Ar atsisakysime žodžio „sovietmetis“?

Vilius Bražėnas savo straisnyje „Atsikratykime okupacinio žodyno“ mus peikia už negerai vartojamus žodžius. Yra pavojinga jų neatsikratyti, nes blogai vartojami žodžiai praeitį iškreipia. Buvo sovietų okupacija, ir taip reikia vadinti tą laikotarpį, o ne kokiu nors tarsi savaime atėjusiu „sovietmečiu“.
Žinoma, V.Bražėnas yra teisus. Tik įdomu, kodėl taip vadiname ir beveik jaučiamės nesuklydę – mums net atrodo, kad geriau elgiamės, negu imtume ir pavadintume “tarybų Lietuva”, kaip buvome verčiami sakyti tais okupacijos metais. Dabar manomės pirmyn pažengę ir geriau sąvokas vartojantys.
Vien okupacija vadinti būtų netikslu, nes būtų neaišku, kuri okupacija, o jeigu sakome „sovietų“ – tada daugiau žodžių ir nepatogu vartoti. Bražėnas sako, kad vokiečių okupacijos kažkodėl nacmečiu nevadiname. Gal todėl, kad ji seniau buvo, trumpiau tęsėsi ir mums rečiau tenka apie ją kalbėti, galime ir du žodžius pasakyti.
Tikriausiai mus paveikė propaganda. 40 metų sovietai savo okupaciją vadino išvadavimu ir mus tuo įtikino, tad dabar tiek pasitaisėme, kad pavadinome anuo Bražėno peikiamu žodžiu. Šiaip žmonės sako “prie ruso”, ir jiems nesvarbu, ar tas rusas okupavo, ar tik užėjo savaime toks metas.
Negali sakyti, kad anuomet žodžius “tarybų Lietuva” noriai vartojome. Apie dvidešimties metų nepriklausomybę sakydavome tiesiog Lietuva, o ne kokia nors prieškario. Liaudiškai buvo sakoma “prie Lietuvos” arba “prie Smetonos”. Savo gyvento okupacijos meto dažniausiai niekaip nevadindavome. Teisingiau pavadinti buvo pavojinga – visos sienos buvo su ausimis. Todėl ir džiaugiamės kaip pagerinimu dabar išmoktu “sovietmečiu”.
O gal ir nelabai norėjome vadinti kokiu pavojingu žodžiu. Nesijautėme okupuoti. Tada savo gyvenimą jautėme kaip negerą, bet ne visai neįmanomą. Išmokome prisitaikyti, buvome užimti labiausiai “blato” ir deficito ieškojimu, anaiptol ne rūpinimusi, kaip nuo okupantų išsivaduoti. Dar buvo rezistencija. Tokios ir dabar reikia, tik moralinės, nes nebesame okupuoti. O gal tebesame, kad moralinės rezistencijos vis tebereikia?
Kas pasikeitė? Atsirado galimybė garsiai sakyti kai kuriuos žodžius, taip pat ir žodį „Lietuva“, ir tai yra labai daug. Bet ryškūs ir bandymai atgrėsti, kad niekas to žodžio nenorėtų sakyti, ir tam pasitelkiama pajuoka.
Gyvenome “prie ruso”, ne okupuoti, kai kam net buvo gerai. Dabar gyvename “prie lietuvio”, gal neokupuoti, toli gražu ne visiems yra gerai. Vienoje politinės padėties apžvalgoje TS(LK) nariams V.Landsbergis mūsų tėvynainį apibūdino “lietuvis postsovietas” ar pan., o galėtume dar tiksliau pavadinti pookupaciniu lietuviu. Jei pateksime į ES – gal gyvensime “prie lietuvio europiečio”?
Lietuvos istorijoje yra ir kitų pavadinimų, panašiai reiškiančių pasyvumą įvykiams. Žinome 1831, 1863 metų sukilimus. Vieną jų žmonės buvo pavadinę “lenkmečiu”. Iš Lenkijos kilęs, daugeliu atvejų lenkų vadovautas, ir mažiau jame dalyvavusiems pasirodė, kad buvo atėjęs toks metas. Taigi pasyvieji ne vienu atveju sukuria savo žodžius ir primeta visiems, o sovietmetį gal kas iš aktyviųjų sukūrė.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

© 2003 "XXI amžius"