Meilės syvais gydoma ir
ugdoma šakelė
Aš esu tikrasis vynmedis, o mano
Tėvas vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus,
jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų
dar daugiau vaisių (Jn 15, 1 2), taip sykį Kristus kreipėsi
į savo mokinius, norėdamas pabrėžti, jog visų laikų žmonės yra
tiesiogiai susiję su Viešpačiu. Dievas Tėvas yra vynininkas, Jo
Sūnus vynmedis, mes to vynmedžio šakelės, o Šventoji Dvasia
yra dieviškos meilės syvai, kurie, išsilieję iš Tėvo širdies,
įteka į Jėzaus vynmedžio kamieną, paskui juo kyla aukštyn, kol
pasiekia visas šakeles.
Kad šakelės duotų kuo daugiau vaisių, kuriais būtų pašlovintas
Tėvas (plg. Jn 15, 8), vienos jų apvalomos, kitos apgenėjamos,
tačiau jei kuri nors šakelė nudžiūsta, tuomet ji, nors dar lieka
vynmedyje, tėra tik stagaras, nes nebesimaitina dieviškos gyvybės
syvais. Ji išpjaunama ir metama į ugnį (plg. Jn 15, 6).
Tačiau Žmogaus Sūnus į žemę atėjo ne pražudyti žmonių dėl jų daromų
nuodėmių, bet jų gelbėti (plg. Lk 9, 56). Jokia šakelė, nepasilikdama
vynmedyje, negali duoti vaisiaus pati iš savęs, todėl Jis trokšta,
kad kiekviena Jo šakelė maitintųsi antgamtinėmis sultimis, tai
yra, kad Jėzaus sekėjai (per maldą, Dievo žodžio ir kitų krikščioniškų
spaudinių skaitymą, Susitaikymo sakramento ir Eucharistijos šventimą,
Komunijos į savo širdį priėmimą ir t.t.) būtų tokios gyvybingos
Jo šakelės, kad iš jų Dievo Dvasios gyvybe pripildytų stiebelių
į kitas, rizikuojančias nudžiūti šakeles, ištekėtų gyvojo vandens
srovės (plg. Jn 7, 38), kurios gydytų ir perkeistų šakelių aplinkinių,
turinčių dvasinės džiūties požymių, vidinį gyvenimą.
Vienos pardavėjos šaunus poelgis ir jos malda už sergantį vaikiną
akivaizdžiai liudija, koks nuostabus malonių latakas yra ir viena
šakelė, jeigu tik joje nėra kliūčių tekėti gydančiam Jėzaus meilės
balzamui.
Penkiolikmetį Dougą motina nuvežė į ligoninę, ir ten kraujo tyrimai
parodė, kad jam leukemija. Nors Dougui buvo pasakyta, kad jis
turi galimybių pasveikti, tačiau vaikinas suprato, kad leukemija
gali baigtis mirtimi.
Tą dieną, kai Dougą pirmą kartą paguldė į ligoninę, jis atsimerkė,
apsidairė ir pasakė mamai: Maniau, kad kai guli ligoninėje, gauni
gėlių. Tai išgirdusi, jo teta paskambino ir užsakė jam puokštę.
Pardavėjos balsas buvo aukštas ir atrodė, kad ji turėtų būti jauna.
Teta įsivaizdavo nepatyrusį žmogų, kuris nesuvokia, kokia ta puokštė
yra svarbi. Todėl ji pasakė: Man reikia ypač gražaus krepšelio.
Jis mano sūnėnui, kuris serga leukemija. O, šūktelėjo pardavėja,
- pridėsime ką tik nuskintų gėlių, kad puokštė būtų ryškesnė.
Kai puokštė buvo atgabenta į ligoninę, Dougas jautėsi pakankamai
gerai ir sėdėjo. Jis atplėšė voką ir perskaitė, ką buvo užrašiusi
teta. Tada jis pamatė kitą kortelę, kurią paėmė ir pradėjo skaityti.
Joje buvo rašoma: Dougai, aš priėmiau užsakymą tavo puokštei.
Dirbu gėlių parduotuvėje. Aš susirgau leukemija, kai man buvo
septyneri. Nenusimink ir daryk tai, ką nori. Melsiuosi už tave.
Nuoširdžiai Laura Bredli. Dougo veidas nušvito. Pirmą kartą
nuo to laiko, kai įžengė į ligoninę, jis pajuto įkvėpimą. Jis
buvo kalbėjęs su daugeliu gydytojų ir seselių, tačiau būtent ši
kortelė privertė jį patikėti, kad galima nugalėti ligą.
Šią istoriją Chicago Tribune laikraštyje papasakojo Bobas Grineas.
Keista, - rašė jis, - Dougas gulėjo ligoninėje, pilnoje naujausios,
milijonus dolerių kainuojančios medicininės aparatūros. Jį gydė
geriausi gydytojai ir seselės, kurių bendra patirtis gali būti
matuojama šimtais metų. Bet būtent gėlių pardavėja, kuri nepagailėjo
laiko eiti ten, kur liepia širdis, suteikė Dougui tikėjimo, vilties
ir noro nepasiduoti. Žmogaus siela nuostabus dalykas: kartais
jūs susiduriate su geriausiais jo aspektais tada, kai to net nesitikite!
Tai įkvepiantis pavyzdys visiems krikščionims. Neužtenka vien
per atstumą melstis už vienokių ar kitokių problemų turinčius
žmones, nors, beje, tai taip pat gali būti viena iš efektyvių
priemonių. Tačiau geriausia, kai mes su laukiančiais mūsų dvasinės
pagalbos žmonėmis galime susitikti, juos išklausyti, su jais drauge
bandyti atrasti teisingą problemos sprendimo būdą ir, be abejo,
jei tik yra galimybė, su jais ir už juos pasimelsti. Tai duoda
rezultatų.
Neseniai teko su Ligonio sakramentu aplankyti vienos ligoninės
ligonius. Paskui, kai dar sykį teko ten lankytis, viena ligonė
pakvietė ne tik sergančių moterų, bet ir vyrų. Jiems buvo suteikta
sakramentinė ir papildomos maldos pagalba. Malonu buvo matyti,
kaip Viešpats panaudoja tą ligonę (tiesa, pirmiausia ją pačią
savo malone sustiprinęs) apaštalauti tarp kitų sergančiųjų. Ji,
trokšdama padėti negalių ištiktiesiems, su jais kalbėjosi apie
dvasinius dalykus ir kai kuriems jų padėjo pasiryžti susitaikyti
su Dievu, kad, su Jėzumi per Eucharistiją susivieniję, jie galėtų
išlikti Viešpaties meilėje.
Apie tai kalba ateinančio sekmadienio Evangelijoje Jėzus: Pasilikite
mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje,
kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje
(Jn 15, 9 10). Kaip mes pasiliksime Jo meilėje, jei nepažinsime
šios meilės Teikėjo, neateisime pas Jį ir neturėsime Jo? Todėl
mums naudinga dirstelėti į savo vidų ir atnaujinti šiuos ir panašius
pasiryžimus: stengsiuosi pažinti Tą, kuris mane pažino, kai manęs
dar nebuvo. Su malda ir tikėjimu širdyje ateisiu pas Jį, nes ne
sykį yra buvę, kai Jis vargšo pavidalu buvo aplankęs mane, o aš,
užuot Jį drąsiau ir maloniau sutikęs, sunerimdavau manydamas,
kad tas neprašytas svetys nepatikimas, nes gali eibę iškrėsti.
Taigi tvirtai einu pas Tave, Viešpatie, kad apvalytum mane Tavo
šakelę ir, pašalinęs mano slaptų baimių, stresų ir kompleksėlių
naštas, užtvindytum mane savo meilės versme. Tuomet išliksiu Tavo
augančioje meilėje, nes, pasak šv. Augustino, jei jus slėgė naikinanti
aistrų našta, tai nuo šiol jus gydys Jo meilės našta.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius"