XXI amžius

Gal pamėginkim

(Kalba iškilmingame Seimo posėdyje Sąjūdžio 15-osioms metinėms paminėti)

Malonūs Ekscelencijos ir visi aukšti svečiai, mieli kolegos Seimo nariai, buvusios Sąjūdžio Seimo Tarybos vardu sveikinu visus šią gražią atmintiną dieną.
Praėjusį šeštadienį pilnoje Kongresų rūmų salėje vyko Lietuvos Sąjūdžio aštuntasis suvažiavimas. Patikslinti įstatai, priimta programinių dokumentų, išrinkta vadovybė. Linksmi vyrai galėtų sakyti, kad įsteigtas “Aštuntasis Sąjūdis”, kaip seniau mėgindavo kalbėti apie nebūtus Antrąjį, Trečiąjį, Penktąjį Sąjūdžius. Dabar tie gudravimai jau beveik užmiršti, nors dar mėginama atskirti nuo Sąjūdžio jo pirmąjį organizacinį arba Iniciatyvinės grupės laikotarpį. Ir kai kam vis nepatinka, kad Lietuvos Sąjūdis apskritai tebėra. Iškilmingame organizacijos 15 metų minėjime atsigręžkime verčiau į istoriją. Mėginsiu apibrėžti joje, veikiau istoriografijoje, daugiau tvarkos. Gal kam nors vėliau pravers.
Sąjūdžio ligi šiol buvo du etapai – penkerių ir dešimties metų. Pavadinkim juos pirmuoju ir antruoju etapais. Pirmasis turi savų dalijimų ir charakteristikų. 1988 m. birželio 3-ioji – tai gimimo diena, o spalio 22-23-iosios steigiamasis suvažiavimas - jau beveik civilinė metrikacija. Dar prieš tai tą patį birželį buvo dvasinis krikštas Kaišiadoryse pas kardinolą Vincentą Sladkevičių, kuris palaimino naujagimį Sąjūdį nepaprastais žodžiais. O formali civilinė metrikacija, atrodo, Teisingumo ministerijoje įvyko dar gerokai vėliau po steigiamojo suvažiavimo, valdžia vis tampė lyg mėgaudamasi. Lapkričio 18 dieną jau buvo kilęs konfliktas su LKP dėl manipuliacijos LTSR Aukščiausiojoje Taryboje, kai iš anksto numatyti klausimai nebuvo teikti balsuoti; tai paskatino Sąjūdį 1988 metų pabaigoje pasiskelbti politine opozicija.
Šie du žodžiai nusako Lietuvos Sąjūdį visam pirmajam penkerių metų laikotarpiui: jis yra politinė organizacija ir konfrontuoja taikiose demokratinėse varžybose su vietine komunistų partijos nomenklatūra, valdančiuoju sluoksniu.
Čia per penkerius metus tik viena kalendorinė pauzė arba išimtis turėtų būti pažymėta, kai Sąjūdis po laimėtų rinkimų į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, įgyvendinęs iškovotą tautos mandatą skelbti nepriklausomybę, paliko savo deputatus ir ministrus vienus kurti valstybę, o pats antrajame suvažiavime (1990 m. balandžio mėn.) sumąstė gana negirdėtą dalyką: būti opozicija sau pačiam, savo paties atvestai valdžiai. Jei neklystu, panaši “idėja” buvo skleidžiama tarp inteligentų: atseit normali inteligentija visada turi būti opozicijoje bet kuriai valdžiai, tai tegu Sąjūdžio valdžia sau viena ir kapstosi su visokiomis kariškių diversijomis ir blokadomis. Šis keistas laikotarpis nebuvo ilgas, tik visiškai neištirtas, niekieno neaprašytas.
Iš to meto Sąjūdžio akcijų ypač prisimintina “Europos kelio” manifestacija, reikalavusi ir laimėjusi, kad neteisėtai sovietų uzurpuojama Lietuvos siena su Lenkija būtų nors trumpam praverta.
Stiprėjant Kremliaus spaudimui, skambant vis naujiems ultimatumams ir panaudojus ginklą prieš beginklius Lietuvos laisvės gynėjus, Sąjūdis nebestovėjo nuošalyje. Vasario plebiscitas buvo milžiniškas darbo laukas ir Lietuvos Sąjūdžiui. Ir atsakas į Medininkų žudynes: “Omon - von!”, ir “Liepsnojantis Baltijos kelias” su laužais ant piliakalnių tiesiog įspėjo, artėjant naujai “juodojo kaspino dienai” 1991 m. rugpjūtį, kaip senų senovėje: priešas eina!.. Trečiasis Sąjūdžio suvažiavimas tų metų pabaigoje, jau po rugpjūčio pučo ir visiško tarptautinio Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, pažymėjo naują vidaus politinio gyvenimo tikrovę ir Sąjūdžio pasirinktą aktyvią nuostatą. Iš esmės ji nebuvo nauja, o dar prieš Nepriklausomybę vykusių kovų tąsa: politiškai priešintis buvusiai nomenklatūrai, po pusantrų metų grįžtančiai į valdžią parlamentinės erozijos ir naujos kairiosios daugumos formavimo keliu. Tas priešinimasis negalėjo patikti, todėl trečiasis suvažiavimas ligi šiol dažniausiai minimas kritiškai.
Į ankstyvuosius Seimo rinkimus Sąjūdis dar ėjo kaip politinė jėga; atitinkamai rėmė Stasį Lozoraitį 1993 m. vasario 14 d. prezidento rinkimuose, ir tuo pat metu jau svarstė savo ateitį. Sprendimas žinomas: perduoti politinius įgaliojimus – nepriklausomybės ir vakarietiškos demokratijos idealus – naujai steigiamai politinei partijai, pačiam pasiliekant visuomenine organizacija. Tai 1993 m. gegužės-gruodžio tarpsnis, per kurį įvyksta abu sprendžiamieji suvažiavimai: Tėvynės sąjungos steigiamoji konferencija ir Lietuvos Sąjūdžio ketvirtasis suvažiavimas. Čia turi būti matoma skiriamoji gairė: po ketvirtojo suvažiavimo Sąjūdis nebekovoja rinkimuose, veikia kukliau kaip visuomeninė organizacija. Žinoma, ir jėgos sumenko, veikla netolygi.
Dar grįždamas prie abiejų laikotarpių charakteristikos ir skirties, kai ką noriu papildomai pabrėžti.
1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje padarytas sprendimas veikti jau yra veikimo pradžia. Todėl derėtų sakyti bei rašyti: čia gimė Sąjūdis. Iš čia jis eina, susirasdamas vardą, kurti plačios organizacijos struktūrų; po to į Suvažiavimą ir oficialią registraciją, tačiau gyvas nuo pat birželio 3 dienos.
Laimėti 1990 metų rinkimai tampa Sąjūdžio valdžios našta; randasi blaškymosi, ryškėja vidinės priešpriešos, M. Gorbačiovas tikisi sutvarkyti Lietuvą iš vidaus. Tačiau atkurtos valstybės valdžios struktūros jau veikia pačios. Valdžiai dezintegruojantis maždaug 1992 metų pradžioje, Sąjūdis iškelia savąją konstitucinės reformos iniciatyvą, vėl kaip kadaise renka parašus ir varžybose su kairiuoju politiniu sparnu pasiekia kompromisinį jungtinį projektą. Taigi galutinis politinis to laikotarpio rezultatas yra 1992 m. lapkričio 6 d. paskelbta Konstitucija ir pralaimėti rinkimai. Beje, jų metu įtvirtinta mišri sistema – irgi kompromisas, pasiektas dešiniųjų ir kairiųjų politinio proto dėka, aiškiai geriausias variantas ir demokratijos pamoka ateičiai.
Antrojo laikotarpio Sąjūdis – nuo 1993 m. ligi šiol – tai veikiau istorinė atmintis apie kadaise švystelėjusį idealizmą ir nuolat atverta galimybė, jeigu visuomenė ims to idealizmo pasigesti. Iš dalies čia ir gyvas priekaištas pametusiems idealus (gal todėl ir toks kai kurių buvusių sąjūdininkų nepakantumas nemirusiam Sąjūdžiui). Tačiau Sąjūdis beveik nieko nešalindavo, tad kiekvienas galėtų vėl tapti dalyviu.
Ar girdime varpo balsą, ar juntame jo reikmę? – štai kur klausimas.
Ilgai triumfavęs pragmatizmas nūnai persigimsta į kažkokį feodalizmą. Tai visiškai nedera su europine Lietuvos integracija, visai nepatinka naujam ateinančiam jaunimui, brendusiam, šiaip ar taip, jau ne diktatūros šalyje, ne svetimųjų valdžioje, o atviroje nepriklausomos Lietuvos visuomenėje. Randasi vėl idealizmo poreikis, nes geresnę Lietuvą tegalės kurti jos norintieji ir susitariantieji geros valios žmonės. Kokia nors įstatymo gudrybe prasiilginti sau valdžią – matėme, kas iš to išėjo savivaldybių rinkimuose. O apie idealizmą ir kokį nors gaivinantį sąjūdį kalba ne vienas. Štai dviejų senųjų sąjūdininkų – ne iš mano partijos – pasisakymai šį pavasarį “Šiaurės Atėnuose” ir dar sausį – “Lietuvos ryte”.
Štai kovo mėnesį įdėtas: “Visuomenė jau kelia balsą, ragindamasi ir ragindama moraliniam atgimimui. Kaip jį pradėti, jeigu valdžia ir valdininkija ne tik nerodo pavyzdžio, bet ir slopina bet kurias visuomenės pastangas?”
O štai paskelbtas sausį: “Ir mūsų dienų inteligentai, susirūpinę Lietuvos ateitimi, dar nepraradę vilties į naują piliečių sąjūdį suburti žmones, dar tikinčius nepriklausomybės idealų prasmingumu, atveria gilias širdies skausmo priežastis: savo ir valstybės likimą naiviai patikėjome išrinktiesiems, manydami, kad jiems tvarkant valstybės reikalus pakaks sąžinės ir doros”.
Žinoma, atgimimo nesulauksi iš valdžios, vien žiūrėdamas į jos mielas akis. Toks laukimas - o ką pasakys CK? – reikštų, kad apėjome ratą ir vėl esame 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijoje, kur tą valdžios leidimo ilgesį turėjome sulaužyti. Bet juk turėjome pamokų, ir pavojai nebe tokie dideli, ir Sąjūdis, broliai, jūsų paslaugoms! Tad gal pamėginkime, jei kokios, ir nesiklausdami Centro komiteto, kaip tada, ir prasidės trečiasis Lietuvos Sąjūdžio laikas, naujas Atgimimas. Sielų specialistė Bažnyčia sako, kad jo reikia.
Dėkoju Seimui už galimybę pasisakyti.

Vytautas LANDSBERGIS