Atnaujintas 2003 m. birželio 6 d.
Nr.44
(1148)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Pasaulis
Aktualijos
Katalikų bendruomenėse
Ūkis
Nuomonės
Lietuva

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Popiežius priėmė JAV valstybės sekretorių

Popiežius priėmė JAV valstybės sekretorių Koliną Pauelą

Popiežius Jonas Paulius II pirmadienį Romoje privačios audiencijos metu priėmė JAV valstybės sekretorių Koliną Pauelą. Šis susitikimas laikomas iki šiol svarbiausiu žingsniu normalizuojant santykius tarp Katalikų Bažnyčios ir Jungtinių Valstijų, kuriuos gerokai aptemdė Irako karas. 83 metų popiežius prieš prasidedant kariniams veiksmams ne kartą įspėjo dėl karinio konflikto ir nenuspėjamų jo padarinių.
K. Pauelas ir Jonas Paulius II per pokalbius aptarė padėtį Artimuosiuose Rytuose ir Irako atstatymo klausimus. Katalikų Bažnyčios vadovas pabrėžė, kad yra svarbu sukurti nepriklausomą Palestinos valstybę. Jis pareiškė viltį, kad, padedant naujajam taikos planui, abi valstybės - Izraelis ir Palestina - galiausiai bus vienodai saugios ir vienodai suverenios”.

Imperija lieka imperija

Praėjo 200 metų po to, kai Rusijos imperatorienės Jekaterinos II favoritas, generolas feldmaršalas, Taurijos šviesiausiasis kunigaikštis, pagrindinis 1762 metų rūmų perversmo, po kurio sostą užėmė Jekaterina II, organizatorius Grigorijus Potiomkinas, irgi jo iniciatyva 1783 metais prie Rusijos prijungus Krymą, surengė Jekaterinai II kelionę į užimtą kraštą. Prieš tai gudrus favoritas organizavo iki šiol nei Rusijos imperijoje, nei pasaulyje negirdėtą dalyką. Norėdamas įtikti imperatorienei ir pakelti jai nuotaiką, G.Potiomkinas visame kelionės maršrute įkūrė butaforinius kaimus, muliažus, sustatė prie jų puošniai aprengtus baudžiauninkus, kurie dainomis ir šokiais sveikino valdovę. Nuo to laiko ir atsirado terminas „Potiomkino kaimai“. Beje, visą laiką Rusijos imperijoje, vėliau Sovietų Sąjungoje, pagaliau dabartinėje „demokratinėje“ Rusijoje Potiomkino patirtimi nuolat naudojamasi. Kam teko tarnauti sovietinėje armijoje, puikiai prisimena, kaip, prieš atvykstant į karinį dalinį kokiai nors aukštų generolų inspekcijai, kareivėliai dažydavo žolę, netgi medžių lapus.

„Lenkiškas honoras ir rusų siela“

Lenkijos ambasadorius Rusijoje Stefanas Meleris

Straipsnį tokiu pavadinimu išspausdino Rusijos savaitraštis „Literaturnaja gazeta“, pastaruoju metu vis daugiau linkstantis į imperinį šovinizmą ir komunistinę nostalgiją. Tiksliau, ne straipsnį, o didelį interviu su pernai įteikusiu savo skiriamuosius raštus naujuoju Lenkijos ambasadoriumi Rusijoje Stefanu Meleriu. Komunistinio režimo metais S.Meleris buvo žinomas disidentas ir nors buvo apsigynęs istorijos mokslų daktaro laipsnį, tačiau valdžia jam neleido pasireikšti dirbant istorijos baruose. Po komunistinio režimo žlugimo S.Meleris buvo pakviestas dirbti Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 1995-ųjų jis jau Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas, o po metų paskiriamas Lenkijos ambasadoriumi Prancūzijoje. Žinant apie tradicinius Lenkijos ir Prancūzijos ryšius, tai buvo labai svarbus diplomatinis postas. Pasibaigus kadencijai Paryžiuje, S.Meleris paskirtas ambasadoriumi Rusijoje.
Štai keli įdomūs S.Melerio atsakymai į rusų savaitraščio politikos apžvalgininko Jurijaus Vasilkovo klausimus. Klausimai, kuriuos jis pateikė lenkų diplomatui, buvo aiškiai provokuojantys, siekiant pastatyti S.Melerį į nepatogią ir dviprasmišką padėtį.
Pavyzdžiui, buvo klausiama, kodėl šiuo metu daug Lenkijos žmonių yra nusivylę įvykusiomis permainomis, kodėl daug šalies jaunimo palaiko buvusį komunistų funkcionierių, dabartinį Lenkijos premjerą Lešeką Milerį. „Ar tai nerodo, kad Lenkijoje bręsta „restauracijos“ maištas?“ – klausė J.Vasilkovas. Aišku, kalbėdamas apie „restauracinį maištą“, rusų žurnalistas turėjo galvoje grįžimą į vadinamąjį socializmą, o paprasčiau sakant – į Maskvos orbitą.