Lietuvos Katalikų Bažnyčia sovietinės okupacijos metais

Katalikų Bažnyčia yra pagrindinis reakcijos ramstis Lietuvoje

Antanas Sniečkus, 1963 m.

Praėjusių metų pabaigoje išleista Arūno Streikaus knyga „Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944-1990)“ (Vilnius, LGGRTC, 2002, 374 p.) parašyta autoriaus disertacinio darbo pagrindu. Knygos anotacijoje rašoma: „Šis darbas - tai pirmas nuodugnus sovietų valdžios pastangų sugriauti Lietuvoje Bažnyčią tyrimas, apimantis visą sovietinės okupacijos laikotarpį. O empyrinį pagrindą sudaro archyviniai dokumentai, kurių daugumos iki šiol nebuvo mokslinėje apyvartoje“. Darbe taikyti politinės istorijos tyrimams būdingi aprašomasis, lyginamasis ir probleminės analizės metodai.

Tyrimo objektas

Autorius tyrimų tikslą apibrėžia taip:
1) aptarti sovietų režimo antibažnytinės politikos genezę;
2) išnagrinėti 1944-1990 metų Lietuvoje prieš Katalikų Bažnyčią taikytas veiklos formas: kišimąsi į Bažnyčios valdymą, pastoracinės veiklos varžymą ir kontrolę, izoliavimą nuo visuomenės, trukdymus rengti dvasininkus, ekonominį spaudimą, represijas prieš dvasininkus;
3) išryškinti antibažnytinės politikos pokyčius, atskleisti jų priežastis ir kiekvieno laikotarpio ypatumus;
4) apibūdinti Katalikų Bažnyčios reakciją į religinio suvaržymo ypatumus ir nustatyti, kokią įtaką ji darė sovietų valdžios veiksmams;
5) atskleisti sovietų valdžios institucijų požiūrį į antireliginės veiklos būdų skirtumus.
Darbą sudaro įvadas, keturios dalys, išvados ir priedai.
Vyresnio amžiaus skaitytojai iš savo gyvenimiškos patirties žino, kad blogio ir skurdo imperija egzistavo tik visomis masinės informacijos priemonėmis profesionaliai eskaluojamo melo dėka. Tas melas buvo taip sumaniai pateikiamas, kad patiklūs Vakarai, ypač vakariečiai inteligentai, tuo dažnai tikėjo. Toje melo lavinoje sovietiniai ideologai ypač daug dėmesio skyrė vadinamajai „religijos laisvei“ sovietų kontroliuojamoje pasaulio dalyje. Iš tikrųjų jokios religijos laisvės nebuvo, o buvo tik totalinė kova prieš visas religijas, o ypač - Katalikų Bažnyčią. Tarp SSRS pavergtųjų valstybių Lietuva buvo katalikiškiausioji šalis. Todėl nuo pat pirmųjų okupacijos dienų buvo pradėta planinga ir arši kova prieš Bažnyčios hierarchus, kunigus ir eilinius tikinčiuosius.
Kova prieš Katalikų Bažnyčią prasidėjo kartu su kova prieš partizaninį pasipriešinimą. Tai kovai vadovavo tos pačios represinės struktūros, įgijusios didžiulę patirtį Sovietų Sąjungoje. Šios kovos politinę ir ideologinę strategiją bei taktiką daug metų formavo „tautų tėvas“ Stalinas. Lietuvoje jo nurodymus vykdė Antanas Sniečkus. Jeigu strateginė linija - kontroliuoti ir valdyti Bažnyčią - visą SSRS gyvavimo laiką išliko nepakitusi, tai taktika įvairavo: priklausė nuo politinės situacijos pasaulyje, SSRS vykdomos ardomosios veiklos pasaulyje rezultatų, įtakingų valstybės vadovų kaitos, suartėjimo ar atšalimo su Vakarų pasauliu procesų ir daugelio kitų veiksnių.
Okupantai ir jų talkininkai Katalikų Bažnyčią laikė tokiu pačiu priešu kaip ir laisvės kovotojus. Todėl ir kova prieš Bažnyčią buvo tokia pati negailestinga kaip ir prieš partizanus.

Sovietų antibažnytinės politikos Lietuvoje prielaidos

Pagal bolševizmo ideologijos kūrėją Vladimirą Uljanovą-Leniną, pakeitus visuomenės socialinę sanklodą, turėtų išnykti tos visuomenės sąmonės reliktas - religija. Bolševikai senąją sanklodą naikino ugnimi, kalaviju ir kartuvėmis, tomis pačiomis išbandytomis priemonėmis bolševikų šalyje buvo kovojama ir prieš bet kokią religiją - „liaudies opijų“. Teorinis pagrindas tam vandalizmui buvo toks: „Kiekvienas dvasininkas yra antirevoliucionierius, kiekvienas religinis aktas yra antisovietinis, kiekvienas, einantis į cerkvę, išduoda revoliuciją ir jos principus“.
SSRS okupuotoje teritorijoje Lietuva buvo labiausiai katalikiškas kraštas. Tarp gyventojų Bažnyčia iki okupacijos turėjo didžiulį autoritetą, Lietuvoje buvo daug katalikiškų organizacijų, Krikščionių demokratų partija buvo įtakinga politinė jėga, krikščioniškoji spauda buvo labai populiari ir paplitusi visuomenėje, tautinė mokykla auklėjo patriotus, kurių moralę formavo krikščioniškosios vertybės.
Okupantų sudaryta „sovietinė valdžia“ Lietuvoje - A.Sniečkus, J.Paleckis, M.Gedvilas ir kiti Kremliaus statytiniai, pradėję „vadovauti“ 1940-ųjų birželį, suprato, su kokiu galingu priešu jai teks tuoj pat susiremti. Tuo metu apie partizaninį pasipriešinimą „liaudies vadai“ net negalvojo - jų priešas Nr. 1 buvo Bažnyčia. Birželio 26 dieną „liaudies vyriausybė“, Maskvos paraginta, vienašališkai nutraukė 1927 metais tarp Lietuvos Respublikos ir Vatikano pasirašytą konkordatą, kuris garantavo valstybės paramą Bažnyčiai ir saugojo ją nuo nepagrįsto pasaulietinės valdžios kišimosi į Bažnyčios vidaus gyvenimą. Tuoj pat buvo uždraustos visos religinės organizacijos, likviduota katalikiškoji spauda, apribota kunigų veikla, o Bažnyčia išstumta iš viešojo gyvenimo. Maskvos emisaras N.Pozdniakovas susitikime su vyskupais V.Borisevičiumi ir V.Brizgiu oficialiai pareiškė: „Kas Rusijoje buvo padaryta per 20 metų, Lietuvoje bus įgyvendinta per dvejus ar trejus“. Šias šėtoniškas užmačias ir NKVD pradėtą terorą bei represijas sutrukdė 1941-ųjų birželį prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

Antibažnytinės politikos modulio paieškos Lietuvoje 1944-1949 metais

1944-ųjų vasarą į Vilnių grįžęs A.Sniečkus suprato, kad po 1940-1941 metų sovietų valdžios siaubingų nusikaltimų jis ir jo svita Lietuvoje nelaukiami. Tuo pat paaiškėjo, kad šį kartą Maskvos statytiniams Lietuvoje teks kovoti su dviem priešais: visos tautos remiamais laisvės gynėjais ir Katalikų Bažnyčia, kuri niekad nesitaikstys su nusikaltėliais prieš žmoniškumą ir savo tautos žudikais.
Kol Antrasis pasaulinis karas nebuvo pasibaigęs, Stalinas, nenorėdamas aštrinti santykių su sąjungininkais, Bažnyčios per daug neterorizavo. 1945 metais Lietuvoje buvo 711 veikiančių bažnyčių ir 1232 kunigai, į kurių veiklą valdžia per daug nesikišo.
Stalinui reikalaujant, prieš Lietuvos partizanus buvo išvystytas tikras karas, kuris tęsėsi apie dešimt metų. Palaužti partizaninį pasipriešinimą pavyko todėl, kad buvo organizuota didžiulė šnipų, seklių, provokatorių ir informatorių armija, į laisvės gynėjų gretas buvo inkorporuoti išdavikai ir pasisekė organizuoti fiktyvų neva partizaninei kovai vadovaujantį „Centrą“, kuris padarė didžiulių nuostolių partizaniniam karui. Aišku, partizaniniam pasipriešinimui palaužti lemiamos įtakos turėjo priešų reguliarioji kariuomenė, siaubingas teroras, tremtys, kolektyvizacija ir kt. Kovai su Bažnyčia viso to nereikėjo.
Bažnyčią pajungti savo valiai ir perimti į savo rankas jos veiklos kontrolę buvo verbuojami dvasininkai, tarp jų - aukšto rango, buvo ieškoma karjeristų, pasirengusių tarnauti valdžiai, „sukalbami“ valdžios buvo remiami, proteguojami ir t.t. Principingi dvasininkai buvo terorizuojami, teisiami, tremiami, žudomi.
Intensyvėjant laisvės gynėjų kovai, valdžia pareikalavo, kad Bažnyčios vadovai pasmerktų partizaninį pasipriešinimą. Vyskupijų valdytojų nuomonės tuo klausimu išsiskyrė. Atsirado tokių, kurie išdrįso partizanus pavadinti „banditais“. Tačiau kai kurių vyskupų atsisakymą pasmerkti partizaninį pasipriešinimą vysk. T.Matulionis 1945-ųjų birželį motyvavo taip:
1) daug žmonių ginkluotuose būriuose atsidūrė gelbėdami savo gyvybę ar laisvę;
2) pasipriešinimą paskatino politinės priežastys, o Bažnyčia, nesiveldama į politiką, gali tik įspėti dėl religinės moralės įpareigojimų (šie įspėjimai turėjo galioti ir priešingai pusei);
3) netolima praeitis ir šiurpi dabartis neleidžia pasitikėti valdžios pažadais nebausti sudėjusių ginklus partizanų.
Tokia Bažnyčios vadovų pozicija siutino A.Sniečkų. Savivalės, prievartos ir represijų ilgai laukti neteko. Nepaklusę valdžiai vyskupai ir kunigai buvo persekiojami, kalinami gulaguose, žudomi Tuskulėnuose.
„Sukalbamiems“ vyskupijų valdytojams padedant, valdžiai pavyko primesti savo valią Bažnyčiai, suvaržyti dvasininkų veiklą, uždaryti daug bažnyčių, perimti savo kontrolėn Bažnyčios veiklą, pavyko net į Vatikaną nusiųsti savo agentus.
1948 metų sausį LSSR MGB 0 skyrius, kontroliavęs religinių organizacijų veiklą, katalikų dvasininkams sekti turėjo 142 agentus (iš jų 57 kunigus) ir 630 informatorius. KGB dėjo didžiules pastangas suskaldyti ir supriešinti dvasininkus, pasėti tarp jų nepasitikėjimą vienų kitais, ir tai jiems pavyko.

Netvirta koegzistencija 1950-1964 metais

Visi Religinių kultų reikalų tarybų vadovai Lietuvoje buvo pakankamai buki ir aršūs, nuosekliai vykdė LKP CK biuro nutarimus. Vienas bukiausių buvo B.Pušinis, kuris savo iniciatyva nevengdavo perlenkti lazdos. Už per didelį uolumą valdžia jį įspėjo: „Jūsų uždavinys visai ne tas, kad kuo greičiau ir kuo daugiau būtų uždaryta bažnyčių, o valdyti padėtį ir pasiekti, kad katalikų dvasininkija nesipriešintų ir netrukdytų valstybinėms priemonėms“. Respublikos valdžiai teko įsiklausyti ir į paties Stalino „pilkajam kardinolui“ M.Suslovui 1949 m. gegužės 13 d. pasakytą pastabą: „Reikia vengti viešais pareiškimais ir šiurkščiais veiksmais kelti tikinčiųjų nepasitenkinimą, religines institucijas geriau griauti iš vidaus, užmaskuotais būdais“. Keista, kad ne visi bolševikai buvo įsisavinę šį kertinį komunizmo postulatą.
1949-1950 metais padidėjus šaltojo karo įtampai, SSRS propagandiniais sumetimais išvystė plačią „kovą už taiką“. Dalyvauti šioje komedijoje buvo priversti ir mūsų vyskupijų valdytojai. Propagandinė taikos kampanija buvo nukreipta prieš „imperialistines valstybes“, neva jos yra suinteresuotos karais ir kursto juos.
Tikėdamiesi sušvelninti valdžios spaudimą Bažnyčiai, vyskupijų valdytojai gan aktyviai įsitraukė į „taikos šalininkų“ sąjūdį.
Po Stalino mirties SSRS vadovai bandė gerinti santykius su Vatikanu, švelnino tikinčiųjų persekiojimą. Lietuvos valdžia tuo pasinaudojo, leido „patikimiems“ vyskupams lankytis Vatikane, dalyvauti II Vatikano Susirinkimo sesijos darbe, įsigudrino studijoms į Romą išsiųsti du agentus - Pušį ir Saulę.
Tačiau netrukus viskas grįžo į senas vėžes. 1957 m. rugpjūčio 12 d. LKP CK biuras priėmė nutarimą „Apie mokslinės-ateistinės propagandos padėtį respublikoje ir jos pagerinimo priemones“. Tuoj pat sustiprėjo represijos prieš aktyviuosius kunigus. Pakartotinai buvo represuoti kunigai K.Vasiliauskas, A.Svarinskas, M.Dobrovolskis ir kt. Pabijota represuoti vysk. T.Matulionį - jis 1958-aisiais iškeltas (ištremtas) į Šeduvą. 1959 metais į Nemunėlio Radviliškį ištremtas vysk. V.Sladkevičius, 1961 metais į Žagarę - vysk. J.Steponavičius. Režimui palankūs kunigai ir vyskupai buvo palaikomi, proteguojami, jiems buvo skiriamos geresnės vietos, sudaromos palankesnės darbo ir veiklos sąlygos.
1959-1964 metais LSSR periodinėje spaudoje pasirodė apie 300 antireliginio turinio publikacijų ir apie 200 knygų bei brošiūrų.

Antibažnytinė politika iššūkio akivaizdoje 1965-1990 metais

Septintojo dešimtmečio viduryje prasidėjo intensyvios Vatikano derybos su beveik visomis Europos socialistinio lagerio valstybėmis dėl Katalikų Bažnyčios padėties jose normalizavimo. Maskva šios derybose spaudė Vatikaną, reikalaudama, kad būtų uždaryta Lietuvos atstovybė prie Šventojo Sosto, būtų uždrausta per Vatikano radiją transliuoti lietuviškas radijo laidas, kritikuojančias sovietų režimą ir atskleidžiančias jo nusikaltimus lietuvių tautai. Be to, Maskva stengėsi, kad nauji vyskupai Lietuvoje būtų skiriami tik iš jos rekomenduotų žmonių. Šiose derybose Maskva nemažai laimėjo, šį tą laimėjo ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Tačiau aktyvių kunigų, kovojančių už Bažnyčios teises, persekiojimas niekad nebuvo nutrūkęs. Tokiomis sąlygomis 1972 metų kovo mėnesį pasirodė pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris, radęs pritarimą tarp Rusijos disidentų ir šokiravęs valdžios atstovus, jau patikėjusius, kad Bažnyčios veiklos kontrolė yra jų rankose. Netrukus pasirodė ir daugiau katalikiškos pakraipos pogrindžio leidinių: „Aušra“, „Dievas ir Tėvynė“, „Rūpintojėlis“ ir kt., kurie parodė, kad palaužti krikščioniškomis vertybėmis apsiginklavusią tautą neįmanoma. Palaužus partizaninį pasipriešinimą, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje tapo tautinio išsivadavimo lydere. Tuo laiku buvo plačiai paplitęs teiginys, kad tikru patriotu gali būti tik katalikas, o išnykus katalikybei, neliks ir lietuvių. Tai siutino valdančiuosius, demoralizavo komunistus „per prievartą“.
1978 m. lapkričio 13 d. buvo įsteigtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas Lietuvoje. Jo steigėjai buvo kunigai J.Kauneckas, A.Svarinskas, S.Tamkevičius, V.Vėlavičius ir J.Zdebskis. Vėliau komitetą papildė kunigai L.Kalinauskas, A.Keina, V.Stakėnas, K.Žilys bei pasaulietis V.Skuodis.
Analogiškas komitetas 1976 metais buvo įsteigtas Maskvoje. Komitetai buvo viešai įsteigti tam, kad būtų galima kontroliuoti, kaip Rusijoje ir Lietuvoje vykdomi SSRS tarptautiniai įsipareigojimai tikinčiųjų laisvėms užtikrinti. Kova tarp tikinčiųjų ir valdžios vyko nuolatos, tik kartais dėl įvairių priežasčių ji prislopdavo, tačiau neilgam. Laimei, jokiomis priemonėmis valdžiai palaužti Bažnyčios ir tikinčiųjų nepavyko - pergalės ji nė karto nešventė.
Vienas paskutiniųjų valdžios desperatiškų bandymų sumenkinti Bažnyčios vaidmenį tautos gyvenime buvo trukdymai organizuoti iškilmingą Lietuvos krikšto 600 metų paminėjimą. Nepaisant to, krikšto jubiliejaus paminėjimas tapo svarbiu įvykiu Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenime ir dar kartą visuomenei bei pasauliui pademonstravo „sovietinės valdžios“ negalią ir menkystę.
Netrukus Sąjūdžio vadovaujama dainuojanti revoliucija padėjo galutinį tašką pusę amžiaus trukusioje bolševikų valdžios beprasmiškoje antibažnytinėje politikoje.
A.Streikaus knyga „Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944-1990)“ sudomins kiekvieną skaitytoją, kuris prieštarauja komunizmo nusikaltimams žmoniškumui ir tautai. Knyga mokslinė, parašyta labai kvalifikuotai. Joje gausu šokiruojančių faktų apie Bažnyčios hierarchų santykius su KGB, kunigų bendradarbiavimą su represiniais organais, Maskvos ranką, sugebėjusią pasiekti Vatikaną ir ten įkurdinti savus žmones. Tai tokia buvo nesena istorija, kurios padarinius jaučiame ir šiandien.

Kazys BLAŽEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"