Kam nebereikalingas Lietuvos
Sąjūdis
Kai kurie iniciatyvinės Lietuvos
persitvarkymo sąjūdžio grupės nariai ir buvę aktyvūs jo dalyviai
ne tik tvirtina, bet ir deda pastangas, kad Sąjūdžio nebebūtų,
jį niekina. Antai buvęs Sąjūdžio aktyvistas, vėliau tapęs istorinės
klaidos akibrokšto autoriumi, Arvydas Juozaitis gegužės 31-ąją
per Lietuvos televiziją dabartinį Sąjūdį pagal savo kurpiamą istorinio
virsmo modelį pavadino komedija. Tenka apgailestauti, kad Sąjūdžio
priešininkas, ieškodamas komedijos ten, kur jos tikrai nėra, nebemato
savo, kaip politiko, filosofo ir istoriko, jei ne tragedijos,
tai tragikomedijos. Deja, tokių antisąjūdininkų, kaip šis filosofuojantis
mokslinčius, pakanka tarp buvusių sąjūdininkų, tapusių atsakingais
valstybės pareigūnais.
Sąjūdžio reikalingumą patvirtino gegužės 31 dieną įvykęs Sąjūdžio
VIII suvažiavimas. Jo reikalingumą tvirtina kasdienis visuomenės
gyvenimas. Patvirtinęs programines nuostatas, jomis Lietuvos Sąjūdis
labai aiškiai įvardijo savo naujus, labai reikšmingus tautai ir
valstybei siekius.
Iš kur tie Sąjūdžio priešininkai? Kas jie? Kam nebereikalingas
Sąjūdis? Juk tai visuomeninė organizacija, turinti geresnės Lietuvos
tikslą - su tvirtėjančia, pagrįsta krikščioniškos moralės principais,
demokratija, bendruomeniškumu, tautiškumu bei pilietiškumu. Bandykime
pavardyti tuos, kam šis tikslas, taigi ir Sąjūdis, nebereikalingi.
Tai:
kolaborantai, kuriems rūpėjo ne Lietuvos, o Gorbačiovo sovietinės
perestroikos reikalai;
įsitvirtinę visų lygių valdžios struktūrose buvę komunistai, kuriems
brandi pilietinė visuomenė yra kliuvinys ją mulkinti, ja manipuliuoti;
politiniai verteivos, kuriems Sąjūdis buvo reikalingas tik kaip
priemonė ateiti prie valstybės lovio;
visi ydingų įstatymų autoriai, įteisinamo neteisingumo kurpėjai;
turtuoliais tapę prichvatizuotojai, valstybės turto grobstytojai;
korumpuoto klano dalyviai;
kaimo - Lietuvos kūno ir dvasios - žlugdytojai, išnaudotojai,
skurdintojai, niekintojai;
iš narkotikų, alkoholio ir kitokių kvaišalų bei balaganinio, jaunimo
sielas nuodijančio verslo lobstantys verteivos;
valdininkai, atėję ne tarnauti visuomenei, o joje parazituoti,
tenkinti savo asmeninius interesus;
nešvariais būdais valdžios siekiantys piliečiai;
įžadus kitai valstybei davę ir jų neatsisakę piliečiai;
tūnantys politikos šešėlyje intelektualai pasauliečiai ir dvasininkai.
Sąrašą galėtume tęsti, tačiau čia pat galima pridurti, kad ne
be Sąjūdžio pastangų jie trumpėja; neliko suvereniteto SSRS sudėtyje,
moratoriumo nepriklausomybei, okupacinės kariuomenės Lietuvoje
palikimo, bevizių Rusijos piliečių kelionių per Lietuvą, nesijungimo
į NATO ir ES šalininkų gretas (jų pastangos nuėjo vėjais).
Tikėkime, susipratusių, savo tautą ir valstybę mylinčių Lietuvos
Sąjūdžio dalyvių pastangomis minėtas sąrašas trumpės, o pats Sąjūdis
bus reikalingas tol, kol tokio sąrašo Lietuvoje neliks. Tenubloškia
jį nauja Lietuvos Sąjūdžio banga - geresnė Lietuva.
Antanas ZOLUBAS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"