Atnaujintas 2003 m. birželio 6 d.
Nr.44
(1148)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Pasaulis
Aktualijos
Katalikų bendruomenėse
Ūkis
Nuomonės

Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Tėve mūsų“

Lietuvos vyskupų laiškas Tėvo dienos sekmadieniui

Žydintį gegužį garbinome Švenčiausiąją Mergelę ir Motiną Mariją, minėjome žemiškąsias motinas. Žalumai pasiekus vasarišką vešlumą, suklumpame prieš begalinės didybės Švenčiausiąją Jėzaus Širdį ir nusilenkiame tėvui. Ne tik nusilenkiame, prisimename mirusius tėvus, bet ir apmąstome skaudulius, dėl kurių krauju paplūsta Išganytojo Širdis, dėl kurių rauda vaikeliai ir ištrykšta slepiama vyriška žilagalvių ašara.
„Tėve mūsų“ - kreipiamės visų krikščionių maldoje į Dangiškąjį Tėvą, prašydami paties reikalingiausio, melsdami atleisti kaltes ir pasotinti. Tai, ką mums teikia Dangiškasis Tėvas, augdami gauname iš žemiškojo tėvo rankų. Jo raikoma kasdienė duona - tai ne vien kūno maistas. Skalsą simbolizuojančios riekės laužymas ir dalijimas yra šventas lietuviškos šeimos ritualas.
Tėvas juo liudija rūpestį vaikais ir motina, moko pagarbos darbui, byloja apie šeimos bendrystę ir vienybę, joje tarpstančią meilę ir pasitikėjimą. Tik šalia tikro vyro moteris ir vaikai jaučiasi saugūs. Patirdami tėvų meilę, jie išmoksta pasitikėti savimi bei kitais, įgyja brandžios asmenybės pagrindus. Ir valstybės galvos, ir visuomenės lyderiai turi visuomet atminti, kokia nelaimė, jei tėvas negali suteikti šeimai saugumo ir pasitikėjimo rytdiena.
Tėvo sekmadienį melskime Dievo, kad kiekvienas tėvas galėtų sotinti šeimą duona ir meile.
„Tėve mūsų... ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame...“ Gyvename laiką, kupiną skausmingų patyrimų. Vis daugiau tėvų kenčia apleisti, negerbiami ir aplenkti padėkos, dar gausiau vaikų yra palietusi kūdikystėje patirta išdavystė, kai juos paliko patys artimiausi žmonės - tėvai. Kančios jūra, uždaras, ydingas pykčio ratas, žeidžiantis daugybę žmonių, gali būti pralaužtas tik meile ir atleidimu. Išmesti iš širdies išdavystės akmenį - nelengva, reikia sukaupti begalę geros valios ir atleisti, kad būtų atleidžiama.
Tėvo sekmadienį melskime Dievo atleidimo ir susitaikymo malonės. „Tėve mūsų... Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“. Postmoderniu vadinamame pasaulyje vyrams ir moterims iškyla aibės pagundų, pirmiausia individualizmo ir vartojimo pagunda. Tai pagunda gyventi tik sau, savo malonumui, ignoruojant bendrąjį gėrį, paminant kitų, ypač silpnesniųjų teises, vertę bei orumą. „Individualizmas visada lieka egocentriškas ir egoistiškas“, - sako Jonas Paulius II Laiške šeimoms. Išsikerojęs savanaudiškumas, išnaudojimas, pinigų, prestižo bei sekso be meilės, atsakomybės ir įsipareigojimų siekis gniuždo Lietuvos visuomenę. Šventasis Tėvas ragina suvokti, kad mus ištikusi „sunki tiesos krizės forma, pasireiškianti sąvokų krize“. „Ar žodžiai „meilė“, „laisvė“, „nesavanaudiška dovana“ ir net „asmuo“, „asmens teisės“ išreiškia tikrąją savo esmę?“ - klausia Popiežius. Palaidumas vadinamas laisve, išnaudojimas ir gyvenimas susidėjus - bandomąja santuoka, moters ir vyro pavertimas sekso objektu laikomas asmenybės raiška ir asmens teise, o tėvystės stebuklas - sunkia ir nepakeliama našta, nepageidaujamu „laisvos“ seksualinės veiklos rezultatu.
Tėvo sekmadienį melskime, kad Dievas apsaugotų mūsų vyrus ir mūsų vaikų tėvus nuo šių pagundų, gelbėtų nuo išvirkščios doros skleidžiamo pikto.
Pasaulis sutvarkytas pagal pusiausvyros dėsnį. Vyro ir moters slėpinys tai liudija. Vyrai ir moterys, vienodai vertingi ir skirtingi, pratęsia Kūrėjo darbą pakviesdami gyvenimui naujus žmonijos narius. Įsigalėjęs lygių galimybių principas, profesinės karjeros, visuomeninio vaidmens siekiančių moterų gausa ne tik nesumažino tėvo vaidmens šeimoje, bet, priešingai, skatina jį imtis didesnės atsakomybės už vaikų auklėjimą, nuolat dalyvauti svarstant dažnai ne tokias jau mažas mažųjų problemas.
Kiekvienam žmogui dovanota laisvė ir pašaukimas. Greta pašaukimo šeimai yra pašaukimas kunigystei ir vienuolystei. Dvasios tėvai, kunigai bei vienuoliai gali ir turi būti tėvais daugeliui tų, kuriuos tikrieji tėvai apleido ir išdavė. Jie žodžiu, pavyzdžiu ir pasišventimu padeda vaikams suprasti vyro vaidmenį, atrasti ryšį su Dangiškuoju Tėvu, į kurį nuoširdžiai šiandien ir kasdien kreipiamės: „Tėve mūsų“.

Lietuvos vyskupai

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija