Lietuvių pėdsakais Amerikoje:
9. Įženk geras, išeik geresnis
|
Šv. Andriejaus bažnyčia
Filadelfijoje |
Kai Lietuvos Vyčių metinio suvažiavimo
proga Draugas išspausdino straipsnį iš serijos Lietuvių pėdsakais
Amerikoje apie šios senųjų lietuvių imigrantų organizacijos dvasios
vadą kun. Juozą Anderlonį, iš Filadelfijos atėjo raginimai: Mes
turim ir kitą šventą kunigą Petrą Burkauską. Iš tiesų buvęs
brolis paulietis Timotiejus, apie kurį viename iš reportažų jau
šiek tiek pasakojome, yra neeilinis žmogus. Viskas, ką jis darė
ir daro, kyla iš jo asketiškos vienuolio prigimties, nors vienuolio
luomo jis su širdgėla turėjo atsisakyti. Nuo to gal ir reikia
pradėti pasakojimą apie dviejų lietuviškų parapijų Filadelfijoje
Šv. Andriejaus ir Šv. Kazimiero kleboną.
Buvo gražu išgirsti, kad Filadelfijos gyventojai savo miesto vardo
prasmei (graikiškai reiškia brolišką meilę) teikia nemažą reikšmę
ir dažnai, švenčių ar kitomis ypatingomis progomis, poetiškai
jį vartoja. Taigi broliškos meilės mieste švento kunigo darbą
dirba P.Burkauskas, kilęs iš Union City, Konektikuto. Jo tėvelis
buvo lietuvis, o mama anglė. Seneliai iš tėvo pusės buvo užrašyti
Burkovskij pavarde. Močiutė negalėjo to pakęsti. Ji šeimoje stropiai
saugojo lietuvybę. Dvidešimtmetis Petras, pajutęs vienuolio pašaukimą,
metė studijas Sacred Hearto universitete Bridžporte ir išėjo į
lenkų pauliečių vienuolyną Doylestowne. Šį vienuolyną pasirinko
todėl, kad tai buvo konservatyvus vienuolynas. Ir šiandien iš
kunigo juodos sutanos, kurios jis niekada niekuo nepakeičia (gal
vienas toks Amerikoje), gali suprasti, kad ir kunigas jis konservatyvus,
šiuo atveju idealistas. Apgailėdamas Amerikos Katalikų Bažnyčios
šiandienines bėdas, kunigas Petras sako, kad jos kyla būtent dėl
to, kad kunigai yra per mažai konservatyvūs.
Kiti broliai lenkai vienuoliai sakydavo jam: Ir tu lenkas. Jį
tai skaudindavo: Ne, aš lietuvis. Norėdamas tai įrodyti, pasikeitė
pavardę ir tapo Burkausku, nors tėvelis jau buvo Burke. Plačiau
apie giminės istoriją galima sužinoti iš Balio Raugo Šv. Andriejaus
bažnyčios jubiliejiniame leidinyje užrašytos kunigo biografijos.
Jo senelis, atvykęs į Ameriką, 1901 metais susituokė su lietuvaite
Marijona Matulaite iš Kaltinėnų, jie susilaukė septynių vaikų,
iš kurių trys maži mirė. Iš likusių keturių trys tapo profesionalūs
golfininkai, o vienas, Billy Burke, laimėjęs US Open in 1931
čempiono titulą, taip plačiai pagarsėjo, kad visa šeima panoro
pakeisti pavardę į Burke.
Petras buvo vieno iš jų sūnus, gimęs 1950 metais. Užsidegęs lietuvybe,
paskyrė jai gyvenimą. Dar būdamas vienuolyne, Čenstachavos parapijoje
rengdavo maldos dienas už Lietuvos nepriklausomybę, o jose dalyvaudavo
tūkstančiai žmonių iš šešių aplinkinių valstijų. Maldos dienos
buvo tokios populiarios, kad sovietai jo ėmė nebeįleisti į Lietuvą.
Jis buvo geras organizatorius, susikviesdavo daug kunigų, chorų.
1991 metais iš Lietuvos buvo atvykęs ir vysk. Juozas Žemaitis.
Kai susirgo Šv. Andriejaus parapijos klebonas kun. Kajetonas Sakalauskas,
virš parapijos pakilo uždarymo grėsmė, bet parapijiečiai nepasidavė
ir išmeldė brolį Timotiejų, kuris retkarčiais aukodavo jų bažnyčioje
šv. Mišias, pasiaukoti lietuvybei dar kartą ir perimti jų parapijos
administravimą. Apsispręsti broliui Timotiejui buvo sunku, nes
vienuolio gyvenimas buvo jo pašaukimas. Čia jis buvo radęs savo
vietą, bet pamąstęs sutiko: jeigu Dievui reikia
Ir broliai vienuoliai
sakė: eik ir padėk savo tautiečiams. 1993 metais jis tapo Šv.
Andriejaus parapijos administratoriumi.
Šių eilučių autorei buvo įspūdingiausia tai, jog lietuviškas tradicijas
puoselėjantis klebonas yra taip įsitikinęs jų unikalumu, kad lietuvybę
platina ir tarp amerikiečių, amerikiečius pratina prie lietuviškų
tradicijų, pvz., švęsti lietuviškas Kūčias. Todėl kunigas populiarus
ne tik tarp lietuvių, bet ir tarp amerikiečių. Apie jį nuolat
rašoma miesto spaudoje. Štai 1998 metais, pirmąją Kalėdų dieną,
pagrindinis Filadelfijos laikraštis Philadelphia Inquirer pirmajame
puslapyje, šalia Popiežiaus portreto, įdėjo lietuvišką Kalėdų
eglę Šv. Andriejaus bažnyčioje, papuoštą lietuviškais karpiniais.
Atėjęs naujasis klebonas rado bažnyčią ir du parapijos namus labai
apleistus. Nors Šv. Andriejaus parapija buvo įkurta 1924 metais,
bet savo bažnyčią parapijiečiai įsigijo tik 1942 metais. Ją klebonas
kun. Juozas J.Čepukaitis nupirko iš episkopalų (statyta 1892 metais).
Po to čia klebonavo kun. Jurgis D.Degutis, gimęs Amerikoje, ir
kun. Kajetonas Sakalauskas, kuris pasiprašė atleidžiamas iš klebono
pareigų dėl silpnos sveikatos.
Perimant parapiją kun. P.Burkauskui, arkidiecezija ją jau buvo
nusprendusi uždaryti, nes žmonių ir aukų mažėjo. Arkidiecezija
atsiuntė gen. vikarą Thomą Hilferty susipažinti su padėtimi. Atkaklūs
parapijiečiai sudarė komitetus parapijai gelbėti, mat prie šios
parapijos būrėsi visos Filadelfijos lietuviai. Čionai dar kun.
J.J.Čepukėno laikais lietuviai pradėjo važiuoti iš kitų parapijų,
nes šv. Mišios vykdavo lietuviškai. (Kun. P.Burkauskas sakyti
pamokslus lietuviškai nesiryžta, sako, gilesnėms mintims išreikšti
jam dar trūksta lietuvių kalbos mokėjimo.) Arkidiecezijos atstovas
buvo nustebintas čia vykstančio gyvenimo: nuo 1961 metų veikė
V.Krėvės lituanistinė mokykla (šiuo metu čia mokosi 28 mokiniai,
vadovaujami neseniai iš Lietuvos atvykusios Raimondos Rukšienės),
savanoriai rinkdavosi tvarkyti BALFo siuntinių, čia vykdavo JAV
LB apylinkės renginiai.
Vytautas Volertas, rašęs parapijos istoriją 75-mečio leidiniui,
perduoda prel. T.Hilferty žodžius, kad kardinolas ateityje jam
nepavesiąs tvarkyti parapijų uždarymo, nes jis padėjęs Šv. Andriejaus
parapiją atgaivinti. Įvertindami šio dvasininko supratimą, lietuviai
suremontuotuose parapijos namuose vieną kambarį dedikavo prel.
T.Hilferty. Per trumpą metą, dirbdamas labai sunkiomis sąlygomis,
savo laiką dalijant tarp parapijos ir vienuolyno (Doylestown,
PA) tėvas Burkauskas su parapijos komitetu atremontavo kleboniją,
aptvarkė bažnyčią, įvedė garso sistemą ir pagyvino parapijiečių
dalyvavimą parapijos gyvenime, - rašo V.Volteras. Artėjant 70
metų parapijos gyvenimo sukakčiai jis įgyvendino savo svajonę
parapijos šventoriuje pastatė lietuvišką, Lietuvoje liaudies
meistro (Algirdo Liepinaičio) sukurtą kryžių.
Klebonas mums, JAV LB ekspedicijos dalyvėms, aprodė labai gražias
klebonijos patalpas, puikią senovišką salę, kur vyksta visi lietuviški
renginiai, bažnyčią. Visas šis kompleksas atrodė kaip istorinis
paminklas. Ačiū Dievui už tokį kunigą, - buvo viena mintis.
Vesdamas pro Švč. M.Marijos skulptūrėlę, viename pasienyje klebonas
stabtelėjo. Ši Marija buvo benamė. Vieną lietuvišką parapiją
uždarė, tada ją pervežė į kitą; paskui ir tą uždarė. Kai manęs
paprašė ją priglausti, bijojau imti, kad ir šios neuždarytų,
- sakė kun. P.Burkauskas.
Bet dabar parapijiečiai ramūs. Kol yra toks atsidavęs klebonas,
pavojaus jų parapijai nėra. Žmonės visada pamato ir įvertina tikras,
nuoširdžias pastangas ir atsidavimą. Tokiems, atrodo, ir dangus
padeda. Parapijiečiai pasakoja: kai kunigui blogai, jis rytą meldžiasi:
Marija, aš bėdoj, mat kunigas Petras, Vilniuje melsdamasis Aušros
Vartuose, save paaukojo Marijai. Jis po kiekvienų Mišių jai meldžiasi.
Reikia stogą dengti, ir klebonas jaudinasi: pinigų nėra. Bet,
žiūrėk, vieną dieną paštas atneša voką su 5 000 dolerių čekiu.
Prieš Kalėdas reikia eglės, ir vėl stebuklingu būdu kažkas pasiūlo
Viskas klebono P.Burkausko valdose ne tik kruopščiai, bet ir skoningai
įrengta, apmąstyta. Atkreipiau dėmesį, kad net langų užuolaidos
kun. J.J.Čepukaičiui dedikuotame kambaryje susegtos segtukais
su gintaru. Paprašiusios klebono šiek tiek medžiagos apie parapiją,
išvydome pedantiškai tvarkingus archyvus: nuotraukas, spaudos
iškarpas.
Nors klebonas neturėjo daug laiko, jis skubėjo suteikti Ligonio
sakramentą, bet trumpam nuvežė parodyti ir Šv. Kazimiero bažnyčios,
o pakeliui pakomentavo Filadelfijos įžymybes. Pravažiavome Bendžamino
Franklino tiltą. Čia šis garsus amerikietis yra gyvenęs, padaręs
daug atradimų, vienas iš jų buvo perkūnsargis. Gražiai tvarkomame
miesto centre, ant Rotušės bokšto, stovi Williamo Penno pirmojo
valstijos gubernatoriaus, kurio vardu pavadinta valstija, skulptūra.
Rotušės pastatas restauruojamas, iš po amžių dulkių sluoksnio
išsineria akinančiai balto akmens pastatas. Įdomu, kad kažkada
miesto valdžia buvo priėmusi nutarimą, jog nė vienas miesto pastatas
neturi būti aukštesnis už Williamo Penno kepurę. Prieš 20 metų
šis nutarimas neteko galios. Važiuojame pro pastatą, kur 1776
metais pasirašytas Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės
aktas. Dabar į tą pastatą, sako, labai sunku patekti, bijomasi
diversijų. Pasirodo, šiame mieste gimė ir idėja švęsti Motinos
dieną. Vienoje pagrindinių gatvių, vedančių muziejaus link, abiejose
pusėse kabo pasaulio valstybių vėliavos. Ieškome savosios trispalvės,
kuri čia kabojo ir Lietuvai esant okupuotai. Kartu važiavusi Julija
Dantienė pasakoja, kad daug metų pirmoji nuo muziejaus kabojo
kaip tik lietuviška, todėl į reklaminius leidinius kartu su muziejaus
pastatu patekdavo ir trispalvė.
Mašinoje tyliai skambant Gintaro Rinkevičiaus orkestro atliekamai
Bacho muzikai, J.Dantienė mums pasakoja, kad kunigas Petras turi
nuostabų balsą. Jis gieda, pats sau pritardamas vargonais. Vienuolyne
buvo sukūręs grigališkojo giedojimo chorą, kurį jam buvo gaila
palikti.
Įženk geras, išeik geresnis pasitinka mus užrašas virš Šv.
Kazimiero bažnyčios durų. Čia, sako Julija, kunigas Petras su
meksikiečiais gieda kun. Antano Strazdelio Pulkim ant kelių.
Šioje šventovėje yra meldęsis palaimintasis Jurgis Matulaitis.
Čia dirbo kunigas prel. Ignacas Valančiūnas, kuris yra iškvietęs
daug lietuvių iš Vokietijos DP stovyklų. Todėl daug jų šioje apylinkėje
buvo apsigyvenę. Žinoma, dabar padėtis jau pasikeitusi. Nors veikia
parapinė mokykla, bet ji jau ne lietuviška.
Apsilankęs šventose vietose, šalia gerų žmonių, iš tiesų norėtum
būti geresnis.
Audronė V.ŠKIUDAITĖ
© 2003 "XXI amžius"