Kunigų simpoziumas
Gegužės 15 dieną vykusiame Vilkaviškio
vyskupijos kunigų simpoziume kalbėta apie šventųjų paskelbimo
principus ir dabartines lietuviškas kanonizacijos bylas. Pagrindinis
pranešėjas Telšių vyskupas Jonas Boruta, SJ, kuris iki paskyrimo
į šias pareigas buvo arkivyskupų Teofiliaus Matulionio, Mečislovo
Reinio ir vyskupo Vincento Borisevičiaus kanonizacijos bylų postulatoriumi.
Vysk. J.Boruta, SJ, priminė paskelbimo šventuoju prasmę ir pagrindinius
principus, paneigdamas kartais nuskambančią nuomonę, kad dėl oficialiai
pripažintų šventųjų stokos yra kalti to krašto Bažnyčios vadovai.
Vyskupas pabrėžė, kad patiems mirusiems teisiesiems, besidžiaugiantiems
Dievo regėjimu veidas į veidą, beatifikacija ar kanonizacija nieko
nereiškia. Tai reikalinga mums. Bėgant laikui, keičiantis aplinkybėms,
mažėja kai kurių šventųjų aktualumas, bet ne jų laimė danguje.
Dėl šio aktualumo svarbos kanonizacijos byla iš viso gali būti
pradėta tik tam mirusiajam, kuris jau patraukia tikinčiųjų dėmesį.
Kaip pavyzdį vysk. J.Boruta paminėjo, kad palaimintojo Jurgio
Matulaičio įpėdiniui beatifikacijos byla sustabdyta ne dėl abejonių
jo kilnumu, bet todėl, kad dėl įvairių istorinių aplinkybių šio
žmogaus atminimas stipriai išsitrynė iš liaudies sąmonės.
Toks šventumo garsas liaudyje pirmaisiais Bažnyčios amžiais buvo
pagrindinis šventųjų pripažinimo kriterijus. Liaudis rodė ypatingą
pagarbą kankiniams, išpažinėjams, atsiskyrėliams, vienuolynų steigėjams,
misionieriams, tautų krikštu besirūpinusiems karaliams. Kad būtų
galima užkirsti kelią legendoms, vėliau vyskupai ėmė kontroliuoti
kanonizacijos procesą, bet jo pagrindu liko tas pats vox populi
liaudies balsas. Nuo XI amžiaus ši procedūra sustiprinta popiežiaus
pritarimu, o dar po poros šimtmečių kanonizacija iš viso jam rezervuota.
1588 metais popiežius Sikstas V kanonizacija rūpintis pavedė naujai
įsteigtai Apeigų kongregacijai, o netrukus popiežius Urbonas VIII
nustatė detalias šio proceso taisykles, kurių iš esmės laikomasi
ir dabar.
Pirmiausia surenkama istorinė medžiaga apie kandidatą, ypač jo
raštai, kuriuos tikrina du vienas nuo kito nepriklausomi cenzoriai.
Kanonų teisę išmanantis asmuo paskiriamas postulatoriumi, kuris
yra Dievo Tautos atstovas bažnytinei vyresnybei, rūpinasi proceso
vyksmu, kandidato populiarinimu liaudyje. Šis populiarinimas neturi
būti perdėtas, nes jei kandidato paveikslai atsiranda altoriuose,
procesijų vėliavose ar kitu būdu jam pradedamas teikti oficialus
kultas dar prieš beatifikaciją, byla iš karto nutraukiama.
Paprastai reikia maždaug 30-ies liudytojų parodymų, nors svarbiau
yra ne skaičius, o žinių tikslumas. Liudytojas jų tikrumą patvirtina
priesaika. Visi kandidato raštai verčiami į lotynų arba kurią
nors prieinamą užsienio kalbą anglų, italų, prancūzų ir išsiunčiami
į Vatikaną ekspertams tirti. Visa tai kai kada pakankamai ilgai
užtrunka dėl medžiagos kiekio: pavyzdžiui, arkiv. M.Reinio vien
publikacijų yra apie du tūkstančiai.
Pradėtas procesas iš pat pradžių vadinamas kanonizacijos bylos
vardu. Tarpinis jos etapas yra beatifikacija, po kurios palaimintąjį
leidžiama garbinti tam tikrai grupei: pavyzdžiui, tautai. Tuo
tarpu kanonizacija yra dogmatinio laipsnio popiežiaus tvirtinimas
apie asmens buvimą danguje ir jo pristatymas garbinimui šventųjų
kultu visoje Bažnyčioje. Nuo XV amžiaus ji atliekama tik Romoje,
Šv. Petro bazilikoje. Kanonizacijai reikia bent dviejų ištirtų,
patvirtintų po beatifikacijos įvykusių stebuklų. Išimtį sudaro
kankinystės atvejis, kai yra tiesioginis ryšys tarp kankinio mirties
ir priešininkų neapykantos tikėjimui.
Po bendros apžvalgos, vysk. J.Boruta pristatė kai kuriuos epizodus
iš trijų lietuvių vyskupų kanonizacijos bylų proceso. Arkiv. T.Matulionio
atveju, nemažų įtarimų kėlė jo mirtis. Po pakvietimo dalyvauti
II Vatikano Susirinkime, valdžia jo namuose atliko kratą, kurios
metu arkivyskupui padaryta neaiški injekcija. Praėjus dar trims
dienoms, ganytojas mirė. Įtarimas nunuodijimu paskatino 1999 metais
įvykdyti ekshumaciją: tada palaikuose rastas didelis kiekis sidabro
ir chromo, ypač galvoje. Šis faktas neatmeta galimybės, kad arkiv.
T.Matulionis buvo nunuodytas. Panašiai komunistinis režimas nužudė
vieną vyskupą Jugoslavijoje. Tai įgalino arkiv. T.Matulionį laikyti
kankiniu ir perkvalifikuoti jo kanonizacijos bylą.
Vysk. V.Borisevičiaus kanonizacijos byloje buvo iškilę sunkumų,
bandant nustatyti tikrąją jo sušaudymo Vilniuje 1946 metais priežastį.
Abejota, kad mirties bausmė paskirta ne tiek dėl vyskupo religinių
įsitikinimų, kiek dėl jo patriotinės laikysenos. Šiuo atžvilgiu
labai vertingas buvo tų laikų Lietuvos Laisvės Armijos organizacinio
skyriaus viršininko pavaduotojo liudijimas, kad vysk. V.Borisevičius
jokioje partizaninėje veikloje nedalyvavo ir atrodė nenorįs veltis
į politiką. Iš tiesų vyskupas vykdė artimo meilę, šelpdamas idėjiniu
atžvilgiu skirtingus žmones, ir nesileido užverbuojamas, nes tai
nesuderinama su jo, kaip ganytojo, pašaukimu. Gerai žinodamas,
kad už tokį atsisakymą laukia mirties bausmė, paskutiniame laiške
vyskupijos žmonėms vysk. V.Borisevičius karštai kalbėjo apie priešų
meilę.
Vladimiro kalėjime mirusiam arkiv. M.Reiniui buvo mėginama priklijuoti
žydšaudžio etiketę, bet nuodugnesni tyrinėjimai parodė šį asmenį
kaip žydų gelbėtoją.
Seminarijos rektorius kan. Kęstutis Žemaitis informavo apie palaimintojo
Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos eigą. Ir toliau yra reikalingas
žmonių dėmesys, pamaldumas, o taip pat patvirtintas stebuklas.
Yra daug įvairių pranešimų apie gautas malones, bet stebuklo kol
kas trūksta. Tiesa, yra užfiksuotas vienos trejų metų mergaitės,
susirgusios sunkia kepenų liga, pagijimas, prašant palaimintojo
Jurgio užtarimo. Tai patvirtinta gydytojų ir yra išsiųsta į Romą
nepriklausomai analizei. Toks suaugusio žmogaus išgijimas būtų
visiškai nepaaiškinamas natūraliai, tačiau šiuo atveju gydytojai
susilaiko nuo sprendimo.
Vysk. Rimantas Norvila trumpai informavo, kad kitose dviejose
Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės kanonizacijos bylose
tebevyksta liudytojų apklausa.
Kun. Arūnas PONIŠKAITIS
© 2003 "XXI amžius"