Paskutinė Saulės gimnazijos
mokytoja
Žmogaus gyvenime būna įvairių
jubiliejų: amžiaus, profesijos, darbo ir kitų, kuriems rengiamasi
ir kurie švenčiami. Kartais prie pat jubiliejaus slenksčio žmogų
ima ir pakviečia mirties angelas sakydamas: Palik viską ir eik
Ona Kačergytė gimė 1903 m. gruodžio 3 d. Marijampolės apsk. Šunskų
valsč. Tursučių km. Tėviškės namai ant Šešupės kranto labai
gražioje vietoje. Šeimoje buvo 14 vaikų: aštuonios seserys ir
šeši broliai. Užaugo tik aštuoni, o kiti mirė maži. Žemės tėvai
turėjo nedaug. Gyveno labai kukliai. Mėsos tegaudavo retai, o
pagrindinis maistas buvo žuvis, kurią sugaudavo Šešupėje. Kaip
ji pati yra sakiusi, visiems užteko ir duonos, ir meilės.
Onos vardą dukrai išrinko mama, sakydama, kad jis yra gražiausias.
Dar mažytę motina paaukojo Nekaltai Pradėtajai Švč. M. Marijai.
Abu tėvai buvo labai religingi. Mama pasižymėjo tvirta valia,
Dievo ir artimo meile. Labai mylėjo vargšus, to mokė ir savo vaikus.
Onutė pradžios mokyklos du skyrius lankė dar caro laikais Šunskuose
ir mokėsi rusų kalba, o trečią ir ketvirtą skyrius Tursučių
kaime. Po Pirmojo pasaulinio karo, baigusi pradžios mokyklą, įstojo
į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją ir po septynerių metų,
1924aisiais ją baigė. Čia besimokydama Onutė priklausė Marijos
Dukterų ir Eucharistijos būreliams. Galbūt tai ir subrandino norą
pasiaukoti Dievui tapti vienuole. Pašaukimo daigą galima įžvelgti
jau mamos troškime. Dar mažoms dukroms ji sakydavo: Iš šešių
mergaičių, kurios augate, kad nors viena būtumėt vienuole. Dievas
motulės norą dvigubai patenkino: ne viena, o dvi tapo vienuolėmis
(vyriausia Elzbieta vėliau ses. Alfonsa ir Ona ses. Ričarda).
Onutės apsisprendimui stoti pas kazimierietes turėjo įtakos brolio
Bronislovo patarimas. Jis tuomet jau buvo klierikas, marijonų
vienuolis ir mokėsi Romoje. Laiške seseriai rašė: Stok vienuolynan
į Pažaislį: graži gamta, galėsi bežiūrėdama į gamtos grožybes
labiau pajusti Dievą, tų grožybių Tvėrėją. 1924 m. rugpjūčio13
d. Onutė atvyko į Pažaislį. Čia jau buvo jos mylimiausia vyriausioji
sesutė Elzbieta (ses. Alfonsa), kuri vaikystėje jai atstojo motulę.
Drauge atvyko ir jos bendramokslė Elena Natkevičiūtė (vėliau ses.
Genovaitė). Tą pačią dieną motina Imakulata uždėjo jai kandidatės
rūbelį ir pasakė: Gauni štai šitą ploščiuką ir nešiok jį iki
gausi štai šitokį abitą (ir parodė į savąjį), o kai gausi abitą,
nešiok jį iki mirties ir niekad nesakyk, kad vienuolyne sunku.
Po to pabučiavimu pasveikino ją kaip kandidatę ir pasiuntė dirbti
į virtuvę. Taip Pažaislyje Onutė rado antrą tėviškę: čia viskas
jai buvo gražu ir miela, jautė didelę ramybę.
Tų pačių metų rudenį buvo išsiųsta mokytojauti į Saulės namų
mergaičių progimnaziją. Tuo metu progimnazijos direktore buvo
ses. Kazimiera O. Liauksminaitė. Onutei paskyrė dėstyti lietuvių
ir lotynų kalbas žemesnėse klasėse. Tą patį rudenį ji įstojo mokytis
į Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos fakultetą, o po metų perėjo
į Humanitarinį fakultetą, kur pagrindiniu dalyku ėmė lotynų bei
anglų kalbas ir pedagogiką. Lotynų kalbą jai dėstė šveicaras profesorius
Brenderis, anglų Pakštienė, pedagogiką profesorius Gudaitis.
1927 metais iš JAV (Čikagos) atvyko vienuolyno steigėja motina
Marija Kaupaitė. Ta proga Onutė paprašė jos, kad leistų nutraukti
studijas, nes dirbti mokykloje ir studijuoti jai buvo per sunku.
Motina Marija viską gerai suprato. Maloniai padrąsino, pažadėjo
atsiųsti iš JAV knygų bei pagalbos iš angliškai kalbančių seserų.
Po to dar pridūrė: Jei vyresnieji leidžia mokytis, tai tokia
Dievo valia, baigsi. Šie žodžiai suteikė jai naują impulsą tęsti
studijas.
Į naujokyną Onutė buvo priimta 1930 m. rugpjūčio 15 d. ir gavo
Ričardos vardą. Pirmuosius naujokavimo metus gyveno Kaune, Saulės
namuose, o antraisiais nutraukė studijas, mokytojos darbą ir apsigyveno
Pažaislyje. Čia ji gilinosi į vienuolišką gyvenimą ir rengėsi
įžadams, kuriuos davė 1932 m. rugpjūčio 15 d. Po to vėl tęsė studijas
universitete ir darbą Saulės namuose.
Amžinuosius įžadus davė 1935 m. rugpjūčio 15 d., o universitetą
baigė 1936 metais (po 11 metų). Lotynų kalbos diplominis darbas
tema Seneka ir krikščioniškumas jo raštuose buvo įvertintas
labai gerai, o anglų literatūra gerai.
Baigusi universitetą, be pertraukos dėstė Saulės mergaičių gimnazijoje
(kuri nuo 1930 m. balandžio 1 d. buvo pavadinta Kauno šv. Kazimiero
seserų kongregacijos mergaičių gimnazija). Antrojo pasaulinio
karo pabaigoje Lietuvą vėl okupavus rusams, dėl religinių įsitikinimų
Švietimo skyriaus vedėja (rusė) pasiūlė jai iš Kauno išsikelti.
Dar 1940 metais Švietimo skyriaus vedėjas buvo siūlęs mokytojos
darbą Švėkšnoje. Ten ji dėstė lietuvių kalbą žemesnėse klasėse,
o aukštesnėse darbelius, namų ruošą, kulinariją. Tai nebuvo
jos specialybė, bet nebuvo kam dirbti ir ji turėjo užpildyti tą
spragą.
1941 metais Švietimo skyrius perkėlė mokytojauti į Kelmę. Vokiečių
okupacijos metais ji gyveno ir dirbo gimnazijoje drauge su ses.
Klaudija. Dėstė lotynų, lietuvių kalbas ir darbelius. Praėjus
frontui, grįžo vėl į Kauną. Vienerius metus mokytojavo buvusioje
Kauno šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijoje,
kuri jau buvo pavadinta 8-ąja vidurine mokykla. Proforgas, žinodamas
jos įsitikinimus, pareiškė, kad ilgiau čia dirbti ji negalinti.
Todėl mokytojos darbą su skaudama širdimi teko palikti.
1947 metais gavo darbą Kauno Vilijampolės kūdikių namuose. Nors
šiam darbui ji nebuvo pasirengusi, bet pareigas atliko gerai,
nes mylėjo našlaičius ir beglobius vaikus. Įstaigos direktoriumi
buvo J. Lifšicas, geras, tolerantiškas žmogus. 1952 metais ją
pasiunčia į Vilnių dviejų mėnesių specializacijai. Kursams vadovavo
pedagogė Kisielytė. 1956 metais direktoriaus rūpesčiu, pritariant
Sveikatos ir Švietimo skyriams, ji išleidžiama pasitobulinti penkiems
mėnesiams į Maskvą. Grįžusi dirbo pedagogemetodininke. Darbas
jai buvo įdomus ir malonus. Šiuose kūdikių namuose išdirbo 26
metus, kol 1973-iaisiais išėjo į pensiją.
Dirbdama savo atostogų metu ir išėjusi į pensiją katechizavo vaikus
įvairiose Kauno parapijose, Marijampolėje, Gižuose, Sintautuose
ir kitur. Vaikus mokė mažomis grupelėmis, kad nepastebėtų saugumas.
Šį darbą dirbo su meile ir pasiaukojimu, kol sveikata ir amžius
leido.
Iš likusių jos gyvenimo prisiminimų, parašytų jau senatvėje, dvelkia
ryžtas aukotis, mylėti ir dirbti, nes žemė ne poilsio vieta.
Buvo labai dėkinga Viešpačiui, kad galėjo 1957 metais atšvęsti
sidabrinį, o 1982 metais auksinį įžadų jubiliejų, kad 1984-aisiais
teko dalyvauti šv. Kazimiero mirties 500 metų ir Lietuvos krikšto
600 metų jubiliejuose. Ji tiesiog džiūgavo Švč. M. Marijos Magnificat
giesmės žodžiais: Didžių dalykų padarė man Visagalis ir šventas
yra Jo vardas. Ji klausė savęs, kas dar beliko daryti: ogi dėkoti
Dievui už visa gera, ką per ilgą gyvenimą patyrė ir su Marija
visada tarti Fiat bei trokšti palaimintųjų buveinės dangaus,
kurio nuo vaikystės ilgėjosi (mat jos motulė daug vaikams pasakodavusi
apie gražųjį dangų). Tad šį troškimą per visą gyvenimą laikė giliai
širdyje, o besibaigiant žemės kelionei nuolat kartojo: Noriu
dangaus, noriu dangaus.
Belaukdama 100 metų jubiliejaus keliolika metų ji gyveno Kaune,
Valančiaus gatvėje, netoli Arkikatedros. Nors buvo garbaus amžiaus,
jos protas liko šviesus. Kol pajėgė, dažnai buvo galima ją rasti
bažnyčioje besimeldžiančią. Ir namuose nuolat būdavo su rožiniu
rankose. O jos intencijos buvo plačios: už Bažnyčią, už tėvynę,
už Pažaislį, už pašaukimus
Į mielų jaunystės prisiminimų kupiną Pažaislį ji grįžo tik mėnesį
prieš mirtį. Nors išvarginta ligos ir nelengvos kelionės, ji džiaugėsi
sugrįžusi į vienuolyną. Su ilgesiu laukdavo Eucharistinio Jėzaus
apsilankymo ir Jam aukodavo savo skausmus. Nė valandėlei (dieną
ir naktį) nepaleido iš rankų rožinio ir Marijos statulėlės. Paskutines
dienas dažnai kartodavo: Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlės,
Dieve, pasiimk mane.
Seselė Ričarda, paskutinė iš Šv. Kazimiero Seserų Kongregacijos
mergaičių gimnazijos mokytojų, nesulaukusi dviejų netolimų jubiliejų,
tyliai užgeso šiai žemei balandžio 16 dieną 7 val. ryto Didįjį
trečiadienį. Šventų Velykų džiaugsmingą Aleliuja ji giedojo
jau su 111 sesių kazimieriečių Prisikėlusio Kristaus artumoje.
Jos palaikai ilsisi Pažaislio kapinaitėse, pušų pavėsyje, laukdami
Prisikėlimo dienos.
Ses. Simona M. Žiūraitė,
SSC
© 2003 "XXI amžius"