Atnaujintas 2003 m. gegužės 23 d.
Nr.40
(1144)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kikščionybė šiandien
Ora et labora
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Žvilgsnis
Kryžkelės
Rinka
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Popiežius iškelia šventųjų pavyzdį ir prašo maldų už jo misiją

Šventasis vyskupas
Jozefas Sebastianas Pelčaras

Popiežių Joną Paulių II su 83-iuoju gimtadienu sveikina Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvašnievskis

EPA-ELTA nuotrauka

Šventoji Uršulė Ledochovska

Lenkų katalikų „nacionalinės piligrimystės“ į Romą metu, dešimtims tūkstančių tikinčiųjų kartu su Lenkijos Bažnyčios ir valstybės vadovais sveikinant Šventąjį Tėvą su 83-iuoju gimtadieniu, praėjusį sekmadienį, gegužės 18 dieną, popiežius Jonas Paulius II kanonizavo du žymius lenkų religinius veikėjus – vyskupą Jozefą Sebastianą Pelčarą (1842-1924) ir vienuolę Uršulę Ledochovską (1865-1939). Tose pačiose kanonizacijos iškilmėse šventosiomis taip pat buvo paskelbtos italų vienuolės Marija de Matias (1805-1866) ir Virginija Čenturione Bračeli (1587-1651). Popiežius taip pat dėkojo už gausius sveikinimus ir tikinčiųjų prašė melstis, kad Dievas jam padėtų ištikimai atlikti patikėtą misiją.

Šventojo vyskupo nuopelnai Bažnyčiai ir tėvynei

Naujasis šventasis vyskupas J.Pelčaras, žymus XIX-XX amžių sandūros intelektualas ir sielovadininkas, dėl savo nuopelnų neretai vadinamas „lenkų tautos dvasiniu ugdytoju“. Jis gimė 1842 m. sausio 17 d. nedideliame Korčinos miestelyje pietvakarių Lenkijoje, pamaldžioje šeimoje. Besimokydamas Žešovo gimnazijoje, nusprendžia gyvenimą paskirti Dievo tarnystei. „Žemiškieji idealai greitai išblunka. Aš matau gyvenimo idealą aukoje, ir aukos idealas yra kunigystė“, - rašė savo dienoraštyje jaunasis Jozefas Sebastianas.
Po mokslo gimnazijoje, 1860 metais jis įstojo į Perėmyslio kunigų seminariją, kurią baigęs 1864-ųjų liepos 17 d. buvo įšventintas kunigu. Kurį laiką dirbo parapijos kunigu, o 1866 metais buvo išsiųstas tęsti studijų į Romą, kur „Collegium Romanum“ (dabar Grigaliaus universitetas) ir Šv. Apolinaro institute (dabar Laterano universitetas) apgynė kanonų teisės ir teologijos doktoratus. Grįžęs į Lenkiją buvo paskirtas Peremyslio seminarijos profesoriumi (dirbo nuo 1869 iki 1877 metų), o vėliau darbavosi Krokuvos Jogailos universitete (1877-1899).
Būdamas Teologijos fakulteto profesoriumi ir dekanu, jis įgijo išmintingo dėstytojo ir gero organizatoriaus reputaciją, gebančio draugiškai bendrauti su jaunais žmonėmis. Dėl tokio vertinimo universiteto bendruomenė jam netgi kuriam laikui buvo patikėjusi „Alma Mater“ rektoriaus pareigas. Norėdamas paskirti save žmonių tarnystei, kunigas J.Pelčaras neapsiribojo akademine veikla, bet įsitraukė ir į socialinį bei švietėjišką sąjūdį. Jis buvo aktyvus Šv. Vincento Pauliečio asociacijos narys ir net šešiolika metų vadovavo Lenkijos liaudies švietimo draugijai, rūpindamasis tautos kultūriniu ir dvasiniu ugdymu.
Tuo metu jis įsteigė šimtus bibliotekų, susitikimuose su paprastais žmonėmis perskaitė jiems gausybę švietėjiškų paskaitų, išleido ir išplatino tūkstančius knygų istorine ir teologine tematika. 1891 metais įsteigė Švč. Mergelės Marijos, Lenkijos Karalienės broliją, kuri, be ypatingo pamaldumo Dievo Motinai, taip pat rūpinosi vargšais ir bedarbiais, kūrė profesines mokyklas jaunimui, išlaikė našlaitynus. 1894 metais kunigas J.Pelčaras įkūrė Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregaciją, kurios narės rūpinosi vargšais ir ligoniais, o taip pat jaunų merginų dvasiniu ugdymu.
Po penkerių metų, 1899-aisiais, buvo paskirtas Peremyslio vyskupu augziliaru, o netrukus, mirus vietos ganytojui, tapo vyskupu ordinaru, kuriuo buvo iki savo mirties.
Per tuos dvidešimt penkerius vyskupavimo metus vyskupas J.Pelčaras ypač pasižymėjo kaip geras ganytojas, visiškai atsidavęs tikintiesiems, nepaliaujamai rūpinęsis savosios diecezijos religiniais ir socialiniais reikalais, stiprinę vietinių bendruomenių dvasinį augimą, taip pat skatinęs kunigų intelektualinį lavinimąsi, moralinį tvirtumą. Nors XX a. pradžia buvo kupina politinio nestabilumo bei karinių konfliktų, vyskupas J.Pelčaras, rūpindamasis savo diecezijos įvairiapusiška pažanga, vadovavo net trims vyskupijos sinodams. Savo asmeniniu pavyzdžiu, rodydamas ypatingą pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai ir Dievo Motinai, būdamas uolus Švč. Sakramento adoruotojas, tokį dvasingumą stengėsi ugdyti tarp kunigų ir tikinčiųjų. Socialinėje srityje stengėsi įgyvendinti tuomet popiežiaus Leono XIII iškeltą naująją Bažnyčios socialinę doktriną, kurioje reikštas būtinumas ginti išnaudojamų darbo žmonių teises. Vyskupas J.Pelčaras ypač išgyveno, kad daug žmonių dėl sunkių ekonominių sąlygų buvo priversti emigruoti, ir kuo galėdamas jiems padėjo. Kūrė benamių prieglaudas, išlaikė beturčių vaikų mokyklas, rėmė neturtingus seminaristus, aktyviai kovojo su paplitusiu alkoholizmu.
Nepaisant tokio užimtumo, ganytojas neapleido ir publicisto bei teologo talento, tapdamas autoriumi gausių teologinių, kanoninių ir istorinių knygų, ganytojiškų laiškų bei maldaknygių. Tobulai įkūnijęs ganytojui privalomas tikėjimo mokytojo ir skleidėjo savybes, vyskupas J.Pelčaras šventumo garbėje mirė 1924 m. kovo 28 d. Jo palaikai ilsisi Peremyslio katedroje. Popiežius Jonas Paulius II vyskupą J.Pelčarą, kuris yra tiesiogiai susijęs su jo paties apaštaline įpėdinyste, beatifikavo 1991 metų birželį savo ketvirtosios kelionės į Lenkiją metu, o praėjusį sekmadienį paskelbė šventuoju.

Vargstančių žmonių apaštalė

Kita gegužės 18 dieną paskelbta šventoji Uršulė Ledochovska yra kilusi iš kilmingos Lenkijos aristokratų giminės, kuri XIX amžiuje kartu su visa šalimi patyrė tragiškus istorinius išbandymus, o kartu davė tėvynei ir Bažnyčiai žymių asmenybių, daug nusipelniusių apaštalavimu, rūpinimusi vargšais ir persekiojamaisiais. U.Ledochovska gimė 1865 metais ir užaugo Losdorfo vietovėje Austrijoje, kur buvo priversta pasitraukti naujosios šventosios šeima, nes dėl dalyvavimo 1830-1831 metų sukilime prieš Rusijos carizmą jai grėsė ištrėmimas į Sibirą.
Iš gausios grafo Antono Ledochovskio dešimties vaikų šeimos (mirus pirmajai žmonai, jis vedė šveicarę Žozefiną Salis, kuri ir tapo U.Ledochovskos motina) trys pasirinko tarnystę Dievui ir išgarsėjo misijine veikla. Uršulės vyresnioji sesuo Marija Tereza (1863-1922) apaštalavo Afrikoje, įkūrė šv. Petro Klavero kongregaciją ir buvo beatifikuota 1975 metais. Jaunesnysis brolis Vladimiras (1866–1942) tapo jėzuitu kunigu ir nuo 1915 iki 1942 metų buvo Jėzaus Draugijos generaliniu vyresniuoju Romoje. Šventosios dėdė (tėvo brolis) kardinolas Mečislavas Ledochovskis (1822-1902) buvo Gniezno arkivyskupas ir Lenkijos primas. Tuo metu diecezija buvo atitekusi Prūsijai (po Lenkijos valstybės padalijimo) ir dėl religinės bei patriotinės veiklos kardinolui M.Ledochovskiui teko patirti kalėjimo nelaisvę. Vėliau jis dirbo Romos Kurijoje, vadovaudamas Tikėjimo skelbimo kongregacijai, ir popiežiaus Jono Pauliaus II buvo beatifikuotas 1983 metais.
Sulaukusi 21 metų Julija Marija (toks buvo šventosios pasaulietinis vardas, kurį ji pakeitė į vienuolišką Jėzaus Marija Uršulė) įstojo Krokuvoje į uršuliečių vienuoliją, pasižymėdama švietimo ir auklėjimo darbais. Jos ypatingas jautrumas jaunų moterų poreikiams greitai besikeičiančiomis socialinėmis, politinėmis ir moralinėmis aplinkybėmis susilaukė didelio dėmesio. Kada XIX a. pabaigoje moterys įgijo teisę studijuoti universitetuose, sesuo Uršulė suorganizavo pirmuosius Lenkijoje studenčių bendrabučius, kuriuose jos galėjo gyventi, mokytis ir įgyti solidų religinį pasirengimą.
Vėliau su popiežiaus Pijaus X palaiminimu ji išvyko misijų darbams į tuometę Rusijos sostinę Sankt Peterburgą, įkurdama ten uršuliečių namus, kurie netrukus gavo savarankiškos bendruomenės teises vienuolijoje. Sankt Peterburge, kaip ir visoje Rusijoje, tuomet buvo priešiška katalikybei aplinka, todėl seserys turėjo gyventi pusiau nelegaliai ir būti nuolat slaptosios policijos sekamos. Nepaisydamos tokios įtampos, seserys užsiėmė švietėjiškais ir katechizavimo darbais, išlaikė mergaičių mokyklas, gerai išmokdamos rusų kalbą įgijo vietinių gyventojų pripažinimą. U.Ledochovska taip pat kūrė mergaičių mokyklas kaimyninėje Karelijoje, susidraugaudama su tenykšte suomių protestantų bendruomene.
1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas iš esmės pakeitė jos gyvenimą: kadangi sesuo Uršulė buvo Austrijos pilietė, o kare Rusija ir Austrija kovojo priešingose pozicijoje, tai ji patyrė kone atvirą valdžios priešiškumą ir buvo priversta emigruoti. Persikėlusi į Švedijos sostinę Stokholmą, o vėliau į Daniją, ji rūpinosi lenkų emigrantų ir karo pabėgėlių vaikais, steigė jiems mokyklas ir internatus, darbavosi ekumenizmo baruose. Jos 1916 metais Upsaloje įkurtas Švedijos katalikų laikraštis leidžiamas iki šiol. Uršuliečių namai buvo atviri skirtingų politinių ir religinių pažiūrų žmonėms. Kartą, paklausta apie savo politinę orientaciją, sesuo U.Ledochovska atsakė: „Mano politika yra meilė“.
Su gausybe karo pabėgėlių ir imigrantų vaikų 1920 metais ji pagaliau sugrįžo į Lenkiją. Savarankišką uršuliečių bendruomenę, kuriai ji vadovavo, sesuo Uršulė (dabar iš pagarbos jau vadinama motina) pertvarko į atskirą kongregaciją, kurią pavadina Šventosios Kenčiančio Jėzaus Širdies uršulietės. Vienuolijos dvasingumas telkėsi į Kristaus išganomosios meilės kontempliavimą ir dalyvavimą Jo misijoje švietėjiškomis bei tarnavimo stokojantiems priemonėmis. Kongregacija buvo įregistruota 1923-iaisiais ir galutinį Šventojo Sosto pripažinimą įgijo 1930 metais.
Seserys uršulietės išplito visoje Lenkijoje, ypač vargingose rytinėse šalies srityse, kūrėsi Italijoje, Prancūzijoje, kur steigė bendrabučius neturtingoms merginoms, užsiimdamos jų švietimu ir moraliniu ugdymu. Motina Uršulė rašė jaunimui straipsnius ir knygas, organizavo vaikams eucharistinį bei kitus bažnytinius judėjimus. Kai Romoje ji mirė 1939 m. gegužės 22 d., jos įkurtoji kongregacija jau turėjo daugiau kaip 700 vienuolių, veikusių 44 apaštalinio darbo centruose įvairiose Europos šalyse. Popiežius Jonas Paulius II beatifikavo U.Ledochovską 1983 metų birželį Poznanėje, o dabar paskelbė ir šventąja.

Šventieji yra Dievo gailestingumo liudytojai

Šv. Petro aikštėje kanonizacijos iškilmėse pasakytoje homilijoje, primindamas kiekvieno iš naujųjų šventųjų dvasingumo aspektus, Šventasis Tėvas sakė, kad šventasis vyskupas J.Pelčaras savo „tvirtu tikėjimu išreiškė visuotinį pašaukimą į šventumą“. Jo gyvenimo devizas: „Viskas dėl Švenčiausios Jėzaus Širdies per Švč. Mergelės Marijos nesuterštas rankas“. Naujasis šventasis „suprato savo dovaną Kristui pirmiausia kaip atsaką į Jo meilę, sudėtą ir atskleistą Eucharistijos sakramente.
Kalbėdamas apie šventąją U.Ledochovską, Popiežius priminė jos misijinę veiklą Rusijoje, Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje, Italijoje ir pavadino ją „savo laikotarpio naujosios evangelizacijos apaštale“. Savo gyvenimu ir darbais ji įrodė „Evangelijos meilės autentiškumą, kūrybingumą ir efektyvumą“. Iš šventosios pavyzdžio „mes galime išmokti, kaip su Kristumi kurti žmoniškesnį pasaulį, pasaulį, kuriame būtų vis labiau praktikuojamos tokios vertybės kaip teisingumas, laisvė, solidarumas ir taika“.
Su kiekviena nauja kanonizacijos iškilme popiežius Jonas Paulius II pagerina jau seniai jam pačiam priklausantį „rekordą“. Per beveik 25 pontifikato metus vykusias 49 kanonizacijos apeigas jis Bažnyčios šventaisiais paskelbė 489 palaimintuosius – beveik dvigubai daugiau nei visi jo pirmtakai nuo to laiko, kai buvo įvestas kanonizacijos bylų tyrimas. „Šventieji yra Dievo gailestingumo liudytojai, - sakė Jonas Paulius II į pastarąsias kanonizacijos iškilmes susirinkusiems 25 tūkstančiams savo tautiečių. – Tegul jų globa ir užtarimas lydi jus visada“. Tarp į Romą atvykusių lenkų maldininkų buvo beveik visi šalies vyskupai su primu kardinolu Juzefu Glempu, o taip pat valstybės prezidentas Aleksandras Kvašnievskis, kurį Šventasis Tėvas priėmė atskiroje audiencijoje.

Popiežius prašo maldų už jam patikėtos misijos atlikimą

Pradedant kanonizacijos šv. Mišias, su 83-iuoju gimtadieniu kaip Kardinolų kolegijos dekanas popiežių Joną Paulių II lotynų kalba pasveikino Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris. Jis sakė, kad sveikina ne tik visų esančių Romoje tikinčiųjų vardu, bet taip pat gausybės Popiežių gerbiančių viso pasaulio žmonių vardu, „įskaitant ir tuos, kurie nepriklauso krikščionių pasauliui“. Kardinolas pažymėjo, kad popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato programa yra „tikėti ir mylėti“, kad jis nuolat rodo visiems „Kristaus veidą, gailestingojo Dievo veidą“. Vesdamas išganymo keliu, Popiežius padeda „įveikti neapykantos jėgas, prietarus ir sienas, kurios bando mus atskirti“. Reikšdamas padėką, kardinolas J.Ratcingeris sakė, jog pasaulio tikintieji melsis, prašydami, kad Dievas savo malonėmis lydėtų Popiežių „kiekvieną dieną ir būtų šviesa jo kelyje“. Pamaldų pabaigoje Šventasis Tėvas savo ruožtu padėkojo kardinolui ir visiems, „kurie įvairiais būdais atsiuntė sveikinimo pranešimus ir savo įvertinimo liudijimus“. (Beje, Vatikanas pirmą kartą paskelbė popiežiaus Jono Pauliaus II elektroninio pašto adresą, kad visi, kurie nori, galėtų pasiųsti jam sveikinimus internetu.) Jis prašė visų tikinčiųjų melstis, kad Dievas padėtų ištikimai atlikti patikėtą misiją. „Dėkodamas už gyvybės dovaną, šiandien aš vėl pavedu Švč. Mergelei Marijai savo gyvenimą ir sielovadinę veiklą, kurią Apvaizda mane pašaukė atlikti“, - kalbėjo Popiežius.

Nuoseklus krikščioniškosios Europos vienybės rėmėjas

Kaip paprastai šiais jubiliejiniais savo pontifikato metais, gegužės 19 dieną vykusiame dar viename susitikime su į Romą atvykusiais lenkų maldininkais Šventasis Tėvas vėl dalijosi prisiminimais apie praėjusius 25-erius savo veiklos šv. Petro soste metus. Šį kartą jis gana išsamiai aptarė visas aštuonias keliones į tėvynę, ypač tas, kurios vyko dar komunistinio režimo laikotarpiu.
Popiežius, nevengdamas emocijų protrūkio, prisiminė 1979 metais vykusį vizitą į Lenkiją, kai visuomenę dar buvo sukausčiusi totalitarizmo prievarta. Tuomet jis stengėsi drąsiai pasisakyti vardu tų, „kurie neturėjo teisės kalbėti“, ir meldė Šventąją Dvasią, kad ji suteiktų Lenkijai jėgų atsinaujinti. Antroji jo kelionė į tėvynę vyko 1981 metais, kai po „Solidarumo“ antikomunistinio sąjūdžio surengtos streikų bangos Lenkijoje buvo įvestas karo stovis, dar labiau sustiprinęs represijas. Nelengvi buvo ir 1983 metai, kai, vėl atvykęs į tėvynę, Popiežius ragino „tikėti dialogo jėga“, kuri atvestų į reikalingas reformas.
Taip pat ir ketvirtojo vizito 1987-aisiais metu „lenkų tauta vis dar kovojo su priešiškos ideologijos galybe“, prisiminė Šventasis Tėvas. Tačiau tuomet jau stiprėjo viltis išsivaduoti su Viešpaties pagalba. Pagaliau, atvykęs į Lenkiją 1991 metais, Popiežius galėjo padėkoti Dievui už atgautos laisvės dovaną. Nuo tada jis nepaliovė raginęs iš komunizmo išsivadavusius lenkus, kaip ir kitas Rytų Europos tautas, kurti naują gyvenimą Evangelijos principų pagrindu ir reiškė įsitikinimą, kad Bažnyčia gali daug prisidėti prie moralinės tvarkos įtvirtinimo.
Kalbėdamas apie dabar vykstantį Europos integracijos procesą, Jonas Paulius II prisiminė Lenkijos dvasiniame centre Gniezne 1997 metais pasakytą kalbą, minint Rytų Europos apaštalo šv. Adalberto 1000-ąsias mirties metines. Tuomet, dalyvaujant kaimyninių šalių vadovams, jis priminė būtinumą grįžti prie krikščioniškųjų šaknų ir sakė, kad „Europa nebus vieninga tol, kol nebus dvasinės vienybės. Tuos Europos vienybės pamatus amžiais tvirtino krikščionybė su savo Evangelija, su savąja žmogaus samprata ir savo indėliu į tautų istorijos raidą. Žinoma, tai nereiškia istorijos pasisavinimo. Europos istorija iš tiesų yra tarsi didžiulė upė, turinti daugybę intakų, o tradicijų ir kultūrų įvairovė yra didžiausias jos turtas. Tačiau europinio identiteto pamatai yra pastatyti ant krikščionybės“.
Artėjant birželio pirmoje pusėje Lenkijoje įvyksiančiam referendumui dėl stojimo į Europos Sąjungą, popiežius Jonas Paulius II dar kartą paragino savo tautiečius nedvejojant žengti žemyno integracijos keliu. Buvusios Rytų bloko šalys turi „didelę misiją senajame kontinente“. Įsijungimas į Europos Sąjungos struktūras lygiomis teisėmis kartu su kitomis valstybėmis joms yra „istorinio teisingumo“ išraiška, o kartu gali būti laikomas kaip Europos praturtinimas. „Europai reikia Lenkijos. Bažnyčiai Europoje reikia lenkų tikėjimo liudijimo. Lenkijai reikia Europos“, - sakė Šventasis Tėvas.
Jis pastebėjo, kad žino integracijos priešininkų nuostatas ir vertina jų „susirūpinimą dėl tautos kultūrinio bei religinio tapatumo išsaugojimo“. Popiežius taip pat pripažino, jog yra pagrįstas nerimas dėl galimų ekonominių pokyčių, ypač tai gali paliesti žemės ūkį. Per dešimtmečius komunistinės sistemos išsekinta Lenkija dabar yra šalis su didelėmis galimybėmis, tačiau menkomis priemonėmis joms įgyvendinti. Tačiau, tapusi vieningos Europos dalimi, nebus palikta likimo valiai ir galės visos Europos bendruomenės pagalba įveikti iškylančius sunkumus.
Baigdamas savo pasisakymą, Šventasis Tėvas priminė palengva artėjančią savo žemiškojo gyvenimo pabaigą, ir tie atviri jo žodžiai susilaukė plataus atgarsio tarptautinėje spaudoje. „Vakar man sukako 83-eji ir aš įžengiau į 84-uosius savo gyvenimo metus, - kalbėjo Popiežius. – Žinau, kad mano dienos eina į pabaigą ir kad turėsiu stoti prieš Dievą su savo gyvenimo ataskaita. Už metus nuo Vadovicų iki Krokuvos ir Romos. Atiduodu save į Dieviškojo gailestingumo ir Dievo Motinos rankas“.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija