Prasmingas kelionių magisteriumo
paveldas
|
Palaimintasis kardinolas
Aloyzas Stepinačas
(1898-1960) |
Ugdyti taikos kultūrą
Tarp viso milžiniško popiežiaus
Jono Pauliaus II mokymo paveldo ypatingą vietą užima jo apaštalinių
kelionių metu pareikštos mintys, pastabos ir nurodymai, kurie
geriausiai atitinka laiko ir vietos sąlygas, kartu turi ir visuotinę
apibendrinančią reikšmę.
Šventojo Tėvo kalbos ir homilijos, pasakytos per ankstesnius jo
vizitus į Kroatiją, reikšmingos tuo, kad jose persipynė karo ir
taikos tema su vertingais prisiminimais apie praėjusio totalitarinio
komunistų režimo pamokas, taip pat buvo perspėta dėl nelengvų
išbandymų, kurie laukia pokomunistinės visuomenės, jai integruojantis
į demokratinių Europos tautų sambūrį.
Pirmasis trumpas Popiežiaus vizitas į Kroatiją (1994 m. rugsėjo
10-11 d.) vyko dar nepasibaigus žiauriam Balkanų karui, kuriame
buvo aktualūs ne tik etninių, bet ir religinių santykių klausimai.
(Tarpusavyje kovojo buvusios Jugoslavijos tautos, kurių nacionalinis
ir religinis identitetai buvo glaudžiai susiję: dauguma serbų
yra stačiatikiai, dauguma kroatų - katalikai, bosniai ir Kosovo
albanai - musulmonai.) Jau Kroatijos sostinės Zagrebo oro uoste
vykusioje sutikimo ceremonijoje Jonas Paulius II sakė, kad atvyko
kaip sutaikymo piligrimas, kviesdamas visus skirtingų etninių
ir religinių grupių žmones siekti vienybės, atleidimo ir kurti
taikos kultūrą.
Taikos kultūra nepaneigia patriotinių sentimentų, tačiau ji neleis
susivilioti nacionalistiniais nukrypimais, kurie iškelia vieną
grupę kitos sąskaita, - kalbėjo Popiežius. - Taikos kultūrą gali
ugdyti didžios ir kilnios sielos žmonės, kurie žino, kad neapykantos
padarytos žaizdos negali būti užgydomos puoselėjant kerštą, bet
tik su kantrybės ir atleidimo balzamu. Vėliau susitikęs su Kroatijos
politikais ir valstybės veikėjais, jis kvietė rūpintis gausiais
karo pabėgėliais, pareiškė jiems užuojautą ir ragino neprarasti
vilties, kad jie galės netrukus grįžti į savo namus.
1994 m. rugsėjo 11 d. Zagrebo hipodrome aukodamas šv.Mišias, kuriose
dalyvavo daugiau kaip milijonas tikinčiųjų, Jonas Paulius II vėl
kalbėjo apie taiką ir jos realumą, paremtą paveldėtu tūkstantmečiu
kaimynystės bendrumu. Taika Balkanuose, - aš noriu pabrėžti tai
dabar, kentėjimų aplinkybėmis, - nėra utopija! Priešingai, taika
yra istoriškai reali perspektyva, - sakė Šventasis Tėvas. - Šimtmečiais
regiono tautos priėmė viena kitą, dalijosi kultūriniu paveldu,
raštais ir kalba. Per sunkiausius istorijos išbandymus šiame
krašte išugdyta religinė tolerancija turi padėti įveikti nacionalistinės
netolerancijos proveržį. Ši tiesa liečia ne tik skirtingų denominacijų
krikščionis, - kuriuos Dievas šiandien ypač kviečia veikti vieningai
ir darniai, - bet taip pat ir kitų tikybų žmones, pirmiausia musulmonus,
kurių buvimas toks svarbus Balkanams.
Popiežius kalbėjo ir apie atleidimą. Jis priminė pamokančius Viešpaties
maldos žodžius: Atleisk mums, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Vadinasi, prašyti atleidimo ir atleisti yra esminė kiekvieno tikinčiojo
pareiga, jeigu mes norime padėti tvirtą pagrindą teisingai ir
ilgalaikei taikai. Žinoma, atleidimas nereiškia atsisakymo teisėtų
valstybės priemonių, nes ji yra įpareigota tirti nusikaltimų vykdytojų
bylas, - patikslino Jonas Paulius II. - Atleidimas reiškia širdies
išlaisvinimą nuo keršto, kuris kliudo kurti meilės kultūrą, prisidedant
visiems geros valios žmonėms.
Kardinolo kankinio liudijimas
Po ketverių metų, 1998-ųjų spalio
2-4 d., Šventajam Tėvui vėl lankantis Kroatijoje, padėtis šalyje
buvo gerokai pasikeitusi. Visa teritorija jau buvo išvaduota,
šimtai tūkstančių karo pabėgėlių galėjo grįžti į savo namus, daugelis
per mūšius sugriautų bažnyčių buvo atstatytos. Dabar gyventojai
visas jėgas skiria tam, kad pamažu užgydytų konflikto padarytas
gilias žaizdas ir nuoširdžiai susitaikytų visos šalies etninės,
religinės ir politinės grupės, - konstatavo iškilmingai sutiktas
Popiežius. - Aš tuo džiaugiuosi ir linkiu toliau taip ryžtingai
dirbti.
Jis pažymėjo, kad tolesnei Kroatijos visuomenės pažangai trukdo
ne tik Balkanų karo pasekmės, bet ir komunistų režimo suformuotas
mentalitetas. Norint tai įveikti, reikia visų tautos narių dalyvavimo
ir bendradarbiavimo, o ypač jaunųjų Kroatijos piliečių aktyvios
veiklos. Šalis laukia iš jūsų reikšmingo indėlio įvairiose socialinio,
ekonominio, politinio ir kultūrinio gyvenimo srityse, - kalbėjo
Jonas Paulius II Zagrebo katedroje vykusiame susitikime su kroatų
jaunimo atstovais. Jis palinkėjo jaunimui dvasinio atsinaujinimo,
nes tai sustiprintų jo įtaką visuomenei, ir kartu prašė, susidūrus
su sunkumais, neieškoti išeities hedonizmo, konsumizmo, narkotikų
ar alkoholizmo liūne.
Pagrindinis antrojo Popiežiaus vizito į Kroatiją įvykis, taip
pat vienas iš tų svarbiausių istorinių kroatų tautos ir Bažnyčios
įvykių buvo 1998 m. spalio 3 d. Marija Bistricos šventovėje įvykusi
kardinolo Aloyzo Stepinačo beatifikacija. Šis ganytojas, Zagrebo
arkivyskupijai vadovavęs sunkiais Antrojo pasaulinio karo metais,
drąsiai gynė žmogaus teises, gelbėjo deportuojamus žydus ir rezistentus.
Netrukus po karo tuometėje Jugoslavijoje įsiviešpatavę komunistai
pradėjo persekioti Bažnyčią, ir kardinolas vėl pasižymėjo kaip
bekompromisis tikėjimo laisvės gynėjas.
Būdinga, kad jugoslavų komunistai norėjo vietinę Bažnyčią atskirti
nuo Romos ir įkurti režimo kontroliuojamą nacionalinę Bažnyčią,
tačiau susilaukė didelio kardinolo A.Stepinačo pasipriešinimo.
1946 metais surengtame parodomajame teisme ganytojas buvo nuteistas
16 metų kalėjimo. Mirė kaip tikėjimo kankinys. Kroatams jis visam
laikui išliko kaip didysis ištikimybės Bažnyčiai ir laisvei pavyzdys.
Komunizmo dešimtmečiais palaimintasis kardinolas A.Stepinačas
buvo stiprybės šaltinis, iš kurio tikintieji sėmėsi ryžto priešintis
ateistiniam režimui.
Palaimintasis A.Stepinačas nepraliejo savo kraujo tikrąja to
žodžio prasme. Tačiau mirtį sukėlė ilgalaikiai kentėjimai: per
paskutinius penkiolika savo gyvenimo metų jam teko nuolat patirti
išbandymų, bet vis tiek, nepaisydamas visų pavojų gyvybei, jis
drąsiai liudijo Evangeliją ir Bažnyčios vienybę, - aiškino per
beatifikacijos šv.Mišių homiliją Jonas Paulius II. - Naujasis
beatus savo asmeniu įkūnijo, jeigu taip galima pasakyti, visą
tragediją, kuri XX amžiuje ištiko Kroatiją ir Europą dėl trijų
didžiųjų fašizmo, nacionalsocializmo ir komunizmo blogybių. Dabar
jis gyvena dangaus džiaugsmu, apsuptas tų, kurie, kaip ir jis,
kovojo gerą kovą, nuskaistindami savo tikėjimą kančia.
Kardinolas A.Stepinačas gerai žinojo, kad negalima derėtis dėl
tiesos, nes tiesa nėra derybų objektas. Todėl jis pasirinko kančią,
o ne savo sąžinės išdavystę ir ne nesilaikymą pažadų, duotų Kristui
ir Bažnyčiai, sakė Popiežius. Pasak jo, kardinolas nebuvo vienintelis,
skleidęs tokį drąsų liudijimą. Daug Kroatijos, kaip ir kitų komunistinę
tironiją patyrusių Rytų Europos vyskupų, kunigų ir pasauliečių
tikinčiųjų buvo panašiai atsidavę, nepaisė persekiojimų. Klausykime
jų raginančio kvietimo siekti atleidimo ir susitaikymo, - kalbėjo
Šventasis Tėvas. - Atleisti ir susitaikyti reiškia apvalyti savo
atmintį nuo neapykantos ir keršto siekimo; tai reiškia pripažinti
broliais netgi tuos, kurie mums darė bloga; tai reiškia nesileisti
būti nugalėtiems blogio, tačiau blogį įveikti gerumu.
Bažnyčios ir tikinčiųjų
šių dienų uždaviniai
Antrojo vizito Kroatijoje metu
popiežius Jonas Paulius II savo kalbose nemažai dėmesio skyrė
Bažnyčios ir visų krikščionių uždaviniams naujomis demokratijos
sąlygomis. Viešpats neapleido jūsų vilčių sunkiomis išbandymų
dienomis, ir dabar, atėjus laisvei ir demokratijai, yra visiškai
teisėta laukti naujo tikėjimo išsiskleidimo Kroatijos žemėje.
Bažnyčia dabar gali pasitelkti įvairias evangelizacijos priemones
ir gali veikti visuose visuomenės sektoriuose, - sakė Popiežius,
aukodamas šv.Mišias Splito mieste. - Kroatijos krikščionys šiandien
pašaukti iš naujo kurti savo šalį, pirmiausia atnaujinti visuomenėje
etines ir moralines vertybes, kurios buvo trypiamos praėjusio
totalitarizmo. Šis uždavinys reikalauja negailėti energijos, ryžto
ir tvirtos valios.
Šventasis Tėvas priminė, kad be vertybių negali būti tikros laisvės
ir tikros demokratijos, pagrindinės iš šių vertybių yra pagarba
žmogaus gyvybei, asmens orumui ir teisėms, taip pat tautų orumui
ir teisėms. Krikščionys žino savo ypatingą atsakomybę už savo
šalies likimą ir bendrojo gėrio kūrimą. Tikėjimas visuomet įpareigoja
tarnauti kitiems, pirmiausia savo tėvynainiams, laikant juos broliais
ir seserims, - sakė Popiežius.
Splite susitikęs su Kroatijos vyskupų konferencijos nariais, jis
pabrėžė ganytojų vieningumo ir bendrumo su šv.Petro įpėdiniu svarbą.
Jis vyskupus ragino pradėti naująją evangelizaciją, neužmirštant
pasauliečių tikinčiųjų vaidmens, ypač apaštalaujant kultūros bei
politikos srityse. Šiuo didžiųjų permainų laiku ypač reikia vyrų
ir moterų, kurie gyventų tikėjimu, kurie galėtų nešti Dievo meilės
žmogui liudijimą, kurie būtų pasirengę skirti savo energiją Dievo
tarnybai, - aiškino Šventasis Tėvas. - Privalu rasti teisingų
būdų, kurie padėtų mūsų dienų žmonėms suprasti ir priimti didįjį
Dievo planą žmonijai.
1998 m. spalio 4 d. seniausioje Kroatijos Otoko Dievo Motinos
šventovėje vykusiame susitikime su katalikiškų organizacijų ir
maldos grupių nariais, taip pat su mokytojais ir katechetais Popiežius
kalbėjo apie katalikų veiklos priimtiną sveiką įvairovę bei
erdvę charizmoms. Be to, jis kvietė katalikiškas organizacijas
ir sąjūdžius palaikyti bažnytinę bendrystę vadovaujant vyskupui,
pabrėždamas, kad nėra bažnytinės bendrystės, jeigu nėra bendrystės
su vyskupu.
Mokytojams Šventasis Tėvas priminė, kad švietimas turi remtis
gausiomis dvasinėmis, žmogiškomis ir kultūrinėmis vertybėmis.
Mokykloje neužtenka mokyti vaikus pažinti įvairius dalykus, bet
reikia padėti jiems teisingai suvokti gyvenimo prasmę. Investuoti
į jaunosios kartos ugdymą, vadinasi, investuoti į Bažnyčios ir
tautos ateitį, - pabrėžė Popiežius. Katechetus ir tikybos mokytojus
jis ragino kuo geriau supažindinti jaunimą su Dievo ir išganymo
istorija, kurios viršūnė yra Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas.
Baigdamas vizitą Šventasis Tėvas ragino kroatus, nepaisant iškylančių
sunkumų, atkakliai stiprinti demokratinę santvarką. Demokratija
turi didelę kainą, pinigai, už kuriuos ji įgyjama, turi būti nukalti
iš dorumo, išmintingumo, pagarbos kitiems, aukos dvasios ir kantrumo
tauriojo metalo. Įsitikinimas, kad ją galima nusipirkti už kitokią
valiutą, veda į bankroto pavojų.
M.B.
Minint popiežiaus Jono Pauliaus
II vizito Lietuvoje dešimtąsias metines, naudinga būtų aptarti
Šventojo Tėvo pasakytus linkėjimus iš sovietinio komunizmo išsivadavusiai
lietuvių tautai ir Bažnyčiai, kuriant naujo gyvenimo pagrindus.
© 2003 "XXI amžius"