prezidentų, knygnešių, aušrininkų, varpininkų ekspozicijos. A.Veilentienės teigimu, Karo muziejus vienintelis turi nemažą patirtį, rengiant įvairius renginius, parodas prieškario Lietuvos istorijos temomis, todėl, anot jos, tik Karo muziejui pavyktų buvusioje Prezidentūroje atgaivinti šio laikotarpio dvasią.
(nukelta į 16 p.)
(atkelta iš 6 p.)
Istorinei Prezidentūrai Karo muziejus išleido nemažai lėšų. 1998 metais Kultūros ministerijai skyrus dotacijas Prezidentūros restauracijai, 1999–aisiais darbai dėl lėšų trūkumo buvo nutraukti, o vėliau, norint pabaigti restauraciją, buvo nutraukti didžiosios salės remonto darbai, kurie neužbaigti ir šiandien. „Šiuo metu dėl vienos salės remonto Kultūros ministerija, nepajėgdama ar nenorėdama tam skirti pinigų, perduoda Karo muziejų Krašto apsaugos ministerijai ir kartu suskaldo jį į mažesnius muziejus, kas visai nenaudinga valstybei ir žlugdo patį Karo muziejų. Įdomus yra Kultūros ministerijos sekretoriaus R.Kvietkausko įsitikinimas, kad „steigėjo funkcijų perdavimas iš esmės galėtų paįvairinti muziejaus plėtrą“. Kaip vertinti šį pareigūno pareiškimą? Atrodo, kad jis nežino muziejaus įvairiapusės veiklos, be to, kaip suprasti muziejaus plėtrą, kai iš jo ketinama atimti visus padalinius? Įsivaizduokime, kad, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, pastaroji pareikalauja Vilniaus kraštą atiduoti Lenkijai, Klaipėdos kraštą – Vokietijai, aiškindama, kad tai paįvairins Lietuvos plėtrą. Ar Lietuva su tuo sutiktų?“ – klausė Prezidentūros sektoriaus vedėja.
A.Veilentienės teigimu, Kultūros ministerijos vykdoma muziejų politika yra visiškai nesuprantama – vieni muziejai yra stambinami, kiti dalijami į smulkesnius vienetus, ir jų likimas tampa neaiškus. Dar daugiau, kartu su pastatais iš Karo muziejaus yra atimama didelė dalis eksponatų, kuriuos ketinama tiesiog išdalyti kitiems muziejams. Be to, Karo muziejui Kultūros ministerija eksponatų nedavė, visi jie surinkti Lietuvoje ir užsienyje muziejininkų didelio entuziazmo dėka. „Norima pastatus atskirti su žmonėmis ir eksponatais. Mano nuomone, tai labai pakenks Vytauto Didžiojo karo muziejui, nes jis taps mažas, vos ne žinybinis muziejus. Kol kas galiojančiame Muziejų įstatyme parašyta, kad muziejų fondai yra nedalomi. Vadinasi, muziejus eksponatus gali tik paskolinti, bet jie negali būti atimami. Jeigu istorinė Prezidentūra nepriklausys Karo muziejui, kurio rūpesčiu ji restauruota, kas gali reikalauti atiduoti vertingiausius eksponatus, kurių neturi nė vienas Lietuvos muziejus?“ – sakė A.Veilentienė. Pavyzdys, kaip naujo muziejaus negalima kurti tuščioje vietoje, tai yra be eksponatų ir ilgametės muziejinio darbo patirties, yra Vilniuje įkurti Signatarų namai, kurie galų gale buvo prijungti prie Lietuvos nacionalinio muziejaus. Karo muziejaus atveju elgiamasi atvirkščiai – norima atskirti padalinius.
Vytauto Didžiojo karo muziejus formavo lietuvių tautinę savimonę prieškariu, atkuriant Karo muziejaus sodelį bei Prezidentūros skulptūrų parkelį, prisidėjo prie naujojo Atgimimo. Dabar, kai Lietuva rengiasi atverti vartus į Europos Sąjungą, istorijai turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Tačiau kaip Lietuvos istoriją gali pristatyti Vytauto Didžiojo karo muziejaus išskaidymas kartu su unikaliais eksponatais? „Istorikas A.Bumblauskas vienoje televizijos laidoje pasakė, kad Vytauto Didžiojo karo muziejus yra prieškario valstybingumo simbolis. Tai kodėl šiam simboliui taip trūksta Vyriausybės dėmesio? Juk viena ministerija, ar tai Kultūros, ar Krašto apsaugos, nieko negali padaryti, kai pagrindinio pastato remontui reikia daugiau kaip septynių milijonų litų. Šis pastatas jau įtrauktas į Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo programą, bet pinigų remontui neskubama skirti“, - apgailestavo Prezidentūros sektoriaus vedėja. „Man nesuprantama, kodėl tokiu metu vietoj pagalbos ir palaikymo ar bent tiesaus atsakymo iš Kultūros ir Krašto apsaugos ministerijų sulaukiame tik išsisukinėjimo ir slapukavimo. Tik žurnalistų klausimai privertė abiejų ministerijų pareigūnus, nors ir nenoriai, bet šiek tiek paaiškinti jų planus dėl Karo muziejaus. Mus jau pasiekė kalbos, kad trys Lietuvos nacionaliniai muziejai jau reiškia pretenzijas į istorinę Prezidentūrą. Į šį pastatą taip pat bando pretenduoti Vytauto Didžiojo universitetas, o kai kurie miesto politikai, anot „Kauno dienos“ žurnalistų, planuoja čia rengti „grietinėlės“ pobūvius“.
Jei ne keistas valdininkų elgesys, Prezidentūroje būtų galima sėkmingai kurti muziejų. Sąlygos tam yra, nes jau keturiolika metų galvodami apie Prezidentūros ateitį ir muziejaus misiją – tautinės savimonės ugdymą, muziejaus darbuotojai gilinasi į prieškario istoriją ir valstybės veikėjų biografijas. O ar maži muziejai pajėgs atlikti šią misiją, ar patenkins užsienio turistų poreikius pažinti istorinę mūsų krašto praeitį, klausimas yra labai abejotinas. Be to, kuriant mažus muziejus, A.Veilentienės teigimu, reikės ne mažiau, o daugiau lėšų, nes susidarys atskiros administracijos, ir Kaunas turės jas remti. Tuo tarpu padaliniui, taupant valstybės lėšas, užtenka tik kelių muziejininkų ir šiek tiek techninio personalo.
Išsakiusi pagrindines problemas, Prezidentūros sekcijos vedėja A.Veilentienė išreiškė viltį, kad Kauno visuomenė ir valdžia neliks abejinga Vytauto Didžiojo karo muziejaus likimui. Dėl Kauno visuomenės ji buvo teisi, nes beveik visi pasisakiusieji forume sutiko su jos teiginiais. Tačiau su Kauno valdžia buvo sunkiau. Į forumą atvyko vienintelis savivaldybės atstovas, neseniai pareigas einantis Kauno savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas S.Sliažas. O ir jis pats susidariusioms problemoms pritarė tik kaip pilietis, visiškai nenutuokiantis apie Karo muziejaus padėtį ir neišsakęs jokios miesto valdžios pozicijos.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus Naujausių laikų karybos istorijos skyriaus vedėjo A.Morkūno teigimu, darbuotojai nesipriešina steigėjo funkcijas perduoti Krašto apsaugos ministerijai. Pagrindinė problema, anot jo, yra muziejaus išskaidymas ir tai, kad, sprendžiant esmines Karo muziejaus problemas, niekas neklausia pačių muziejininkų nuomonės, viskas sprendžiama užkulisiuose ir labai vangiai.
A.Veilentienės pasisakymą bei A.Morkūno pastebėjimą, kad problemų sprendimui trūksta dėmesio, mėgino sušvelninti Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius Juozas Jurevičius. Jis nebuvo toks griežtas Kultūros ministerijos atžvilgiu ir teigė, kad Kultūros ministerija Vytauto Didžiojo karo muziejui kiekvienais metais skiria nemenkas lėšas, kurių pagalba yra nuveikta didelių darbų, tik muziejaus darbuotojai ne visada tai pastebi. Anot J.Jurevičiaus, problemos taip greitai neišsprendžiamos, tam reikia laiko. Abiejų ministerijų atstovai buvo atvažiavę, apžiūrėjo muziejų ir pamatė visą situaciją. Aišku, problemų yra ir tam, kad jos racionaliai būtų sprendžiamos, sudaryta komisija iš keturių Kultūros ministerijos, keturių Krašto apsaugos ministerijos ir keturių Vytauto Didžiojo karo muziejaus atstovų, kurie iki birželio 15 dienos įsipareigojo ištirti situaciją ir duoti galutinį atsakymą. Taigi darbas vyksta ir Prezidentas tuo reikalu yra pažadėjęs pasirūpinti.
Galutinius forumo taškus sudėliojo Algirdas Patackas. Pritaręs A.Veilentienės pasisakymui bei apibendrinęs Krašto apsaugos ministerijos atsargią poziciją dėl Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinių, tai yra pasisakęs, kad, įstojus į NATO, Krašto apsaugos ministerijos išlaidos smarkiai padidės, todėl ir vengiama papildomų įsipareigojimų, A.Patackas forumo dalyviams pasiūlė pasirašyti specialią peticiją, kuri atspindėtų Kauno visuomenės nuomonę dėl susidariusios situacijos. Akivaizdu, kad forume nebuvo nė vieno žmogaus, kuris pritartų Karo muziejaus išskaidymui, todėl ši tezė virto pagrindine visų dalyvių nuomone. Tai atsispindėjo ir specialiame kreipimesi į aukščiausius valdžios pareigūnus, kurį pasirašė visi forumo dalyviai. Belieka tikėtis, kad tezė bus patvirtinta ir įgyvendinta tikrovėje. Kaip sakė A.Patackas, „Kaunas – Laikinoji sostinė, turinti prieškario valstybingumo simbolį – Vytauto Didžiojo karo muziejų, turi kovoti už savo pozicijas, nes niekas kitas to už mus nepadarys“. Juo labiau kad 1992 metų pabaigoje, A.Veilentienės teigimu, Karo muziejų jau buvo mėginta išardyti, istorinį Prezidentūros pastatą mėginant atiduoti Valstybiniam M.K.Čiurlionio muziejui. Tik bendromis darbuotojų, Kauno visuomenės ir Seimo narių pastangomis šis pastatas buvo išsaugotas, o Kultūros ministerija pažadėjo artimiausiu metu jo neperduoti kitiems muziejams. Kaip bus šį kartą?

Lina KLUSAITĖ
Kaunas