XXI amžius

Į pagalbą
nepriklausomam Lietuvos teismui, norinčiam spręsti teisingai, o ne juokingai

“Šatrija” - 1980-1990 m. LSSR KGB I skyriaus agentė“ - (Užsienio žvalgyba, viršininkas pulk. V. Karinauskas).
Dokumentai saugomi (turėtų būti saugomi) Lietuvos ypatingajame archyve, 49 apyrašas.
Reiktų ten tikrinti:
1) 1978 metų “Licevoj sčiot” Nr. 48 - asmens byla Nr. 1659, minima “Šatrija”, pavardė Prunskienė, verbavimo į agentus kandidatė;
2) 1981-1983 metų (jau po 1980 06 26 rašytinio pasižadėjimo) “Agenturno nabliudatelnoje delo Nr. 1339”, agentūrinės-operatyvinės priemonės, skiriamas darbas “Šatrijai”;
3) 1983 metų “Informacionnoje dosje Nr. 1764”, apie informaciją, gautą iš agento “Šatrija”;
4) 1983 (ir vėlesnių) metų “Liternoje delo Nr. 1163”, Lietuvos TSR žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institute veikiančių agentų sąrašas su “Šatrija”, kurios asm. byla Nr. 1659 (žr. tikrintinų šaltinių pradžią);
5) dokumentai apie agento “Šatrija” asmens ir darbo bylų tuo pačiu Nr. 1659 perdavimą į archyvą, taip pat apie jų, t.y. “Šatrijos” asmens ir darbo bylų Nr. 1659, priskyrimą evakuacijai (dabar pagal tarpvalstybinę sutartį reikėtų prašyti juridinės pagalbos Rusijos Federacijos struktūrose - susipažinti su visų bylų turiniu).
6) 1981-1987 metų saugumiečių darbiniai ir specialieji sąsiuviniai - minimas agentas “Šatrija”, Prunskienė, jos darbovietė bei pareigos, kai kurių agentės pranešimų turinys (studentų nuotaikos, Kasparaičių šeima).
Visi šie dokumentai prieš dešimt metų egzistavo, nurodyti Aukščiausiojo Teismo 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendime “Apie Kazimieros Danutės Prunskienės, Prano d., bendradarbiavimo su KGB fakto nustatymą”. Ar jie ir šiandien egzistuoja, Apygardos teismas, užsimojęs prieš Aukščiausiojo Teismo sprendimą, galėjo lengvai patikrinti. Apie tai turėtų būti rašoma naujoje nutartyje. Nuoga išvada, neva visų šių įrodymų “nėra”, nieko neįtikins. Tarp įrodymų esąs pačios K. Prunskienės 1980 metų pasižadėjimas bendradarbiauti su KGB naudojant pasirinktą “Šatrijos” slapyvardį taip pat nepaneigtas (priešingai, ekspertės dar sykį patvirtino dokumento tikrumą).
Nepriklausomas teismas, ieškantis tiesos, būtų turėjęs įvertinti dar ir K. Prunskienės bendradarbiavimą su KGB per kitą agentą - “Kliugerį”. Aukščiausiasis Teismas 1992 metais šių įrodymų nekaupė ne todėl, kad jie būtų nesvarbūs, o kaip paminėjo sprendime, “kadangi dėl agento “Kliugerio” iškelta baudžiamoji byla”, kurioje “turės būti įvertinti ir nustatytų bendrininkų veiksmai” (t.y. galbūt ir bendrininkės K. Prunskienės).
Vėliau nemaža dokumentų apie “Kliugerio” veiklą buvo paskelbta, ir vieną jų pacituosiu. Lietuvos SSR KGB I skyriaus viršininko pavaduotojas G. Černikovas rašė 1991 m. gegužės mėn. SSRS KGB “K” valdybos IV skyriaus viršininkui V. Engeriui:
“Nuo balandžio 12 d. iki gegužės 15 d. Vilniuje Lietuvos žurnalistų sąjungos kvietimu lankėsi mūsų užsienio šaltinis Kliugeris. Su juo buvo surengti keturi susitikimai Minske ir Lietuvoje, konspiracijos reikalavimus atitinkančioje aplinkoje. Iš Kliugerio gauta keletas operatyvinio dėmesio vertų informacinių pranešimų /…/. Iš Kazimieros Prunskienės šaltinis sužinojo, kad Lietuvos Respublikos slaptosios tarnybos domisi juo kaip galimu KGB agentu /…/”
Ar toks SSRS žvalgybininko perspėjimas galėtų būti laikomas valstybės išdavimu, tesprendžia teisininkai. Dokumento originalas tebeturėtų būti saugomas Ypatingajame archyve.
Kita spalvinga detalė, tai pačios K. Prunskienės žodžiai iš interviu žurnalistei L. Pangonytei 1991 metų gruodį: “Kai man buvo pasakyta, kad užsienyje, Vokietijoje, besistažuojant man reikės kontaktuoti su mokslo atašė, tai patarė pasirinkti kokį nors vardą, o ne savo, nepasakant pavardės. Tada aš sakiau, kad tai raganiška, ir pasakiau, kad žinau tik vieną raganą - Šatrijos”.
Matyt, prisiminta verbavimas 1978-1980 metais. Šį tekstą, paskelbtą mano knygoje “Sunki laisvė”, pacitavau dabar teisme pakviestas liudytoju. Teisėjas, kuriam pagal profesiją ir priesaiką rūpi nustatyti tiesą, tikriausiai bent paskambino L.Pangonytei, bet apie tai sužinosim tik paskelbus pastarąją nutartį. Beje, teismui patariau parašyti į Maskvą dėl išvežtos ten “Šatrijos” bylos Nr. 1659. Turbūt parašė, negi patingėjo. O dabar kai kas iš proceso esmės.
Ar žemesnės instancijos Apygardos teismas turi jam įstatymiškai suteiktų galių iškilti virš Aukščiausiojo Teismo ir naikinti arba stabdyti šio sprendimus? Ypač, kad 1992 metų Aukščiausiojo Teismo sprendime nustatyta: “sprendimas kasacine tvarka neskundžiamas”.
Vis dėlto pagal paskutinę 2002 metų priešprezidentinę Civilinio proceso kodekso redakciją (37118 str.) galimybė atnaujinti procesą buvo sudaryta, jei atsiranda kuris nors iš devynių ten surašytų pagrindų, pavyzdžiui: jeigu naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios anuomet nebuvo žinomos. Tuos naujus dalykus sužinojęs suinteresuotas asmuo gali kreiptis per tris mėnesius nuo sužinojimo dienos. Dabar atrodo, kad skųsti Aukščiausiojo Teismo sprendimą po dešimt metų nebuvo atsiradę jokio naujo sužinoto pagrindo, tik paskelbta dar daugiau K. Prunskienei nenaudingų dokumentų. Tačiau “bezpredelo tvarka” Lietuvoje gali daryti, ką nori. Beje, už teisėjų kokybę ir teismų vaidmenį ginant teisinę valstybę pagal Konstituciją atsako Respublikos Prezidentas. O ką darys Aukščiausiasis Teismas, iš kurio taip įžūliai pasijuokta?
Kol kas K. Prunskienės byloje turime berods patį begėdiškiausią resovietizacinį teismo veiksmą atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Dixi.

Vytautas LANDSBERGIS,
buvęs aukščiausias valstybės pareigūnas,
Seimo narys