Paminėtas ilgametis klebonas
 |
Kunigas Petras Adomonis |
Nuo 1990 metų iki mirties Utenoje
dirbęs kunigas Petras Adomonis (1922 01 222001 04 16) išlikęs
ne tik savo artimųjų, brolių kunigų atmintyje nepamiršo jo ir
parapijiečiai. O pamiršti neleidžia ne tik plati sielovadinė dekano
veikla, bet ir įvairūs kiti darbai: mokykla, darželis, ligoninė,
Caritas, Lietuvių katalikų mokslo akademija. Romos popiežiškojo
Grigaliaus universiteto prof. kun. Antano Liuimos, SJ, bei kunigo
P. Adomonio iniciatyva atkurta Saulės katalikiškos dvasios vidurinė
mokykla. Vėliau dekano daug kovota: rašyta ir kalbėta, kad būsimoji
Saulės gimnazija išlaikytų katalikišką dvasią.
1995 metais per Šv. Pranciškaus atlaidus kun. P. Adomonis pašventino
Utenos šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę ir jos
šviesią, jaukią koplytėlę. Ši ligoninė, įkurta dekano P. Adomonio
didelių pastangų dėka (jis tapo direktoriumi ūkinei ir finansinei
veiklai), vienintelė religinės bendruomenės įsteigta ligoninė
iš 70-ies tokio tipo ligoninių Lietuvoje. Ji skirta nepagydomų
ligonių slaugai, tačiau ligonių kančią lengvino dekano dėmesys,
seselių pranciškonių meilė, jų rankų šiluma.
Ne be dekano pagalbos įsikūrė ir tebeveikia katalikiškos mokyklos
darželis Varpelis. Kun. P. Adomonis, būdamas Caritas vadovu,
sugebėjo išplėsti jo veiklą: įsteigė senelių prieglaudą, arbatinę,
šarvojimo salę.
Išskirtinė kun. P. Adomonio veikla Lietuvių katalikų mokslo akademijoje
(LKMA). Kunigas Petras - Akademijos vienmetis. 1990 metais LKMA
buvo atkurta Lietuvoje, o 1994 m. gegužės 28 d., minint Saulės
gimnazijos 75 metų jubiliejų, buvo įkurtas LKMA Utenos skyrius.
Dekanas P.Adomonis, išrinktas pirmininku, šias pareigas ėjo iki
pat mirties. Jis ne tik padėjo rengti mokslines bei jubiliejines
konferencijas žymiems Utenos krašto bei Lietuvai nusipelniusiems
žmonėms, bet ir pats skaitė pranešimus, aukojo šv. Mišias, sakė
pamokslus, skleisdamas Dievo žodį, meilę bei gėrį.
Tad neatsitiktinai balandžio 22 dieną Utenos Kristaus Žengimo
į dangų bažnyčioje antrųjų mirties metinių proga meldėsi aštuoniolika
kunigų, sesuo Vlada Adomonytė, giminaičiai, parapijiečiai, Saulės
gimnazijai atstovavę 4 a (mokyt. Jolanta Mikutienė) ir 4 b (mokyt.
Dalia Bagdonienė) klasių mokinukai, svečiai. Šv. Mišias koncelebravo
Panevėžio vyskupijos kapitulos pirmininkas kan. Bronius Antanaitis.
Kartu meldėsi kunigai: kan. Vytautas Masys, Utenos dekanas kun.
Algirdas Butė, vikaras kun. Raimundas Simonavičius, g. kan. Bronius
Šlapelis, kan. Petras Žiukelis, kan. Petras Baltuška, kan. Dalius
Tubys, taip pat kunigai Henrikas Kalpokas, Juozas Bagdonas, Rimantas
Kaunietis, Stanislovas Krumpliauskas, Bronius Žilinskas, Vydas
Juškėnas, Edmundas Rinkevičius, Kostas Balsys, Povilas Bartkevičius
ir Stasys Stanikūnas.
Įspūdingą pamokslą pasakė kan. B. Antanaitis, specialiai jį pritaikydamas
susirinkusiems mokiniams. Vaikai kanauninko klausėsi labai atidžiai,
susidomėję. Juos jaudino pateikti sovietų persekiojamo kunigo
P.Adomonio gyvenimo pavyzdžiai. Per maža žinoti Kristų reikia
Jį liudyti... Mes esame Prisikėlimo žmonės, visi mūsų sunkumai
tai išbandymai, Kristaus meilės liudijimai, - kalbėjo kan.
B.Antanaitis. Kanauninkas pateikė vaikams suprantamų pavyzdžių
apie kunigą Petrą Kristaus ištikimybės liudytoją.
Po šv. Mišių aplankytas kunigo kapas šventoriuje. Į visus susirinkusius
žmones, o ypač vaikus, kreipėsi dekano sesuo Vlada, liudydama
brolio meilę Dievui, kiekvienam parapijiečiui. Džiaugdamasi jaunimu,
prašė jų nepamiršti melstis už kunigus.
Svėdasų klebonas kun. R.Kaunietis prisiminė, kokį stiprų poveikį
jam, jaunam vikarui, jo dvasininko darbo pradžioje padarė buvimas
greta kunigo Petro. Dekano patirtis, pamokymai, o ypač jo pavyzdys
buvo itin svarbūs jaunam kunigui. Kun. R. Kaunietis pasakė ir
tokius žodžius: Dekanas buvo vienas iškiliausių ir drąsiausių
kunigų. Nepaisydamas nuolatinio sovietinės valdžios persekiojimo,
šmeižiamas ir ujamas iš parapijos į parapiją, išjuokiamas spaudoje
ir nuolat gąsdinamas, jis ištikimai skelbė ir liudijo Evangeliją.
Buvęs nepailstantis kovotojas už tikėjimą ir laisvės šauklys anais
priespaudos metais, dekanas negalėjo ramiai sėdėti ir nepriklausomybės
laikais. Metus teko dirbti kartu čia, Utenoje, vikaraujant ir
dar pora metų jo vadovaujamo dekanato Vyžuonų parapijoje. Tikrai
nedaugelis galėjo suvokti, kokią auką turėjo sudėti šis kilnus
ir garbingas kunigas.
Įveikęs tiek infarktų, po sunkaus darbo metų jis tikrai turėjo
teisę pailsėti. Tačiau jo veržlumas, ryžtas neleido trauktis.
Dekanas nemokėjo girtis ar skųstis. Daugelis šiandien mėgsta išreklamuoti
net ir atliktas smulkmenas. Jis buvo kitoks: daugiau dirbo nei
kalbėjo. Per visus tuos metus niekada nemačiau jo besiilsinčio
nebuvo kada! Suprato, koks svarbus metas, kokios galimybės atsivėrė
mūsų krašto žmonėms, tad visur skubėjo.
Kaip dirbęs šalia ir matęs daugiau nei kiti, noriu visus užtikrinti
dekanas labai mylėjo Uteną ir uteniškius... Jis kiekvieną jūsų
išnešiojo savo širdyje. Ne visi tai suprato... Tačiau jis mylėjo
vyriškai, tėviškai, reikliai...
Sudėtingas ir paties dekano Petro kunigystės kelias. 1947-ųjų
liepos pabaigoje jis pradėjo diakonauti Vaškų parapijoje (Pasvalio
r.). 1948 m. balandžio 25 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas kunigais
įšventino penkis, kilusius iš Panevėžio vyskupijos: Petrą Adomonį,
Vytautą Tvarijoną, Alfonsą Gražį, Antaną Uogintą ir Petrą Tijušą.
19481951 metais kun. P. Adomonis dirbo vikaru Vaškų, Linkuvos,
Krinčino parapijose, Panevėžio Katedroje. Neilgai Katedroje dirbo
1951-ųjų rugsėjo pabaigoje paskiriamas klebonu į Rozalimą, po
aštuonerių metų į Raguvą. Ėmęs aktyviai burti bendruomenę, kaip
atsako sulaukė sovietų valdžios ir vietinių ateistų šmeižtų. 1963
m. birželio 23 d. ,,Panevėžio tiesoje pasirodė A. Dačiulio straipsnis
,,Karingasis dekanas. Tais pačiais metais, atėmus iš jo darbo
pažymėjimą, kunigas dirbo melioracijoje, 1963 m. rugsėjo 20 d.
paskirtas Burbiškio parapijos, o 1968-aisiais Kriaunų klebonu.
1982 metais jam papildomai patikimos Leliūnų parapijos klebono
pareigos. Be šių pareigų, keletą metų savanoriškai aptarnauja
Užunvėžių parapiją. Ilgiausiai net keturiolika su puse metų
(1975-1990) dirbo Skiemonyse (Anykščių r.). 1990-ųjų liepos pradžioje
buvo paskirtas dekanu ir Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios klebonu
Utenoje. Tad beveik per 53 metus dirbo vienuolikoje parapijų ir
dešimt metų Utenoje.
Kunigo darbą pradėjęs Šiaurės Lietuvoje, užbaigė jį Rytų Aukštaitijoje.
Pradėjęs darbą okupuotoje Lietuvoje, išlikęs tikru Kristaus kareiviu,
drąsiai skelbiančiu Dievo žodį, kovodamas dėl tikėjimo laisvės,
skleisdamas dvasingumą, liudydamas Dievo meilę, nepalūžo ir nepabūgo
sovietinio saugumo persekiojimų, šantažo sulaukė Lietuvos nepriklausomybės,
dėl kurios ir darbavosi. Lietuvai tapus nepriklausoma, jau nevaržomas
galėjo tęsti darbus formuoti naujas veiklos kryptis. Tad ir
dabar visoje Utenos parapijoje tebejaučiamas kun. P.Adomonio veiklos
pamatas, tebejaučiama kunigo dekano tyli, rami, bet nuosekli ir
ryžtinga veikla. Tad uteniškiai gali džiaugtis turėję ir pažinoję
dekaną P.Adomonį ir dėkoti jam ne tik maldomis, bet ir sąžiningu,
nuoširdžiu kiekvienu, kad ir mažiausiu, darbeliu.
Dekanui rūpėjo parapijiečių tikėjimas, dvasingumas, dora, pareigingumas.
Visoje plačiašakėje savo veikloje dekanas, liudydamas savo širdies
gėrį, troško matyti žmones geresnius. Apie tai rašė spaudoje,
kalbėjo renginiuose. Viename interviu 1997 metais jis sakė: Labiausiai
turbūt skaudina per greitas žmonių nusivylimas bei nenoras gyventi
viltimi. Ir šalia to žmonių nesutarimas, vienas kito nesupratimas.
Vis įtarinėjam, kad kitas blogas, nesistengiame matyti to, kas
šviesu, gera. Daugelis nemoka rinkti vaižgantiškų deimančiukų,
kurių tikrai yra nemaža. Juk abejingumas ir nusivylimas pakerta
jėgas bet kokioj veikloj. Kad tauta susiskaldžiusi, gerai žinomas
faktas. Tad siekti vienybės būtinybė ir mūsų pareiga.
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Utena
© 2003 "XXI amžius"