Šventoji Dvasia žmogų
keičianti galia
Visos su Viešpaties Jėzaus gyvenimo
įvykiais susijusios šventės turi vienijančią giją. Štai Kalėdos,
Didysis penktadienis, Velykos, Šeštinės, Sekminės ir kitos šventės
atskleidžia dieviškos tvarkos nuoseklumą, o liturginis Išganytojo
švenčių apmąstymas tikinčiuosius rengia - per dvasinį atsinaujinimą
ir savo gyvenimo kryžiaus drauge su Juo nešimą neregėtam susitikimui
su triasmeniu Dievu Jo karalystėje, kuri yra teisumas, ramybė
ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Rom 14, 17).
Trečiasis Trejybės asmuo Dievas Dvasia, per Sekmines nusileidusi
ant apaštalų, taip juos perkeitė, kad jie ne tik pradėjo žydams
ir pagonims drąsiai skelbti ir liudyti Kristų, bet ir patys ryžosi
visko net gyvybės netekti, kad tik laimėtų Kristų (plg. Fil
3, 8). Apaštalo Pauliaus ugningas ir nesiliaujantis troškimas
pažinti Jėzaus prisikėlimo galybę ir siekimas dalyvauti Jo kentėjimuose,
kad galėtų panašiai kaip Jis numirti ir pasiekti prisikėlimą iš
numirusių (plg. Fil 3, 10) yra nuostabi Šventosios Dvasios inspiracija
ir įkvepiantis bei sektinas pavyzdys mūsų laikų krikščionims.
Kaip Dievo Dvasia mokė apaštalus (plg. Jn 14, 26), taip Ji, jei
tik skaitysime ir su malda apmąstysime Šventojo Rašto tiesas,
mokys mus ir primins svarbiausią Atpirkėjo misijos žemėje tikslą
Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam kas nors tarnautų, bet pats
tarnauti ir savo gyvybę atiduoti už žmonijos išgelbėjimą (plg.
Mt 20, 28).
Kai žmogus artimai bendrauja su Dievu, tada kartais Šventoji Dvasia
per jį, palaimingai veikdama, gali pradėti keisti net labai surambėjusią
kito žmogaus širdį. Tai liudija spalvinga iliustracija. Sėdėjo
kelio pakraštyje senas vienuolis ir meditavo. Staiga susikaupimą
nutraukė šaižus samurajaus balsas:
- Seni! Paaiškink man, kas yra dangus ir pragaras?
- Tačiau senolis tylėjo. Po kiek laiko lėtai atsimerkė ir vos
pastebimai nusišypsojo lūpų kampučiais. Samurajus nekantriai laukė
atsakymo ir vis labiau degė smalsumu.
- Nori žinoti dangaus ir pragaro paslaptis? galų gale prakalbo
vienuolis. Tu, kurs esi toks žiaurus, toks nevalyvas ir susivėlęs,
kurio kardas surūdijęs, ir atrodai tu bjauriai, nesuprantu, kokia
motina galėtų taip rengti savo vaiką? Ir tu dar klausi apie dangų
ir pragarą?
Samurajus bjauriai nusikeikė, griebė kardą ir pakėlė virš vienuolio
galvos. Nuo pykčio veidas išraudo. Samurajus netrukus ketino senukui
nukirsti galvą.
- Tai ir yra pragaras, - ramiai ištarė vienuolis, kai kardas jau
leidosi jam ant kaklo.
Tą sekundės dalį samurajus apstulbo, jį sukaustė pagarbi baimė,
užuojauta ir meilė šiam trapiam Dievo kūriniui, kuris nebijojo
rizikuoti gyvybe, kad pamokytų žmogų. Kardas pakibo ore, o akys
paplūdo dėkingumo ašaromis.
- Tai yra dangus, - pasakė vienuolis.
Nors danguje nebebus jokių ašarų, tačiau žmonių planetoje tokios
ašaros kaip šio samurajaus tai dieviškos meilės rubinai, kurių
nuostabus žėrėjimas yra keleriopai prakilnesnis už daugybę šiuolaikinių
samurajų - žmonių, dar tebeklaidžiojančių neapykantos, smurto,
pykčio ir kitokiuose pragaro melo labirintuose, - blogio kardų
blizgėjimą.
Vadinasi, žemėje dangus yra dieviškos malonės veikimas per žmogaus
prigimtį - sąžinės ramybės, meilės, džiaugsmo, taikos ir panašių
potyrių išgyvenimai ir taip pat vis augantis krikščionio dvasioje
troškimas, kad kuo daugiau Kristaus atpirktų žmonių gyventų viltimi
vieną dieną išvysti mirties Nugalėtoją, triumfuojantį garbingoje
Tėvo karalystėje.
Sykį ir visiems laikams, per Sekmines, Šventoji Dvasia, nužengusi
ant pirmųjų Jėzaus mokinių, uždegė juos tokia kaitria meilės ugnimi,
kad jie, kaip vaškinės žvakės, pastatytos ant Mišių altoriaus
ir sudegdamos Dievo šlovei, įstengė dieviškos meilės kibirkštis
paskleisti daugelio kitų žmonių širdyse.
Visais laikais ne tik Išganytojas yra toks pats (plg. žyd 13,
8), bet ir Tėvas bei Dvasia Parakletas yra amžinai spinduliuojantys
meilės energija, kuri gali maloningai užvaldyti ir mūsų laikų
žmones, jei tik jie, sąmoningai atsiribodami nuo kūno geismo,
akių geismo ir gyvenimo puikybės (plg. 1 Jn 1, 16), kviečia Šventąją
Dvasią į savo gyvenimus.
Tačiau, kad tai nebūtų praeinantis dalykas, kaip svarbu, kartą
patyrus Dievo Dvasios didesnį artumą, dažnai Jos su pasitikėjimu
melsti: Ateik, Šventoji Dvasia, ir taip įsikurk manojoje širdyje,
jog kai mane gundys įvairios aistros ir geismai, man būtų suteikta
malonė prisiminti, kad Tu, Dieve Dvasia, esi svarbiausia mano
gyvenimo Valdovė ir Vadovė, teikianti man šią valandėlę puikią
galimybę nuodėmei ir šėtonui tvirtai tarti ne, idant, atlaikęs
išbandymo naštą, galėčiau patirti širdies ramybę ir džiaugsmą,
kurie mane skatintų dar labiau trokšti Tavęs dėl Tavęs, nes Tavo
buvimas mano širdyje ir gyvenime pranoksta visas kitas malones,
drauge sudėtas!
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius"