Atnaujintas 2003 m. gegužės 23 d.
Nr.40
(1144)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kikščionybė šiandien
Ora et labora
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Žvilgsnis
Kryžkelės
Rinka
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Paskutinė „Saulės“ gimnazijos mokytoja

Žmogaus gyvenime būna įvairių jubiliejų: amžiaus, profesijos, darbo ir kitų, kuriems rengiamasi ir kurie švenčiami. Kartais prie pat jubiliejaus slenksčio žmogų ima ir pakviečia mirties angelas sakydamas: “Palik viską ir eik…”
Ona Kačergytė gimė 1903 m. gruodžio 3 d. Marijampolės apsk. Šunskų valsč. Tursučių km. Tėviškės namai — ant Šešupės kranto labai gražioje vietoje. Šeimoje buvo 14 vaikų: aštuonios seserys ir šeši broliai. Užaugo tik aštuoni, o kiti mirė maži. Žemės tėvai turėjo nedaug. Gyveno labai kukliai. Mėsos tegaudavo retai, o pagrindinis maistas buvo žuvis, kurią sugaudavo Šešupėje. Kaip ji pati yra sakiusi, visiems užteko ir duonos, ir meilės.
Onos vardą dukrai išrinko mama, sakydama, kad jis yra gražiausias. Dar mažytę motina paaukojo Nekaltai Pradėtajai Švč. M. Marijai. Abu tėvai buvo labai religingi. Mama pasižymėjo tvirta valia, Dievo ir artimo meile. Labai mylėjo vargšus, to mokė ir savo vaikus.
Onutė pradžios mokyklos du skyrius lankė dar caro laikais Šunskuose ir mokėsi rusų kalba, o trečią ir ketvirtą skyrius – Tursučių kaime. Po Pirmojo pasaulinio karo, baigusi pradžios mokyklą, įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją ir po septynerių metų, 1924–aisiais ją baigė. Čia besimokydama Onutė priklausė Marijos Dukterų ir Eucharistijos būreliams. Galbūt tai ir subrandino norą pasiaukoti Dievui – tapti vienuole. Pašaukimo daigą galima įžvelgti jau mamos troškime. Dar mažoms dukroms ji sakydavo: “Iš šešių mergaičių, kurios augate, kad nors viena būtumėt vienuole”. Dievas motulės norą dvigubai patenkino: ne viena, o dvi tapo vienuolėmis (vyriausia Elzbieta – vėliau ses. Alfonsa ir Ona – ses. Ričarda).
Onutės apsisprendimui stoti pas kazimierietes turėjo įtakos brolio Bronislovo patarimas. Jis tuomet jau buvo klierikas, marijonų vienuolis ir mokėsi Romoje. Laiške seseriai rašė: “Stok vienuolynan į Pažaislį: graži gamta, galėsi bežiūrėdama į gamtos grožybes labiau pajusti Dievą, tų grožybių Tvėrėją”. 1924 m. rugpjūčio13 d. Onutė atvyko į Pažaislį. Čia jau buvo jos mylimiausia vyriausioji sesutė Elzbieta (ses. Alfonsa), kuri vaikystėje jai atstojo motulę. Drauge atvyko ir jos bendramokslė Elena Natkevičiūtė (vėliau ses. Genovaitė). Tą pačią dieną motina Imakulata uždėjo jai kandidatės rūbelį ir pasakė: “Gauni štai šitą ploščiuką ir nešiok jį iki gausi štai šitokį abitą (ir parodė į savąjį), o kai gausi abitą, nešiok jį iki mirties ir niekad nesakyk, kad vienuolyne sunku”. Po to pabučiavimu pasveikino ją kaip kandidatę ir pasiuntė dirbti į virtuvę. Taip Pažaislyje Onutė rado antrą tėviškę: čia viskas jai buvo gražu ir miela, jautė didelę ramybę.
Tų pačių metų rudenį buvo išsiųsta mokytojauti į “Saulės” namų mergaičių progimnaziją. Tuo metu progimnazijos direktore buvo ses. Kazimiera – O. Liauksminaitė. Onutei paskyrė dėstyti lietuvių ir lotynų kalbas žemesnėse klasėse. Tą patį rudenį ji įstojo mokytis į Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos fakultetą, o po metų perėjo į Humanitarinį fakultetą, kur pagrindiniu dalyku ėmė lotynų bei anglų kalbas ir pedagogiką. Lotynų kalbą jai dėstė šveicaras profesorius Brenderis, anglų – Pakštienė, pedagogiką – profesorius Gudaitis.
1927 metais iš JAV (Čikagos) atvyko vienuolyno steigėja motina Marija Kaupaitė. Ta proga Onutė paprašė jos, kad leistų nutraukti studijas, nes dirbti mokykloje ir studijuoti jai buvo per sunku. Motina Marija viską gerai suprato. Maloniai padrąsino, pažadėjo atsiųsti iš JAV knygų bei pagalbos iš angliškai kalbančių seserų. Po to dar pridūrė: “Jei vyresnieji leidžia mokytis, tai tokia Dievo valia, baigsi”. Šie žodžiai suteikė jai naują impulsą tęsti studijas.
Į naujokyną Onutė buvo priimta 1930 m. rugpjūčio 15 d. ir gavo Ričardos vardą. Pirmuosius naujokavimo metus gyveno Kaune, “Saulės” namuose, o antraisiais nutraukė studijas, mokytojos darbą ir apsigyveno Pažaislyje. Čia ji gilinosi į vienuolišką gyvenimą ir rengėsi įžadams, kuriuos davė 1932 m. rugpjūčio 15 d. Po to vėl tęsė studijas universitete ir darbą “Saulės” namuose.
Amžinuosius įžadus davė 1935 m. rugpjūčio 15 d., o universitetą baigė 1936 metais (po 11 metų). Lotynų kalbos diplominis darbas tema “Seneka ir krikščioniškumas jo raštuose” buvo įvertintas labai gerai, o anglų literatūra – gerai.
Baigusi universitetą, be pertraukos dėstė “Saulės” mergaičių gimnazijoje (kuri nuo 1930 m. balandžio 1 d. buvo pavadinta Kauno šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazija). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Lietuvą vėl okupavus rusams, dėl religinių įsitikinimų Švietimo skyriaus vedėja (rusė) pasiūlė jai iš Kauno išsikelti. Dar 1940 metais Švietimo skyriaus vedėjas buvo siūlęs mokytojos darbą Švėkšnoje. Ten ji dėstė lietuvių kalbą žemesnėse klasėse, o aukštesnėse – darbelius, namų ruošą, kulinariją. Tai nebuvo jos specialybė, bet nebuvo kam dirbti ir ji turėjo užpildyti tą spragą.
1941 metais Švietimo skyrius perkėlė mokytojauti į Kelmę. Vokiečių okupacijos metais ji gyveno ir dirbo gimnazijoje drauge su ses. Klaudija. Dėstė lotynų, lietuvių kalbas ir darbelius. Praėjus frontui, grįžo vėl į Kauną. Vienerius metus mokytojavo buvusioje Kauno šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijoje, kuri jau buvo pavadinta 8-ąja vidurine mokykla. Proforgas, žinodamas jos įsitikinimus, pareiškė, kad ilgiau čia dirbti ji negalinti. Todėl mokytojos darbą su skaudama širdimi teko palikti.
1947 metais gavo darbą Kauno Vilijampolės kūdikių namuose. Nors šiam darbui ji nebuvo pasirengusi, bet pareigas atliko gerai, nes mylėjo našlaičius ir beglobius vaikus. Įstaigos direktoriumi buvo J. Lifšicas, geras, tolerantiškas žmogus. 1952 metais ją pasiunčia į Vilnių dviejų mėnesių specializacijai. Kursams vadovavo pedagogė Kisielytė. 1956 metais direktoriaus rūpesčiu, pritariant Sveikatos ir Švietimo skyriams, ji išleidžiama pasitobulinti penkiems mėnesiams į Maskvą. Grįžusi dirbo pedagoge–metodininke. Darbas jai buvo įdomus ir malonus. Šiuose kūdikių namuose išdirbo 26 metus, kol 1973-iaisiais išėjo į pensiją.
Dirbdama savo atostogų metu ir išėjusi į pensiją katechizavo vaikus įvairiose Kauno parapijose, Marijampolėje, Gižuose, Sintautuose ir kitur. Vaikus mokė mažomis grupelėmis, kad nepastebėtų saugumas. Šį darbą dirbo su meile ir pasiaukojimu, kol sveikata ir amžius leido.
Iš likusių jos gyvenimo prisiminimų, parašytų jau senatvėje, dvelkia ryžtas aukotis, mylėti ir dirbti, nes žemė – ne poilsio vieta.
Buvo labai dėkinga Viešpačiui, kad galėjo 1957 metais atšvęsti sidabrinį, o 1982 metais – auksinį įžadų jubiliejų, kad 1984-aisiais teko dalyvauti šv. Kazimiero mirties 500 metų ir Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejuose. Ji tiesiog džiūgavo Švč. M. Marijos “Magnificat” giesmės žodžiais: “Didžių dalykų padarė man Visagalis ir šventas yra Jo vardas”. Ji klausė savęs, kas dar beliko daryti: ogi dėkoti Dievui už visa gera, ką per ilgą gyvenimą patyrė ir su Marija visada tarti “Fiat” bei trokšti palaimintųjų buveinės – dangaus, kurio nuo vaikystės ilgėjosi (mat jos motulė daug vaikams pasakodavusi apie gražųjį dangų). Tad šį troškimą per visą gyvenimą laikė giliai širdyje, o besibaigiant žemės kelionei nuolat kartojo: “Noriu dangaus, noriu dangaus”.
Belaukdama 100 metų jubiliejaus keliolika metų ji gyveno Kaune, Valančiaus gatvėje, netoli Arkikatedros. Nors buvo garbaus amžiaus, jos protas liko šviesus. Kol pajėgė, dažnai buvo galima ją rasti bažnyčioje besimeldžiančią. Ir namuose nuolat būdavo su rožiniu rankose. O jos intencijos buvo plačios: už Bažnyčią, už tėvynę, už Pažaislį, už pašaukimus…
Į mielų jaunystės prisiminimų kupiną Pažaislį ji grįžo tik mėnesį prieš mirtį. Nors išvarginta ligos ir nelengvos kelionės, ji džiaugėsi sugrįžusi į vienuolyną. Su ilgesiu laukdavo Eucharistinio Jėzaus apsilankymo ir Jam aukodavo savo skausmus. Nė valandėlei (dieną ir naktį) nepaleido iš rankų rožinio ir Marijos statulėlės. Paskutines dienas dažnai kartodavo: “Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlės, Dieve, pasiimk mane”.
Seselė Ričarda, paskutinė iš Šv. Kazimiero Seserų Kongregacijos mergaičių gimnazijos mokytojų, nesulaukusi dviejų netolimų jubiliejų, tyliai užgeso šiai žemei balandžio 16 dieną 7 val. ryto – Didįjį trečiadienį. Šventų Velykų džiaugsmingą „Aleliuja“ ji giedojo jau su 111 sesių kazimieriečių Prisikėlusio Kristaus artumoje. Jos palaikai ilsisi Pažaislio kapinaitėse, pušų pavėsyje, laukdami Prisikėlimo dienos.

Ses. Simona – M. Žiūraitė, SSC

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija